Š.Marčiulionis išvydo A.Karnišovo talentą pirmą kartą, kai šiam buvo 16 metų.
Tada aukštas, liaunas vaikinas pasirodė Vilniaus „Statybos“ treniruotėje.
Paveldėjęs šios komandos buvusio žaidėjo Mykolo Karnišovo genus, 204 cm ūgį ir įgavęs Vilniaus krepšinio mokykloje įgūdžius 16-metis A.Karnišovas iškart pritapo tarp sostinės krepšinio meistrų, tuomet dar žaidusių TSRS čempionate.
„Artūras turėjo plastišką kūną, minkštą metimą, jis buvo pakankamai darbštus, lipo dėl kamuolio – jo savybės labai tiko krepšiniui. „Statybos“ komandoje ir Lietuvos rinktinėje jis iškart patiko vyresniems žaidėjams dėl savo noro žaisti“, – prisiminė Š.Marčiulionis.
Tuo metu juos su NBA siejo nedaug – A.Karnišovą tik tiek, kad jis matė vaizdo kasetėse įrašų su „Boston Celtics“ ir „Los Angeles Lakers“ finalo rungtynių vaizdais, o 1987 metais Vilniuje draugišką mačą sužaidė pirmą kartą į SSRS atvykusi NBA komanda „Atlanta Hawks“, prieš kurią žaidė ir Š.Marčiulionis.
Netrukus jis ir A.Karnišovas ėmė dairytis į kitą Atlanto pusę – parungtyniavę „Statyboje“ drauge porą metų jie panašiu metu pajudėjo į JAV.
Š.Marčiulionis ten tapo pirmuoju lietuviu, apsivilkusiu NBA klubo aprangą, kai sudarė sutartį su „Golden State Warriors“ 1989 metais.
Tais pačiais metais A.Karnišovui teko tris dienas sėdėti Maskvoje, kol KGB agentai sprendė, ar išleisti jauną puolėją studijuoti ir žaisti į JAV.
18-metis vilnietis pirmasis tuometinėje SSRS vylėsi iškeliauti į JAV universitetą.
Ten patekti padėjo Š.Marčiulionis.
Tai jis užsiminė Kim Bohuny, tuomet už tarptautinius santykius ir Geros valios žaidynes (tokios vyko Šaltojo karo tarp amerikiečių ir sovietų metu) atsakingai amerikietei, iki šiol dirbančiai NBA sistemoje, apie perspektyvų tėvynainį.
K.Bohuny kreipėsi į Siton Holo komandos trenerį PJ Carlesimo, kuris pasitikėjo moterimi ir Š.Marčiulioniu taip, kad tvirtino sutikęs priimti A.Karnišovą per sekundę ar dvi, net neregėjęs 18-mečio lietuvio akyse.
Į JAV iškeliavęs nemokėdamas angliškai, Siton Holo universitete A.Karnišovas ne tik sustiprėjo kaip krepšininkas ir baigė ekonomikos studijas, bet ir susipažino su amerikiete Gina, su kuria vėliau sukūrė darnią šeimą.
„Artūras – nekonfliktiškas, jis sugebėjo nekartoti mūsų gyvenimo klaidų, kurių padarėme dėl altruizmo.
Jis nesiblaškė tarp Lietuvos ir JAV, visad buvo susitelkęs karjeros NBA krypčiai.
Iš aplinkos sėmėsi tai, kas yra pozityvu ir teisinga, jo savybės labai tiko visos karjeros metu, jam pasisekė su kelyje sutiktais gerais žmonėmis. Kartais gyvenime labai svarbu sutikti gerus žmones, – pabrėžė Š.Marčiulionis. – Tais karjeros laiptais užlipti nėra paprasta. Negali suklysti, visada turi būti politiškai teisingas.
Jam nuo pradžių sekėsi mokslas universitete, tie pagrindai ir išsilavinimas leido sėkmingai žengti pirmuosius žingsnius.“
Nors A.Karnišovas įsitvirtino Lietuvos rinktinėje ir padėjo laimėti pirmąjį mūsų šalies krepšinio olimpinį medalį 1992 metais, nors jis buvo vienas Siton Holo universiteto komandos lyderių, baigus studijas 1994 metais NBA komandų nesudomino.
Nepadėjo ir solidus žaidimas Barselonos olimpinėse žaidynėse, kai A.Karnišovas žaidė prieš NBA legendas, pats jas fotografavo prie aikštės ir juokavo, kad už jo koją storesnė pasirodė Karlo Malone'o ranka.
Nors dalyvavo „Portland Trail Blazers“ ir „Milwaukee Bucks“ peržiūrose, prieš pat sezoną buvo atkabintas ir pradėjo karjerą Europoje, iš pradžių sudaręs sutartį su mažiau žinoma Šolės komanda Prancūzijoje.
„Pagal rodiklius jis žaidė tikrai gerai, bet sunku pasakyti, kodėl jis taip ir nepateko į NBA kaip žaidėjas. Kartais naujokų biržos vienais metais būna stipresnės, kitais – silpnesnės. Kai kas sakydavo, kad jo pozicija buvo tarp 3 ir 4. Aš manau, kad jis galėjo žaisti NBA, juo labiau, kad ir vėliau įrodė savo lygį žaisdamas Europoje. Bet tąkart NBA jam nesuteikė galimybės“, – sakė Š.Marčiulionis, pats tuo metu rungtyniavęs „Warriors“ komandoje.
Iš Prancūzijos A.Karnišovas persikėlė į „Barcelona“, paskui į Pirėjo „Olympiakos“, Bolonijos „Fortitudo“, kol ratas vėl užsidarė sugrįžus į Barselonos komandą ir baigus karjerą anksti dėl traumų.
Per tą laiką įgavo „tyliojo žudiko“ pravardę dėl savo gebėjimų nepastebėtai surinkti 20 ar daugiau taškų – daugiausiai tritaškiais, prasiveržimais ir gebėjimais išprovokuoti varžovų pražangas ir sumetant baudas, kurias realizuodavo lyg automatas.
Jis laimėjo su Lietuvos rinktine ir Europos čempionato sidabrą, ir antrą olimpinį bronzos medalį, tapęs ir visų laikų rezultatyviausiu Lietuvos rinktinės žaidėju, nors su ašaromis akyse ir rodydamas gydytojų išvadas pranešė apie karjeros rinktinėje pabaigą 2000-aisiais.
Netrukus prasidėjo rimta A.Karnišovo karjera NBA kabinetuose.
Iš pradžių nuobodesnis darbas biure, organizuojant NBA stovyklas be sienų, paskui įdomesnis kvietimas į „Houston Rockets“, kur A.Karnišovas vadovavo tarptautiniam skautų padaliniui.
Jis talkino ir JAV rinktinei, jos trenerių štabui 2013–2014 metais, kai buvo atsidūręs kitoje barikadų pusėje rungtynėse prieš Lietuvą pasaulio čempionato pusfinalyje.
A.Karnišovas pasitraukė iš štabo, nes norėjo daugiau skirti dėmesio šeimai ir savo pareigoms „Denver Nuggets“, kur nuo 2013 metų lipo aukščiausiais „Denver Nuggets“ piramidės laiptais – iš pradžių generalinio vadybininko padėjėjo, o paskui ir generalinio vadybininko.
„Jo ryšys su žmonėmis visada buvo geras, jis ilgai dirbo NBA ir užsitarnavo vis aukštesnių pareigų, – sakė Š.Marčiulionis. – Niekas jo nestūmė iš užpakalio, jis pats lipo ir stengėsi.
Smagu, kad nepamiršta ir tėvynainių – į Denverį pakvietė darbuotis Tomą Balčėtį ir Martyną Pocių.“
Pats daug laiko per žiemas Jungtinėse Valstijose praleidžiantis Š.Marčiulionis matė, kaip „Nuggets“ komanda iš apačios Vakaruose išaugo į vieną konferencijos favoričių, vieną po kito sėkmingai išsirinkusi žaidėjus, pradedant 2014 metais tik 41-uoju NBA naujokų biržoje atrastu tada dar nežinomu serbu Nikola Jokičiumi.
„Kiti neturi tiek daug žinių. Artūras puikiai pažįsta Europos krepšinį, supranta žaidėjų galimybes labai gerai.
Tada į Jokičių niekas neatkreipė dėmesio, nes ieškojo atletiškumo, raumenų, šuolio, o šis buvo toks „tešliukas“, juokingas personažas jaunystėje, – dabar serbas daro stebuklus ir pačią komandą pavertė geresne. Tai Artūro nuopelnas suradus tokį žaidėją, – kalbėjo Š.Marčiulionis. – Galbūt jam padėjo ir lietuviškas taupumas. Jis nešvaisto klubo pinigų, tai irgi svarbu. NBA galime išvysti daug nesąmoningų sandorių, išpūstų investicijų, kai žaidėjai per anksti apipilami milijonais. „Nuggets“ kiekvienas doleris yra pasvertas žaidėjo galimybėmis ir joms verta suma.“
Dabar A.Karnišovas turės dar didesnę atsakomybę Čikagoje, kur legendinė „Bulls“ laimėjo šešis NBA čempionų titulus nuo 1991 iki 1998 metų, bet pasitraukus Michaelui Jordanui ir treneriui Phillui Jacksonui ieško būdų bent priartėti prie auksinių laikų šlovės.
„Ta nostalgijos kartelė užkelta aukštai, – sakė Š.Marčiulionis. – Jie nori susigrąžinti senas tradicijas, pradėtas M.Jordano, Scottie Pippeno ir Toni Kukočiaus.
Bet Artūras turbūt mato galimybes, jei ryžosi pokyčiams. Aš manau, kad sulaukė teisingo įvertinimo tinkamu metu. Pagal savo metus ne per vėlai, nes lygoje yra ir jaunesnių vadovų, bet tada, kai nusipelnė.
Čikagoje gyvena daug lietuvių krepšinio entuziastų, bus smagu. Tikiuosi, kad daugiau lietuvių atsidurs ir „Bulls“ klube.“
