Linas Kleiza galėtų dienų dienas pasakoti apie nepaprastą gyvenimą, prasidėjusį Kauno Aleksoto rajone, ir vaikystę, kurios dalį Lietuvoje praleido be į JAV dirbti iškeliavusių tėvų, augdamas pas močiutę ir laviruodamas įtartinų draugų kompanijoje, iš kurios ištrūko žaisdamas krepšinį ir ten pasiekęs tiek daug. Jis galėtų pasakoti apie Lietuvos rinktinę, su ja laimėtus tris medalius ir stebuklingą savo žaidimą pasaulio pirmenybėse 2010 metais arba 2013 metų mačą su bosniais, kai išgelbėjo Lietuvos komandą nuo greitos turnyro pabaigos ir paskui užlipo ant sidabrinės pakylos. Dar buvo žaidimas „Denver Nuggets“ kartu su Carmelo Anthony ir solidi sutartis su „Toronto Raptors“.
Buvo ir šešios operacijos, dvi atliktos jau baigus krepšininko karjerą, bet palikusios randus ir skausmą, kuris vis primena apie traumas po valandos bėgimo treniruotės.
Ieškodamas iššūkių L.Kleiza prisidėjo prie Vilniaus „Ryto“, kur jo etapas truko pustrečių metų ir oficialiai baigėsi prieš kelias dienas.
Jis parašė pasitraukimo raštą ir atvirai prakalbo apie priežastis, kodėl užveria klubo biuro duris Ozo gatvėje.
Apie tai skaitykite pirmojoje interviu su L.Kleiza dalyje, 15min portale pasirodžiusioje šeštadienį.
Dabar siūlome antrąją pokalbio su L.Kleiza dalį.
– Linai, kaip vertinate „Ryto“ pasirodymą Europos taurės turnyre?
– Gerai. Turėjome šansą patekti į „Top 8“, tik neatlaikėme rungtynių maratono. Kuomet susidėjo 4-5 svarbios rungtynės, nebeatlaikėme nuvažiavę į Monaką (61:86).
Prieš sezoną buvo daug netikinčių, kad pateksime į „Top 16“, bet patekome ir tikiu, kad jį baigsime su 3 pergalėmis ir 3 pralaimėjimais (šiuo metu „Rytas“ turi 2 ir 3, liko paskutinis mačas dėl garbės ir trečios vietos grupėje Vilniuje su Stambulo „Galatasaray“).
Aišku, norisi geriau, bet jei kas prieš sezoną būtų pasiūlęs šansą kautis dėl patekimo į „Top 8“, mielai būčiau iškart su tuo sutikęs.
– Kodėl vietos fronte „Rytas“ stumdosi su Panevėžio „Lietkabeliu“ ar Utenos „Juventus“, kurių biudžetai yra ženkliai mažesni?
– Žinote, LKL yra sudėtinga lyga. Nėra taip lengva, praėjusiais metais irgi buvo problemų. Taip, šių komandų biudžetai mažesni, bet skirtumas nėra kosminis. Tai nėra 7-8 kartų skirtumas. Atvažiuoji į Uteną, o jie ten žaidžia puikų krepšinį. „Juventus“ žaidžia per savaitę vieną kartą, jie pasiilsi ir gerai pasirengia. Nemanau, kad esame tokie ryškūs favoritai, kad turėtume visus nešti nuo kelio. Tikiu, kad Karaliaus Mindaugo taurės turnyro ketvirtfinalyje susitvarkysime, bet dabar LKL atėjo laikai, kai reikia žaisti iš visų jėgų, o ne vaikščioti.
– Ar dviejų iš trijų legionierių įsigijimas šį sezoną klaida?
– Nemanau. Galbūt tikėjomės daugiau iš Tu Holloway puolime, tačiau jis maloniai nustebino komandiniu žaidimu. Cameronas Bairstow žaidžia pirmuosius metus Europoje, ne viskas sekasi, bet jis yra pasirengęs mirti už komandą, visada sportuoja pilna jėga ir niekada nesiskundžia. Komandai ne visada reikia tik talento.
Praėjusiais metais komandoje turėjome labai talentingą jo pozicijos žaidėją (Dominique'ą Suttoną), bet su juo istorija baigėsi liūdniau. Be to, mūsų vienas lyderių yra E.Bendžius, kuris žaidžia toje pačioje pozicijoje kaip ir C.Bairstow. Matėme, kaip Eimantas atsiskleidė, kai išvyko D.Suttonas, ir tikėjome savo kapitonu. Pagal finansines galimybes ir negalime sau leisti dviejų brangių ketvirtos pozicijos žaidėjų.
– Ką manote apie teiginius, kad „Rytas“ turi du labai panašaus žaidimo stiliaus vidurio puolėjus?
– Tai dažnai akcentuojama, žmonės nori, kad vidurio puolėjas labai gerai žaistų nugara į krepšį, blokuotų metimus, pataikytų iš distancijos. Bet realiai kalbant – kiek tokių yra? Net Eurolygos klubuose daug tokių nėra arba jie kainuoja daug pinigų.
Mes turime Martyną Echodą, Evaldą Kairį ir, nepamirškite, – dar turime Mareką Blaževičių – negalime savo jaunų vidurio puolėjų užkimšti dominuojančiu vidurio puolėju.
Be to, mes neturime tokiam pinigų. Gal nebent aš galėčiau, turiu pakankamai svorio (juokiasi).
Martynas yra labiau puolimo žaidėjas, Evaldas – gynybinis. Jie yra panašūs sudėjimu, bet žaidimo stiliumi turi skirtumų. Be to, Marekas labai sparčiai žengia į priekį.
– Ar toks vidurio puolėjas kaip Rokas Gustys tiktų „Rytui“?
– Kitų komandų žaidėjų komentuoti nenoriu.
– Kuris žaidėjas turėtų būti klubo veidu ateityje?
– Dabar tokie yra Eimantas Bendžius, Arnas Butkevičius. Man visada malonu, kaip jie žaidžia. Kalbant apie jaunimą, nesu tikras, kiek ilgai jie rungtyniaus Vilniuje, nes norisi linkėti, kad pasiruošę jie galėtų šauti į dar aukštesnį lygį – NBA arba elitines Europos komandas.
– Ar Marekas Blaževičius charakteriu neprimena Lino Kleizos?
– Marekas turi gerą krepšininko charakterį. Nėra toks karštas ir piktas, koks buvau aš, bet jis niekada nenusileis, jis nepaiso autoritetų. Labai tinkamas charakteris ir darbo etika. Marekas eina gera linkme, tik nežinia, kokia kryptimi dar labiau suksis krepšinis. Ar tikri vidurio puolėjai atgaus vaidmenį NBA? Europoje jų reikia, bet NBA klasikiniai vidurio puolėjai vertinami vis mažiau.
– Kaip žaidęs NBA septynis sezonus, ką manote apie Deivido Sirvydžio perspektyvas kitą vasarą iškeliauti ten?
– Deividas padarė didelį šuolį, ypač stiprindamas kūną. NBA daug lemia, kokios galimybės sulauksi, kaip tave vertins treneris. Jei jis patirs dar vieną darbingą vasarą, talento jam nestinga – Deivis yra NBA lygio talentas. Jis labai tiktų NBA krepšiniui, šiais laikais metikai ten išgyvena aukso amžių. Jei mano karjera NBA būtų prasidėjusi vėliau, gal ir aš būčiau labiau ten tikęs (juokiasi).
– Kas geriau „Rytui“ būtų vasarą – kad D.Sirvydį pašaukęs naujokų biržoje „Detroit Pistons“ jį išpirktų ir klubas gautų pinigų, kurių taip trūksta, ar kad Deividas taptų vienu iš klubo veidų ateityje?
– Aš žvelgiu per abi prizmes. Geriausia galvoti apie tai, kas tiktų visiems. Daug kartų kalbėjausi su Deividu ir jam kartojau: nesvarbu, ar žaisi Detroite, ar kitur, bet turi ruoštis tapti geru žaidėju. Nesvarbu, kas laukia ateityje – NBA ar Eurolyga, – turi tobulinti save kasdien, kad taptum geriausiu žaidėju, kokiu gali tapti.
Tikslas neturėtų būti kitą sezoną atsidurti Detroite. Tikslas – tapti geriausiu žaidėju, kokiu gali būti. Tada gal net galėsi rinktis būti „Pistons“, „Lakers“ ar dar kitos komandos žaidėju.
Deividui tai yra pirmieji metai, daug krenta ant jo pečių, bet visi krepšininkai pereina per tai.
– Kiek toli gali eiti dabartiniai jaunimo komandos lyderiai Augustas Marčiulionis ir Ąžuolas Tubelis?
– Ąžuolas – labai talentingas, tai seniai žinojome ir sudarėme ilgalaikį kontraktą. Jo talentas yra unikalus, bet jis turi dirbti, kad pagerintų metimą, nes šiais laikais ketvirtasis numeris be metimo sunkiai pritaps aukščiausiame lygyje. Bet jo kūnas ir atletiškumas yra tokie, kad lubų jam nematyti.
Augustas auga kasdien. Kažkas prieš kelerius metus man pasakė: žiūrėk, jo koja visai kaip tėvo (Šarūno Marčiulionio). Augustas dabar įauga į savo kūną, jo potencialas yra labai didelis, lubos gali būti labai aukštos. Jis atletiškas, aukštas gynėjas, nenustebčiau, jei jis pasiektų NBA.
– Jūs pats paliekate „Rytą“ ir vėl susidursite su gyvenimu, kuriame buvę garsūs krepšininkai susiduria su tam tikrais iššūkiais, ieškodami savęs ir keliaudami skirtingomis kryptimis – vieni tampa treneriais (Š.Jasikevičius, D.Adomaitis, D.Maskoliūnas, R.Kurtinaitis, T.Masiulis, K.Kemzūra), kiti krepšinio vadybininkais (A.Sabonis, R.Javtokas, D.Zavackas, M.Purlys, M.Žukauskas), treti verslininkais (A.Macijauskas, Š.Marčiulionis, S.Štombergas), ketvirti tiesiog gyvena sau (R.Šiškauskas, E.Žukauskas, A.Kavaliauskas), penkti suka į politiką (T.Pačėsas, Š.Marčiulionis) ar visuomeninę veiklą (R.Kaukėnas). Koks tai periodas pačiam, skaičiuojant nuo 2015 metų, kai baigėte žaisti krepšinį?
– Man gyvenimas yra labai geras. Aš gerai pamenu, kada sužaidžiau paskutinį mačą, nes po savaitės man gimė sūnus. Jis gimė Milane.
Sūnus man sušvelnino karjeros pabaigą, nes pajutau, kad nebesu svarbiausias. Taip, jis atnešė daug bemiegių naktų, bet sūnus yra geriausia, kas iki šiol nutiko mano gyvenime.
Kai turi artimą žmogų ir vaiką, viskas yra kitaip. Žinoma, pirmuosius pora metų pereinamasis laikotarpis buvo sudėtingas, bet aš tam rengiausi – žinojau, kokia yra trauma, kad karjera greitai baigsis. Nors dėl traumos smūgis buvo didelis, tai neužklupo nepasirengus psichologiškai. Aš negaliu skųstis.
Dar kelerius metus gyvenau prie krepšinio, gyvenu tėvynėje ir auginu vaiką – tai man labai smagu.
– Praleidote JAV dvylika metų, skaičiuojant mokslus mokykloje, universitete ir sezonus NBA, ten įsikūrė jūsų tėvai. Ar nesvarstėte ten įleisti šaknis kaip kai kurie kiti Lietuvos krepšininkai (Žydrūnas Ilgauskas, Mindaugas Timinskas, Marijonas Petravičius, Darius Songaila, Antanas Kavaliauskas)?
– Ne. Amerika man niekada nepatiko tiek, kad norėčiau ten gyventi. Šiuo metu esu giliai įleidęs šaknis Vilniuje ir man tai labai patinka. Čia idealu auginti vaiką, gyventi. Gal jei žmona būtų amerikietė, kiltų kitas klausimas, bet dabar su šeima čia jau jaučiamės namie. Bet kuriuo atveju emigranto dalia yra sunkesnė, kokia bebūtų tavo pozicija gyvenime. Esu gyvenęs daug šalių (L.Kleiza yra rungtyniavęs JAV, Kanadoje, Graikijoje, Turkijoje ir Italijoje), bet niekur nesijaučiu taip gerai kaip Lietuvoje. Man nėra gražesnio miesto už Vilnių. Čia gyvenimas yra geras.
Aš norėjau būti šalia krepšinio, todėl ir atėjau į „Rytą“ 2017 metais. Tuo metu man tai atrodė labai įdomi pozicija, aš gavau galimybę susidurti su krepšiniu iš man nepažįstamos pusės. Patyriau iššūkių, bet jie man visada patinka.
Man nebuvo svarbu pinigai. Taip, jie man svarbūs, bet juos sukuriu verslais ir investicijomis, kas dabar yra mano pagrindinis gyvenimo šaltinis. Ateiti į „Rytą“ norėjau, kad patirčiau, ką galima dar daryti. Ateiti dirbti „Ryte“ – tai tikrai didelis iššūkis.
– Prieš kelerius metus su Ilja Laursu prisidėjote prie startuolio, ar apie šį projektą kalbate?
– Ilja mane pakvietė būti startuolio veidu ir buvo įdomu stebėti, kaip dirba Ilja Laursas. Man pačiam finansus nėra sudėtinga valdyti. Aš rengiausi tam, nuo pat pirmųjų karjeros dienų man buvo įdomu, kas vyksta su mano uždirbtais krepšinyje pinigais. Iš pradžių buvo bankai, paskui juos valdžiau pats. Kai įsigilini ir domiesi, tai nėra taip sudėtinga, kaip kartais atrodo.
Tačiau į startuolius asmeniškai neinvestuoju – versle renkuosi mažesnę riziką.
– Ar tai nekilnojamasis turtas, kur investuoja daug karjerą baigusių krepšininkų?
– Ne, tai nėra man įdomi sritis. Viskas yra gerai, bet man nekilnojamojo turto reikia tik tiek, kiek reikia gyvenimui. Kalbant apie investicijas norisi daugiau veiksmo, bet tai nėra ta tema, kuria norėčiau kalbėti plačiai.
– Jūsų tėvai yra sėkmingi menininkai, bet pats aikštėje ir už jos ribų niekada neatrodėte panašus į trapios sielos žmogų.
– Vis tik esu paveldėjęs iš tėvų labai daug. Nes mano mama turi geležinę kantrybę. Aš irgi turiu geležinę kantrybę. Galiu greitai užsivesti, bet jei reikia, galiu ir kentėti tiek, kiek reikės. Tai atėjo iš mamos.
O momentinis užsivedimas atėjęs iš tėvo. Viskas sudėta į viena.
Galbūt ir būnu jautrus, bet nemoku to parodyti. Galbūt tai susiję su mano vaikyste (L.Kleizos tėvams išvykus į JAV jis Lietuvoje kelerius metus augo prižiūrimas močiutės). Kai mano žmona supyksta, kartais sako, kad esu akmeninės širdies. Tačiau aš taip užaugau. Buvau pratęs nerodyti emocijų.
– Iš kur jūsų toks, tiesiai šviesiai tariant, arogantiškos žvaigždės įvaizdis – aukštai pakelta galva, pasitikinčio savimi vyro eisena?
– Pirmiausia, aš nesijaučiu žvaigžde. Užaugau taip, kad visada galėjau pasitikėti tik savimi. Gal eisena kažkam kliūna, bet nieko nenoriu išgąsdinti. Aš kalbu tai, kas mano atrodo teisinga, ir elgiuosi su žmonėmis taip, kad būtų teisinga. Nieko nedarau tyčia. Žvaigžde nebesijaučiu jau seniai. Kartais jaučiu, kad galėčiau patylėti, bet, deja, man tai neduota (juokiasi).
– Kokios jūsų vertybės?
– Man visada atrodo, kad viskas turi prasidėti nuo pagarbos. Aš visada tai stengiuosi pabrėžti į Vilnių atvažiuojantiems žaidėjams: pirmiausia mes tave gerbsime kaip žmogų. Jei žmogiškasis pasitikėjimas sugrius, tada gali būti blogai. Man visada svarbiausia buvo pagarba vienas kitam. Tada savaime viskas susidėlioja į savas vietas.
– Kaip tada atsitiko, kad patekote į karštus skandalus: po rungtynių atsidūrėte teisėjų rūbinėje arba po „Ryto“ pergalės Karaliaus Mindaugo taurės turnyre viename iš sostinės barų nuskambėjo „Žalgirį“ įžeidžianti skanduotė?
– Tai buvo mano pirmos varžybos prieš „Žalgirį“ kaip klubo vadovo ir buvau labai supykęs dėl teisėjų darbo, todėl pasikarščiavau. Taip, žinau, kad mano elgesys nebuvo teisingas.
Aš suprantu teisėjus, jie atvyksta į Kauną ir išsigąsta tos minios. Manau, kad lietuviai teisėjai iki šiol mums keršija, kad pernai Karaliaus Mindaugo taurės finalo ketverte švilpė teisėjas iš užsienio. Luigi Lamonica dirbo taip, kad nesiskundė nei Šaras (Šarūnas Jasikevičius), nei Dainius (Adomaitis).
O tai, ką skandavau po pergalės taurės turnyre, buvo vyrų vakarėlio įkarščio laikas. Kai švenčiu, tai švenčiu. Taip, dabar suvokiu, kad nederėjo. Bet tai nebuvo skirta visai publikai. Taip jau atsitiko, kad tai įvyko 5 valandą ryto.
Ar aš dėl to ilgai graužiau save? Ne. Ar aš pasimokiau iš to? Taip.
– Vis dėlto ką darysite gyvenime, palikęs Vilniaus „Rytą“?
– Veiklos man niekada netrūko. Žingsnis į „Rytą“ nebuvo tam, kad susirasčiau veiklą. Tai buvo dėl meilės krepšiniui. O gyvenimas yra labai nenuspėjamas ir įdomus, todėl niekada nežinai, kada vėl susikirs mano keliai su šiuo sportu, kurį myliu.
