Laidos vedėjas Edmundas Jakilaitis teiravosi legendinio krepšininko apie trenerio darbą, pralaimėjimo kartėlį ir kritiką garsiems Lietuvos krepšinio vardams savo knygoje.
– Su „Žalgiriu“ pasirašėte dvejų su puse metų sutartį. Pradedate naują kelią. Esate dirbęs su daug garsių Europos trenerių. Pačiam dirbti treneriu – didelis skirtumas?
– Taip, aišku. Dabar visa atsakomybė ant mano pečių. Reikia rūpintis daugeliu dalykų. Tarp jų ir tais, kurie neįeina į krepšinio sferą. Jie nėra labai malonūs. Tačiau tai darbo dalis.
Jeigu rašai knygą, ji turi būti atvira. Krepšininko gyvenimas nėra vien rožėmis klotas.
– Kokie tie nemalonūs dalykai?
– Organizaciniai – kelionių rūpesčiai ar bendravimas su žiniasklaida.
– Jūsų knygoje yra tokia citata: „Ar esate pasirengęs savyje sunaikinti žaidėją?“. Sakote, kad ilgai tam nebuvote pasirengęs. Ką tai reiškia?
– Žaidėjai mąsto vienaip, treneris – kitaip. Dabar svarbiausias dalykas yra išreikalauti iš žaidėjų. Kartais tai reikia daryti ir pykstantis. Tai nėra malonu. Tačiau viską darome dėl bendro tikslo.
– Jūsų knyga yra labai atvira. Kai kurie žmonės ją skaitydami neturėtų jaustis labai gerai. Pavyzdžiui, Antanas Sireika ar Saulius Štombergas. Kodėl jūs toks atviras?
– Jeigu rašai knygą, ji turi būti atvira. Krepšininko gyvenimas nėra vien rožėmis klotas. Prieš rašant knygą nusprendėme viską rašyti be iškraipymų.
Su tais minėtais žmonėmis nesame labai geri draugai, bet santykiai yra normalūs. Tai yra mano knyga ir mano gyvenimo istorija. Ne viskas buvo fantastiška. Mūsų profesija nėra plaukianti, bet tokia – į viršų, į apačią.
– Vaikystėje tokią knygą su malonumu būtumėte skaitęs?
– Būtent. Buvau iš tų vaikų, kurie griebdavo informaciją apie krepšinį. Apie visus „Žalgirio“ žaidėjus. Buvo toks albumas „Žalgirio vyrai“. Galėdavau pasakyti, kokie batai buvo pas Sabonį ar Kurtinaitį. Daug tokių dalykų nebūdavo. Rašėme šią knygą galvodami ir apie tokius vaikus.
– Kokiu treneriu jūs norėtumėte būti?
– Pirma, tai reikia išreikalauti iš žaidėjų, kad jie darytų maksimumą. Antra, reikia reaguoti į žaidėjų pastangas ir kaip jie atlieka detales. Mūsų trys savaitės buvo tokios, kad labai pyktis su vyrais nereikėjo. Jie dirbo fantastiškai.
Jeigu ateis laikas, aš ir pyksiu, ir reikalausiu, ir bus nemalonių situacijų.
Manau, kad nereikia tų emocijų slėpti ir kažko vaidinti. Esi toks, koks tu esi. Jeigu vaidinsi kažką, tai bus visai blogai.
– Turite trenerį, į kurį norite būti panašus?
– Viskas susidarė iš tų visų trenerių, su kuriais dirbau. Tai yra disciplina, tikslo siekimas. Jeigu mes su treneriai nusprendėme daryti taip, tai taip ir turi būti padaryta. Nes po to mes prisiimame atsakomybę. Jeigu kas bus blogai, aš su savo žaidėjais kalbėsiu už uždarų durų.
– Želko Obradovičius jums paliko didžiausią įspūdį?
– Turbūt. Bet iš visų trenerių reikia pasiimti kažko. Taktiškai buvo svarbu metus padirbėti su Xavier Pascualiu Barselonoje. Svetislavas Pesičius daug nervų prigadino, bet yra puikus treneris. Taip pat ir Jonas Kazlauskas.
– Su kaimynais esame diskutavę, ar Šaras gali būti treneris. Ir vieni sakė, kad jūs per daug karšto būdo šiam darbui. Už to karščio slypi šaltas protas?– Šaltas protas eina kartu su pasirengimu. 80 proc. varžovų veiksmų galima numatyti ir jiems pasirengti. Aišku, gali kažkas ir nustebinti. Stengiuosi užbėgti įvykiams už akių. Dėl emocijų – žmogus yra žmogus. Manau, kad nereikia tų emocijų slėpti ir kažko vaidinti. Esi toks, koks tu esi. Jeigu vaidinsi kažką, tai bus visai blogai.
– Ar pralaimėjimai labai gniuždo?
– Taip. Dar esame komanda, kuri nėra pastovi. Ketverias rungtynes sužaidėme gerai ir labai prastai su „Chimki“. Tada ir analizuoji, kodėl taip įvyko. Kitą savaitę darai išvadas. Kartais negali varžytis su grandais, tačiau galima ir jiems įkąsti.
Manau, kad komanda yra teisingame kelyje. Man svarbiausia yra žaidėjų pastangos.
Dabar svarbiau yra šeima. Ta pusė yra labai maloni. Yra kur sugrįžti kiekvieną vakarą.
– Jūs esate nugalėtojas. O dabar pralaimite su komanda ir esate už tai atsakingas. Koks jausmas?
– Dažnai būdavau vienas geriausių komandos žaidėjų, todėl turėdavau prisiimti atsakomybę. Be to esu įžaidėjas. Jei įžaidėjas žaidžia gerai, tai duoda postūmį visai komandai. Jis valdo komandą.
– Dveji su pusę metų jau tikriausiai bus Kaune. Kaip šeima į tai reaguoja?
– Viskas gerai. Žmona yra prie visko įpratusi. Galbūt jai būtų maloniau namuose, Atėnuose. Tačiau Kaunas yra gimtas miestas, vaikai eina į mokyklą. Viskas yra nusistovėję ir teka ramia vaga.
– Po mėnesio – 40 metų. Viskas gerai?
– Dar geriau. Apie kai kuriuos dalykus net nesvajojau. Dabar svarbiau yra šeima. Ta pusė yra labai maloni. Yra kur sugrįžti kiekvieną vakarą. Dar galėčiau daug belsti į parketą, bet viskas gerai.
