1. Dar spalio 3-iąją 24sek rašė, kad D.Adomaitis yra netikėtas favoritas treniruoti Lietuvos rinktinę. Netikėtas, nes pagal pasiekimus ir sirgalių balsą akivaizdžiu favoritu laikytas Rimas Kurtinaitis. Tai pirma kontroversiška rinkimų aplinkybė. Beje, ar ne keista prieš rinkimus, kuriuose balso teisę turi 13 Vykdomojo komiteto narių, jau žinoti jų baigtį? O stiprūs signalai dėl aiškios rinkimų baigties 24sek pasiekė dar likus kelioms savaitėms iki spalio 25-osios VK susirinkimo. Ar čia viskas gerai?
2. R.Kurtinaitis tris kartus laimėjo Europos taurę ir penkerius metus dirbo stipriame Europos klube, tačiau liko už kol kas labiau pasiekimais tik LKL (bronza su Utenos „Juventus“ ir sidabras su Klaipėdos „Neptūnu“) pagarsėjusio D.Adomaičio nugaros. Užkulisiuose kalbama, kad R.Kurtinaitis netiko LKF dėl asmeniškumų su LKF generaliniu direktoriumi Mindaugu Špoku, garbės prezidentu Vladu Garastu ar kitais valdžios atstovais. Taigi, R.Kurtinaičio pasiekimai ir sugebėjimai nurašyti dėl asmeniškumų. Ar normaliomis aplinkybėmis tai pakankama priežastis nevesti derybų su geriausiu šiuo metu treneriu Lietuvoje?
3. Likus dviem darbo dienoms iki LKF Vykdomojo komiteto posėdžio Lietuvos rinktinės treneriui išrinkti, Vykdomojo komiteto nariai negavo jokios informacijos apie galimus kandidatus. Todėl, pavyzdžiui, Regionų krepšinio lygos (RKL) atstovai improvizuotai išsikėlė savo kandidatus ir susirinkime nusprendė balsuoti už R.Kurtinaitį.
Rinktinės trenerio posto paskyrimas yra vienas svarbiausių klausimų krepšinio federacijoje, bet Vykdomojo komiteto nariai jam nebuvo paruošti maksimaliai gerai ir nesupažindinti su galimais kandidatais.
4. Prieš rinkimus LKF bendravo ne su visais galimais geriausiais kandidatais į Lietuvos rinktinės trenerio postą. 24sek žiniomis, LKF bendravo su Šarūnu Jasikevičiumi, bet „Žalgirio“ treneris pasakė tą, ką ir prieš sezoną patvirtino interviu 24sek – kad visos jo mintys su „Žalgiriu“ ir kiti darbai dabar jo nedomina.
Todėl kitas kandidatas, su kuriuo buvo vedami pokalbiai apie rinktinę, buvo Dainius Adomaitis.
Tuo tarpu R.Kurtinaitis interviu 24sek teigė, kad su juo apie rinktinę iš federacijos nekalbėjo niekas. R.Kurtinaičio skeptikai teigia, kad šis negali treniruoti nacionalinės komandos dėl savo ilgo liežuvio, kategoriškumo ir galbūt negebėjimo suderinti darbo su Lietuvos krepšinio piramidės statymo, t.y. jaunimo ir vyrų rinktinės strategijos kuravimo. Bet kaip tą galima sužinoti nepakalbėjus su treneriu apie jo viziją? Kodėl treneris buvo nurašytas net jo neišklausius?
5. 24sek šaltiniai patvirtino, kad kandidatuoti į Lietuvos rinktinės trenerio postą norėjo serbas Saša Obradovičius. Tačiau kaip informuoja krepsinis.net, jam buvo pasakyta, kad Lietuvos rinktinės trenerio likimas aiškus ir jam nėra jokių vilčių tapti J.Kazlausko įpėdiniu.
Priešiškas LKF požiūris į užsienio trenerius nėra naujiena. Bet durys S.Obradovičiui buvo užtrenktos būtent dėl to, ar ir dėl to, kad postas jau kaip ir buvo numatytas D.Adomaičiui? Beje, ar LKF irgi būtų tokia kategoriška, jei lietuvių treneriu norėtų tapti Željko Obradovičius, Davidas Blattas arba Dimitris Itoudis? Ir kodėl demokratiškų rinkimų principais Vykdomojo komiteto posėdyje nebūtų galima bent apsvarstyti konkretaus užsienio trenerio kandidatūros?
6. Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) atstovai prieš rinkimus staiga pradėjo kalbėti apie Lietuvos rinktinės ateities modelį, kuris labai palankus pagrįsti D.Adomaičio pasirinkimą.
J.Kazlauskas, rinkdamasis nacionalinės kandidatus savo olimpinio ciklo pradžioje 2012-aisiais, teigė, kad komandoje turi žaisti geriausi, nebandant dirbtinai atnaujinti sudėties, jei tie jauni žaidėjai dar nepakankamai geri, kad pakeistų vyresnius („Galima prieš Europos čempionatą ar pasaulio pirmenybes rengti daug turnyrų ir išbandyti jaunus žaidėjus. Žiūrėti, kas ką sugeba. Tačiau svarbiausiose varžybose turi žaisti visi geriausieji. Bet vėl pasikartosiu – labai anksti klausiate. Juk dabar aš nežinau, kokia tada bus situacija, kas bus traumuoti.“).
Bet staiga J.Kazlausko vizija pasikeitė. Kalbėdamas apie naujojo rinktinės trenerio rinkimus, J.Kazlauskas sakė: „Matote, kitas Europos čempionatas bus Europos čempionatas, bet jis niekaip nelems to, kas dalyvaus pasaulio pirmenybėse. Galima treneriui duoti ir prisišaudyti. O paskui jau ateis pasaulio čempionatas, kurio rezultatai nulems, kas dalyvaus olimpinėse žaidynėse. Tai jau bus labai svarbu. Tačiau jau tai yra skaičiavimai – kas yra svarbiau, o kas ne.“
Kodėl plokštelė keičiasi?
Įdomiausia, kad kai kurie drįsta nurašyti 2017-ųjų Europos čempionatą. Daugeliui šis turnyras atrodo nebe toks svarbus dėl to, kad jame nebebus paskirstomos vietos į pasaulio čempionatus ar olimpines žaidynes. Ir neva todėl turnyras praranda svarbą.
Tokių žmonių manymu, D.Adomaitis ir pasikeitusi Lietuvos rinktinė 2017-aisiais galėtų apsišaudyti prieš 2019-ųjų pasaulio čempionatą.
Bet nuo kada svarbiausi tarptautiniai turnyrai normalioje konkurencinėje aplinkoje pasidaro mažiau svarbūs? Vienaip ar kitaip, Europos pirmenybės vis tiek lieka svarbiausias rinktinių turnyras Europoje. Tai ne kokia „Akropolio“ taurė Graikijoje ar „Huawei Cup“ turnyras Kaune.
Be to, kas, jeigu apsišaudymas nepavyks ir 2019-ųjų pasaulio pirmenybės baigsis liūdnai? Dirbtinai paaukosime 2017-ųjų Europos čempionatą, o nesėkmė 2019-aisiais reikštų ne tik neišnaudotų galimybių pasaulio čempionatą, bet ir palaidotas olimpines žaidynes 2020-aisiais. Taigi, „aukodami“ ir rinkdamiesi svarbesnius turnyrus, vienu šūviu galima gauti du smūgius atgal.
Pagal naują FIBA tvarkaraštį, Europos čempionatas lieka vienu iš trijų svarbiausių tarptautinių turnyrų per ketverius metus. Kodėl jis staiga tapo nesvarbus, o, pavyzdžiui, vertindami Jono Kazlausko pasiekimus, džiaugiamės sidabro medaliais 2013-aisiais Europos čempionate Slovėnijoje?
Be to, kaip įsivaizduojate paaiškinimą rinktinės nariams, kurie už dyką aukoja savo vasaras dėl rinktinės (poilsis kūnui, sielai ir laikas su šeima), bet sužino, kad Europos čempionatas bus „eksperimentinis“ ir „apsišaudymas“ naujam treneriui?
7. LKF greičiausiai spalio 25-ąją oficialiai išrinks J.Kazlausko įpėdinį, bet spaudos konferencija sprendimui aptarti vyks tik spalio 28-ąją. Kam reikia trijų dienų iki susitikimo su žiniasklaida? Tam, kad pasiruoštų nepatogiems klausimams? Kad iki tol atslūgtų aistros dėl seniai tokių ginčų nekėlusių rinkimų? Toks keistas LKF komunikacinis sprendimas prideda tik dar daugiau įtarimų.
Spalio 25-ąją, po Vykdomojo komiteto posėdžio, LKF tik išplatins vaizdo interviu su federacijos vadovais iš klausimų, kuriuos užduos patys federacijos vadovai. Kitaip tariant, iš patogių klausimų.
Beje, pastarąją savaitę (ir dar ilgiau) svarbiausias Lietuvos krepšinio organas užsivėrė tylos siena nuo bet kokios informacijos apie nacionalinės komandos trenerio rinkimus. Kai klausimų buvo begalė, atsakymų federacija nepateikė – nei telefonu, nei paštu. Graudžiausia, kad tų klausimų kilo ne tik žurnalistams, bet ir patiems Vykdomojo komiteto nariams. Bet jie patys irgi gaudė informaciją žiniasklaidoje. Ar taip turėtų būti?
Be to, net FIBA apie krizių komunikaciją informuoja federacijas, jog atsiriboti nuo informacijos teikimo yra pati didžiausia klaida tokiomis įtemptomis akimirkomis.
„Krizė gali bet kada sudrebinti bet kurią organizaciją. „Jokių komentarų“ gali būti pats blogiausias komentaras. Atvirkščiai, atvirumas ir skaidrumas gali greičiau išspręsti krizę, nei faktų slėpimas“, – rašoma FIBA gide krepšinio federacijoms.
Akivaizdu, kad jų LKF vadovai neskaitė. O kad tyla ir slapstymasis per komunikacijos krizę yra didžiausia klaida, sužinosite atsivertę bet kurį paprasčiausią komukacijos mokslų šaltinį.
Galbūt D.Adomaitis nusipelnė stoti prie Lietuvos rinktinės vairo. Galbūt Lietuvos krepšinio federacija, Šaro žodžiais, priėmė šiuo metu geriausią pasirinkimą Lietuvai ir krepšiniui. Bet ant 2016-ųjų Lietuvos rinktinės trenerio rinkimų krito per didelis šešėlis, kuris taps didžiule našta į svarbią misiją kilsiančiam D.Adomaičiui.
