LKL ir Šiaurės Europos krepšinio lygos (NEBL) įkūrėjo nuo 2014 m. įrašyta Jameso Naismitho krepšinio šlovės muziejaus (James Naismith Hall of Fame) narių sąraše. Praėjusį rudenį Š.Marčiulionis įtrauktas ir į FIBA Šlovės muziejaus narius.
Nepaisant to, kad krepšininko karerą Š.Marčiulionis baigė seniai, jis ir toliau susiduria su krepšinio agentais. Pirmiausia – per jaunus krepšininkus, lankančius jo krepšinio akademiją.
Būtent apie savo ir jaunimo santykius su krepšinio agentais – pokalbis su Š.Marčiulioniu.
– Šarūnai, krepšinio agentai – gerai ar blogai?
– Vienareikšmio atsakymo nėra. Jaunam krepšininkui, pradedančiam profesionalo karjerą, reikia atstovauti pasirašant profesionalią sutartį, tai – faktas. Reikia finansinio patarėjo. Didelės agentūros turi finansinius patarėjus, gali pasirūpinti krepšininkais. Juk daugeliu atvejų tėvų fantazija baigiasi ir prireikia oficialaus patarėjo.
Tačiau šiuo metu krepšinio pasaulyje, bent jau Lietuvoje, yra visiška netvarka. Jau 14-os metų vaikus agentais prisistatę žmonės tampo už skvernų, prižada aukso kalnus. Dažniausiai jie nesako teisybės. O juk krepšininko karjera yra paprastesnė, nei pateikinėjama rožinėmis spalvomis.
Tų universitetų JAV yra šimtai, vien pirmajame divizione daugiau nei 300. Būti pastebėtam labai sunku. Geriau tikslo siekti per Lietuvos rinktinę.
Vaikams jau tarsi kultas – turiu agentą. Jie arba jų tėvai dažnai pasirašo ilgamečius kontraktus ir nežino, kad per mėnesį sutartį galima nutraukti, nes agentas to nepasako.
– Kiek pačiam teko susidurti su agentais dar žaidžiant krepšinį?
– Sovietų Sąjungoje supratimas apie agentus ir jų veiklą buvo labai ribotas. Išvykti į NBA pasisiūlė toks žinomas veikėjas Arkadijus Gaidamakas. Prižadėjo, pripūtė miglos, kad dovanos mersedesą, vos ne iki gyvenimo galo aprangas neš dėžėmis. Viskas liko tik kalbomis.
Pasirašiau sutartį su Marcu Fleisheriu, kuris tuomet dirbo vienoje didžiausių pasaulio agentūrų IMG (International Management Group). Man buvo 25-eri. Jokių problemų nebuvo.
– Prižiūrint krepšinio akademiją nori nenori tenka bendrauti su agentais. Daugelis jų, kaip sakėte, ima kalbinti dar vaikus. Kaip tokie reikalai tvarkomas ŠMKA?
– Pradėkime nuo to, kad būti geru agentu yra labai sunku. Turi būti labai teisingas ir drąsus. Teisingas – pasakyti daug tiesos ir šeimai, ir jaunuoliui. Drąsus todėl, kad renki svetimą derlių ir turi pripažinti, kad tai darai.
Man tokių drąsių rasti nepavyko. Savotiška epopėja buvo su Stepu Kairiu, kuris įrodinėjo, kad yra tik treneris. Ne ypač graži patirtis buvo su Maurizio Balducci. Mūsų akademijos auklėtinis Jokūbas Švambaris vienoje talentų stovykloje pridėjo parašų, o pats M.Balducci net labas nesugebėjo pasakyti.
Jau 14-os metų vaikus agentais prisistatę žmonės tampo už skvernų, prižada aukso kalnus. Dažniausiai jie nesako teisybės.
Mūsų akademijoje turime, ko gero, geriausiai subalansuotą modelį. Dažnai agentas, parduodamas „prekę“ (atsiprašau už išsireiškimą), net nežino jos sudėties. Jis negali prisidėti prie žaidėjo gerinimo, neturi galimybės tobulinti vaikus. Jie yra komersantai.
Tuo tarpu mūsų akademija dirba su viena agentūra, kuri nuolat stebi vaikus, o jos atstovas Rolandas Jarutis yra ir vyr. treneris. Man tada ramu, kad vaikai yra tobulinami, jais besirūpinantis žmogus suinteresuotas, kad jie būtų kuo geresni. Žinoma ir jaunuolių ateitis ateitis – RKL, NKL, LKL. Toks modelis man labiausiai suprantamas.
Tačiau visų vaikų sukontroliuoti negaliu. Mano misija baigiasi, kai krepšininkui sukanka 18 metų. Aišku, kartais būna skaudu, kai už kai kuriuos vaikus moki iš savo kišenės už maitinimą ir kitokius dalykus, o paskui…
– Nuo kelerių metų, jūsų nuomone, jaunas krepšininkas galėtų ar turėtų pasirašyti sutartį su agentu?
– Svarbu sudėlioti savo prioritetus ir jiems pasirengti. Reikia žinoti, ko nori – keliauti į JAV ar kitą užsienio valstybę ir įgyti išsilavinimą, ar likti Lietuvoje. Šiais laikais pasirengti reikia poros metų. Jei pasirenki užsienį, reikia tobulinti anglų kalbą, galbūt važiuoti toje šalyje baigti mokyklą. Tokiu atveju turi atsirasti pagalbininkas.
Daugeliu atvejų 18-os metų spręsti jau vėlu. Tad patarėjas galėtų atsirasti nuo 16 metų. Aišku, profesionalaus kontrakto, pagal kurį gautum pinigus, važiuojant studijuoti į JAV negalima turėti, nes negalėsi žaisti.
Mano misija baigiasi, kai krepšininkui sukanka 18 metų. Aišku, kartais būna skaudu, kai už kai kuriuos vaikus moki iš savo kišenės už maitinimą ir kitokius dalykus, o paskui…
Tačiau juo tau daugiau metų, juo geriau supranti pasaulį, krepšinio pasaulį. Tad kai kuriais atvejais, jei nereikia adaptacijos, bet prireikia agento paslaugų, sutartį galima sudaryti ir vėliau.
Labai gera Lietuvos krepšinio federacijos iniciatyva globoti jaunuosius krepšininkus iki 18 metų, geriausiems skirti finansavimą. Vaikai gauna garantuotą priežiūrą, dėmesį, geriausių šalies sporto medikų paslaugas – visa tai, ką vargiai galėtų pasiūlyti agentas.
– Kokia jūsų nuomonė apie jaunų krepšininkų vežimą į JAV universitetus ir Europos klubus?
– Negalime tam prieštarauti. Tėvų noras kai kada didesnis nei vaikų. Tačiau jaunimas vis labiau supranta, kad geresnis kelialapis į ateitį yra Lietuvos rinktinė. Jei patenki į jaunimo rinktinę, jau esi stebimas ir norimas.
Reikia suprasti, kad jei pasirenki kelionę į JAV, patenki į savotišką piltuvėlį. Ypač jei tave įmeta į neaiškų universitetą. Tų universitetų JAV yra šimtai, vien pirmajame divizione daugiau nei 300. Būti pastebėtam labai sunku. Geriau tikslo siekti per Lietuvos rinktinę.
– Į ką turėtų atkreipti dėmesį tėvai ir vaikai, agentams siūlant išvykti į Ameriką ar Europą?
– Dėl JAV svarbiausia, kad treneris tavęs norėtų. Turi matyti savo vietą žaidime, kiek komandoje yra veteranų, kiek naujokų. Reikia analizės. Be to, pasirengti rimtiems išbandymams. Juk ten visai kitokios treniruotės, kitoks darbas.
Svarbu ir tai, į kokį universitetą važiuoji. Pirmasis divizionas yra žymiai daugiau matomas siekiant karjeros NBA ar Europoje. Išsilavinimą ir diplomą galima gauti ir mažesniuose universitetuose. Beje, mano nuomone, dabar pusę Moksleivių lygos finalo ketverto vaikų galėtų žaisti I divizione.
