Visą pokalbį su R.Skaisgiriu galite pamatyte 15min krepšinio podkaste „urBONUSas“.
Šiame tekstiniame pokalbio variante pateikiame įdomiausias jo ištraukas.
– Rolandai, jūs esate pašnekovas, kurį sudėtinga tiksliai pristatyti. Kokiais projektais užsiimate šiuo metu?
– Ta komercija sukasi aplink daug dalykų: nuo žalio kurso iki prekybos, tam tikrų renginių organizavimo, kurių galbūt pats nebedarau, bet esu sugalvojęs ir įgyvendinęs.
Dabar buvo iššūkis atstatyti „Sidabrines gerves“, kur visiškai neaiškiai kažkodėl likau kaltas. Pats sukūriau, sugalvojau, įdėjau savo pinigus ir kol neišėjau, tol jos gyvavo. Kai išėjau, pasirodo, vėl kaltas likau (šypsosi.). Dabar yra proga jas atgaivinti ir tai tikrai bus padaryta.
Kažkokiu santykiu vis tiek esu vienas pradininkų MAMA muzikos apdovanojimų atsiradimo, jų sugalvotojų, finansuotojų ir panašiai. Yra visokiausi vasariniai su tuo susiję projektai.
Turiu labai daug darbų Latvijoje: nuo serialų iki visokiausių kitų.
Iš principo tai, kas nauja ir įdomu, bandau daryti.
Geriausia, kai kažkas iš tavęs perima darbus ir sėkmingai juos tęsia. O tu esi toks savotiškas krikštatėvis.
Gal turiu problemą, kad nesusikoncentruoju prie vieno dalyko – nusibosta ir norisi daryti kažką kito. Bet labai gerai, jei surandi sėkmingą partnerį ar kolegas, kurie viską vysto ir tada esi tik kaip patarėjas.
– Kokią asmeninę discipliną bandote susidaryti, kad spėtumėte prie visų projektų?
– Nuo 1999 metų neturėjau nė vieno verslo ar darbo, kuris būtų nuostolingas. Kad ir išeičiau ant nulio ar uždirbčiau litą, bet jis nebuvo nuostolingas.
Tu kažkuo naudojiesi, kažką pamatai pasaulyje. Gal nevadinkime to kopijavimu, bet pasinaudoji gera praktika. Man tai patinka.
Dėl to, tiesą pasakius, nelabai aš kur ir matausi. Tiesą pasakius, net nežinote daugelio dalykų, pavyzdžiui, kas yra eteryje, kur manęs ir nesimato. Pagrindinį darbą nudirba tie, kas matosi. O mano darbas yra sugalvoti ir išstumti tą idėją, suburti žmones, kurie tą vystytų.
Kai kada išeina, kai kada ne. Dėl to tu visada nesi tame darbe ir jis netampa kaip tokiu darbu. Nors kalbant apie scenarijus, nėra nė vieno scenarijaus, prie kurio nebūčiau nors šiek tiek prisilietęs.
– Kalbant apie idėjų išstūmimą, verslo partnerių ir kolektyvo sutelkimą projektams, ar nekilo mintis kada pabandyti suprojektuoti aukšto lygio krepšinio klubą Lietuvoje?
– Aš labai normaliai pasakyčiau taip: šiuo atveju esu jau priėjęs prie to, kad laisvai galėčiau valdyti „Rytą“, atnaujinti „Sakalus“ arba padaryti komandą viena elitinių Lietuvoje. Esu prie to pribrendęs: ir finansiškai, ir kaip įsivaizduoju, iš partnerių ir kolegų pusės.
Bet tai yra tik pribrendimas. Ar tai galėtų išsivystyti, ar nuo ko tai pradėti, aš to dar nežinau. Kad niekas neįsivaizduotų, kad jau kažką kuriu, tai to dar nėra. Bet aš esu tam pribrendęs. Kitas klausimas – nuo ko pradėčiau.
Birželio pabaigoje duosiu parodymus teisme, byloje, kuri tęsiasi jau šešerius metus. Galbūt pirmus pusę metų buvo suirutė tarp verslo partnerių. Niekas manęs neatstūmė, bet buvo tokio atsiribojimo gražiu pasakymu: Rolandai, pažiūrėkim, kaip čia yra – vis dėlto eina šleifas ir panašiai. Tai kaip ir sustojo keliems mėnesiams, bet po to viskas pradėjo augti.
Manau, turiu pasitikėjimą. Ir kai turi pasitikėjimą – nesi kažko apgavęs ar „nuleidęs“, su savo darbu atstatai ir eini į priekį.
Kitas dalykas – versle reikia norėti uždirbti ne vien sau. Reikia norėti, kad ir tu uždirbtum. Tada viskas bus kitaip. Paskui gali iškilti pasidalijimo klausimų, bet čia jau kiti reikalai (juokiasi.).
Turėdamas šleifą ir nepasitikėjimą tu nieko neišstumsi. Nei verslo partneriams, nei dar kažkam. Bet dabar, pavyzdžiui, gyvenu didžiule idėja, kuri mane žavi – gamtos muziejus. Mes jį tikrai įgyvendinsim – bet čia tai matysis po pusmečio.
– Kaip galvojate, ar iš verslo ir krepšinio pusės dabartinis „Rytas“ atitinka Vilniaus potencialą?
– Dabar daugelis nutyli ir apie tą Vilnių kalba vienaip ar kitaip.
Su Jaručiu žaidėme kartu („Sakaluose“), bet niekada nebuvome draugai – buvo ir konfliktų, dar buvome vienos pozicijos žaidėjai. Realiai, aš jį net ir pardaviau, kad nekonkuruočiau su juo. Nuėjau pas Gedvydą Vainauską ir pasiūliau „Rytui jį nupirkti, nes „Sakalams“ trūko pinigų. Tikrai turėjau tokį vidinį jausmą (šypsosi.).
„Ryte“ yra savininkai, su kuriais, turiu pasakyti, neturiu draugiškų santykių – tai ir konkurenciniai dalykai.
Galėčiau garsiai loti ir sakyti, ką galvoju. Bet sakydamas, kad prie kažko pribrendau – LKL klubo kaip „Rytas“, „Sakalai“ ar dar kažkas, man dar reikia šiek tiek laiko, kad kažką kritikuodamas, galėčiau pasakyti, kaip reikia daryti ir ką daryčiau aš.
Tad palikime tai ant klaustuko. Bet po poros mėnesių galėsiu papasakoti. O gal ir įgyvendinti.
– Jeigu reikėtų sukurti filmą apie Lietuvos krepšinį, nuo ko atsispirtumėte?
– Nuo moterų. Realiai, nuo Modesto Paulausko, iki dabar. Tai būtų ne apie moteris, bet atsispirčiau nuo moterų. Ieškočiau moterų, kurios tikrai gali daug ką papasakoti. Tada būtų ne tik vyriška, bet ir moteriška auditorija.
Dailius Dargis yra parašęs knygą apie moteris („Juodosios mafijos našlės“). Manau, televizinėje dramaturgijoje tai pagrindinė knyga, kuri turėtų būti ekranizuojama.
Netgi po Spalio revoliucijos, kaip rašoma „Kremliaus žmonose“, visi tie vadinamieji absurdukai, darbininkai, užėmę valdžią, vis tiek ieškojo aukšto luomo žmonų su tam tikra praeitimi. Tai visiškai nulemia tam tikrą dramaturgijos esmę.
Jonas Kazlauskas jam pasakė: tikrai kviesčiau Skaisgirį į rinktinės kandidatus, bet tu pažiūrėk į jį – sėdi su ta cigarete prieš ekraną, alaus bokalas pastatytas: nu ką aš jį pasikviesiu?
– Paprastai krepšininkai pirmiausia uždirba iš krepšinio, o tik tada investuoja ir imasi verslauti kitose srityse. Jūs sėkmingai uždirbote pinigus dar iki krepšininko karjeros. Kaip lygiagrečiai vienas šalia kito per gyvenimą ėjo Rolandas Skaisgirys krepšininkas ir Rolandas Skaisgirys verslininkas?
– Jis nebuvo nei krepšininkas, nei verslininkas.
Aš nesu verslininkas. Aš turiu sąvoką, kad reikia uždirbti, bet neturiu sąvokos, kad man reikia tų pinigų.
Taip, mėgstu skaniai išgerti, keliauti, turėti prabangius namus, kuo geresnį automobilį – viskas tvarkoj. Bet verslo sąvoka yra tokia, kad pinigai turi daryti pinigus, aiškios investicijos, turi susikoncentruoti... Aš to neturiu. Dėl to nesu verslininkas.
Taip, esu pakankamai turtingas žmogus, bet nesu verslininkas. Krepšininkas aš irgi nebuvau, nes neturėjau tikslo būti krepšininku. Ir aš aiškiai matuoju savo galimybes. Jeigu ketvirtoje klasėje žaisdamas mačiau Taurą Stumbrį, aš tada suvokiau, kad tai jau kažkas nerealaus.
Mano krepšininko karjerai įtaką padarė atsitiktinumai. Geros kompanijos poreikis. Tokie visai šalutiniai dalykai, už kurių aš po to užsikabinau. Tada jau ir laimėti pasirodė faina.
Linas Kunigėlis man kažkada pasakojo, kad maždaug 2000-aisiais Jonas Kazlauskas jam pasakė: tikrai kviesčiau Skaisgirį į rinktinės kandidatus, bet tu pažiūrėk į jį – sėdi su ta cigarete prieš ekraną, alaus bokalas pastatytas: nu ką aš jį pasikviesiu? Burbuliuoja... Kaip aš kitiems vyrams tada kažką pasakysiu? (šypsosi.)
Mane tai žiauriai gerai nuteikė. Galvoju, kaip gera – pasirodo, buvau ant kažkokios ribos, kad mane galėjo pakviesti (šypsosi.). Kita vertus, gailiesi, kad neįdėjai to darbo, bet čia situacija yra kita. Per tą laiką išmokau kitaip skaityti knygas, rašyti. Susiradau geriausių savo draugų – pavyzdžiui, Alvydą Šlepiką, su kuriais tobulėjai kaip žmogus kita linkme.
Atėjo kitos grupės, medikų grupės, profesūros, žurnalistai... Turėjau tam laiko ir žiauriai daug iš to išmokau. Pasirodo, ne visada reikia viską skaityti ir žinoti. Užtenka paklausyti ir gali tuo naudotis. Tai paviršutiniškas požiūris, bet dramaturgiškai tu jau esi tame lauke.
Atsimenu, kai atvažiuodavau žaisti į Plungę, vaikai susėsdavo palubėje ir skanduodavo: Skaisgirys – lašinys! Skaisgirys – lašinys!
– Ryte – į treniruotę, dieną – į darbą, o vakare – įmesti 21 taško į Tony Parkerio ginamą Paryžiaus „Racing“ krepšį „Ekinstos“ salėje. Kaip tada atrodė jūsų dienos?
– Reikia priminti, kad ir mano režimas buvo ne toks, kaip sportininko.
Kai įeini į tą karuselę, negali eiti miegoti per pietus. Turi eiti kažkuo užsiimti. Galų gale su darbu numušdavai jaudulį. Kiek yra aukščiausio lygio Lietuvos krepšininkų, kurie nesusitvarkydavo su jauduliu ir nemiegodavo naktimis... Tai aš su darbu, kitais veiksmais galbūt tai nugesindavau. Žiūrėk, jau penkios, važiuoji į rungtynes ir eini. Kažkaip taip susigyvenau.
Bet tai nereiškia, kad ėjau ir griovius kasiau. Nors, aišku, derybose, pokalbiuose tu pats arba kiti žmonės tave išsunkia.
– Kaip taip išėjo, kad geriausią savo krepšinį pradėjote žaisti tik po 30-ies?
– Fizines treniruotes pradėjau daryti gal būdamas 28-29 metų. Aš tada pirmą kartą dariau fizinį pasirengimą. Iki tol nei bėgiodavau, nei ką.
Atsimenu, kai atvažiuodavau žaisti į Plungę, vaikai susėsdavo palubėje ir skanduodavo: Skaisgirys – lašinys! Skaisgirys – lašinys! Taip pykdavau, kad galvodavau, jog tikrai būčiau išspardęs užpakalius (juokiasi.).
Režimas prasidėjo nuo „Lietuvos ryto“ – pradėjau sportuoti, eiti į stovyklas, gyvenau kaip krepšininkas. Aišku, kartu ir dirbdamas. Bet jau vis tiek kažką dariau, todėl galbūt ir pasiekiau tą kažkokį lygelį, nors koks jis ten bebūtų.
| Komanda | Min. | Kam. | Perd. | Kl. | Tšk. | Naud. |
| Sakalai (2005-2006 m.) | 28:00 | 2,7 | 4,7 | 4,7 | 14,5 | 5,0 |
| Sakalai (2004-2005 m.) | 28:36 | 2,8 | 4,8 | 3,6 | 13,1 | 7,8 |
| Sakalai (2003-2004 m.) | 23:11 | 2,7 | 3,3 | 3,6 | 12,5 | 7,0 |
| Atletas (2002-2003 m.) | 33:06 | 3,6 | 4,5 | 4,6 | 18,5 | 11,7 |
| Atletas (2001-2002 m.) | 27:28 | 3,6 | 3,3 | 2,7 | 12,1 | 7,9 |
| Sakalai (2000-2001 m.) | 30:47 | 3,5 | 3,8 | 3,5 | 17,0 | 9,6 |
| Sakalai (1999-2000 m.) | 22:15 | 2,3 | 1,8 | 2,1 | 7,1 | 3,1 |
| Sakalai (1998-1999 m.) | 23:30 | 3,8 | 2,5 | 2,5 | 10,0 | 7,3 |
| Statyba – Lietuvos Rytas (1997-1998 m.) | 12:45 | 1,9 | 1,5 | 1,0 | 3,4 | 2,6 |
| Statyba (1996-1997 m.) | 27:33 | 3,6 | 3,0 | 2,2 | 7,3 | 5,1 |
| Dzūkija (1995-1996 m.) | 25:49 | 3,3 | 3,7 | 2,8 | 7,9 | 5,4 |
– Kaip patekote į pramogų pasaulį?
– Visur, kur patekau, patekau per krepšinį.
Atsimenu, kai atsidarė LKL ir Linas Kunigėlis bei Vytaras Radzevičius dirbo su marketingu, televizija, pradėjome bendrauti. Atsimenu, tada dar gyvenau Saulėtekio bendrabutyje. Išgėrėme alaus, per juos susipažinau su „Prelegentais“. Tai buvo auganti tikrojo šou verslo srovė, kurios iki tol nebuvo. Aplinkui buvo ir Aurelijus Silkinis, ir Arūnas Valinskas. Tie bendri dalykai automatiškai suveda ir pradedi tuo gyventi. Nuo to prasidėjo visas Lietuvos šou verslas.
A.a. Vytautas Kernagis, Kostas Smoriginas, Šarūnas Marčiulionis – jie buvo draugai ir žiūrėdavo į mus iš aukšto. Ką ir mes dabar darome žiūrėdami į kitus (šypsosi.). Viskas kartojasi. Būdavome prie jų stalo, tai būdavo ir pykčių, ir apsižodžiavimo. Jie buvo elitas, o mes tik kūrėmės. Bet taip ir įėjome.
Iš šitų vyrų ir draugų gavau tai, ko neturėjau augdamas kaime – tikrąjį rokenrolą.
Jeigu paimtume romaną „Rugiuose prie bedugnės“, jo pagrindinis herojus kaip paauglys gavo tikrąjį rokenrolą, tai aš jį gavau vėliau. Birželio 19-ąją bus (pokalbis vyko birželio pradžioje) Davido Salingerio paminklo pristatymas. Visi klausia: kodėl? Pradėkim nuo to, Salingerio prosenelis yra iš Sudargo, jis yra litvakas.
Savaitgalį ginčijausi su Linu Kunigėliu. Jam svarbiau yra tėvynė, man – tėviškė. Bet čia ginčas be pabaigos.
Tokių nesąmonių prisigalvojau ir darau. Bet kai paklausia kodėl, aš nežinau. Anksčiau galvojau, kad esu labai didelis garbėtroška. Bet po to galvoju, kad tuose titruose manęs niekur nėra. Ten, kur kas padaryta, jų nėra. Tai pagalvojau: gal reikia juose būti? (šypsosi.) Aš nežinau. Bet kaifas, kai padarai kažką kitokio.
– Jeigu reikėtų sukurti filmą apie legendinį „Sakalų“ trejetą – Skaisgirį, Eriką Kučiauską ir Rolandą Matulį, kokią istoriją bandytumėte papasakoti žmonėms? Kuo tas jūsų nuotykis buvo ypatingas?
– Jis ir tęsiasi – jis nesibaigęs.
Mes visi trys labai skirtingi (šypsosi.). Jie man leisdavo pasisakyti. Leisdavo lyderiauti, kas man žiauriai patiko. Jau seniai suprato, kad čia yra tik akimirka ar mano charakterio, ar nuomonės. Kad viskas iš tikrųjų yra visai kitaip. Ir man, ir jiems, man atrodo, tai žiauriai patiko.
Sakyčiau, su šitais vyrais nebuvo nieko daug rokenroliško. Jie yra žiauriai mandagūs, labai protingi, išsilavinę žmonės. Jie niekada nebuvo rokenrolistai. Jie ėjo per savo gyvenimą teisingiau, sąžiningiau nei aš arba kita mano aplinka. Dėl to su jais ir šiandien juntu gyvenimo pilnatvę. Man tai svarbiausia.
Mes viską žinome apie vienas kitą. Nedarėme jokių kvailysčių. Bet su jais buvo žiauriai ramus gyvenimas. Jis toks yra ir dabar. Matyt, to niekur kitur neturėjau. Nes kitur turėjau vienokį kitokį patosą.
Man čia buvo vertybė. Kaip jiems – nežinau, bet, manau, kad tai tokia draugų sąvoka, kuri yra rami.
Bet jeigu kalbame apie krepšinį, tai taip, suprasdavome vienas kitą iš vieno mirksnio. Bet tai nereiškia... Pavyzdžiui, su Kučiausku esame ir susimušę. Atsimenu, Matulis man sulaužė nosį, man ten kraujai eina, o Kučiauskas pasilenkęs sako, neapsimesk – nieko čia nebuvo.
Buvo visko (šypsosi.). Bet kai kalbu apie rokenrolą, tai kalbu apie visišką išėjimą į kitus padebesius (šypsosi.).
– Dar vienas jūsų šių dienų projektas – 3x3 krepšinio asociacija ir „Hoptrans 3x3“ krepšinio turnyras Palangoje liepos 3-25 d. su LKL žaidėjais. Kokia yra šios jūsų idėjos vizija?
– Pasaulyje 3x3 krepšinis populiarėja milžiniškais žingsniais. Bet mes nuo to dar toli.
Pavyzdžiui, serbai jau trejus metus įtraukę šį sportą į savo pamokas. Tai olimpinė sporto šaka, kuri, pavyzdžiui, Filipinuose renka po 20 tūkst. žiūrovų. Slovėnijoje jau irgi susirenka 3 tūkst. žiūrovų.
Mes esame jauna organizacija, neturinti pinigų, tai, pagalvojus, kodėl tokia LKF ar LKL turi manimi tikėti? Manau, tam ir yra tam tikra praeitis, žmogaus pažinojimas. Aš jiems labiausiai dėkojau, jog jie nesispyriodami suvokė idėjos esmę.
Kokio lygio kokybę gausime? Norėčiau, kad būtų 100 proc., bet, manau, neišvengsime duobelių. Tačiau tie žmonės atėjo į pagalbą. Vieni davė vardą, kiti užtarimą, dar kiti pagalbą lėšomis, santykiais su FIBA ir pan. Aš vienas tikrai nebūčiau viso to padaręs. Būčiau gal padaręs, bet žymiai prastesnės kokybės ir mažesnio žinomumo.
Koks viso to tikslas? Neatsilikti nuo viso pasaulio. 3x3 yra be galo fainas krepšinis.
Reikia išmušti žmonėms iš pasąmonės, kad tai tik gatvės krepšinis bet kokiu oru ir sąlygomis. To jau nėra. Aišku, gali sportuoti bet kas. Ir FIBA turi šiam sportui posakį „Nuo gatvės iki olimpiados“. Viskas tvarkoj. Bet realiai, tu turi sukurti komfortą ir žaidėjams, ir žiūrovams – su lauko arenomis, geromis kovomis, taisyklių pažinimu.
Kad jis klestėtų ir eitų, turiu sukurti madą. Niekas nekalba, kad 3x3 pastums įprastą krepšinį – vietos pasaulyje užteks visiems. Šiuo atveju, man įprastas krepšinis tik padeda. Kai prieš metus sakė, kad gal neįdomu, nedarysim, dabar jie man padeda. Tikiu, kad 3x3 atsistos į tam tikrą liniją.
Žaisti 3x3 žiauriai įdomu. Žiūrėti gali valandų valandas. Nes tai labai greitas žaidimas. Nėra kada gauti techninės pražangos, nes tu visada veiksme. Kaip ir žiūrovas.
„Hoptrans 3x3“ turnyrą transliuos „YouTube“. FIBA ir tam tikri žmonės patikino, kad per mėnesį pasieksime 50 milijonų auditoriją. Tai įspūdinga. Šį projektą FIBA jau ima kaip pavyzdį ir bandys jį teikti kitoms šalims.
Dėl pandemijos tris mėnesius turėjome žiūrėti, kas buvo geresnis – LeBronas ar Jordanas. Tai čia būtų naujovė, kuri duos duonos ir žaidimų.
Esu labai dėkingas rėmėjams, nes čia tuo pačiu yra ir socialinis momentas. Daug žaidėjų prarado pinigų, klubai – taip pat. Tai čia bent šitaip galime suteikti socialinį įnašą į jų gyvenimą.
Susideda daug sudėtinių dalių, kurios gaivina tą smagumą. LKF posėdyje ilgai diskutavome, bet aš absoliučiai įsitikinęs, kad jeigu tikslingai dirbsime, 2024 m. olimpinėse žaidynėse galime turėti moterų 3x3 komandą. Bet reikia tikslingai dirbti. Ir, aišku, jeigu nebus kaišiojami pagaliai tarp asociacijų ir panašiai.
Realiai, visi netaps Lietuvos rinktinės krepšininkais. Viskas yra ribota. O 3x3 atveria didesnes galimybes kitokiems krepšininkams.
