Vizitine kortele tapusios barzdos T.Balaišis, geriau žinomas Sėklos vardu, nesiskuto jau 27 metus. Kaip pats yra dienos tikslumu pasakęs, nuo 1990-ųjų rugpjūčio 31-osios.
Jo kelionių paskui Lietuvos rinktinę istorija „jaunesnė“, bet ne ką mažiau pašėlusi. Pirmą kartą palaikyti nacionalinės komandos į turnyrą užsienyje Sėkla susiruošė 2003-aisiais, o 2017-ųjų Europos čempionatas jam bus jau 16-asis tarptautinis krepšinio turnyras su Lietuvos rinktine.
Jame Sėkla vėl organizuoja vieningą geltonai-žaliai-raudonų palaikymą, registruodamas bendražygius į 344 sirgalius talpinančią tribūną už Tel Avivo arenos krepšio, kurioje žaidžia garsusis „Maccabi“.
Sėkla kviečia prisijungti bendraminčius ir siūlo organizuotą kelionės į Tel Avivą paketą (kreiptis el. paštu sekla@audros.pranasai.lt), o pokalbyje su 24sek mes leidomės į kėlionę po pirmąsias ir įspūdingiausias keliones su rinktine, sektinus ir gėdingus sirgalių pavyzdžius bei nuotykius.
Išeidamas treneris Sireika man į ausį pasakė: žinai, Sėkla, prieš tai mūsų rinktinė turėjo tris laisvas dienas, bet jei galėčiau, būčiau į šitą jūsų barą visą rinktinę atvedęs prieš tą ketvirtfinalio mačą ir mes tikrai būtume laimėję.
Kas galėjo pagalvoti, kad dėl „genijų“, kurie 2001-aisiais po rinktinės fiasko Turkijoje (aštuntfinalyje pralaimėjo Latvijai ir pasitraukė iš Europos čempionato) pasitiko krepšininkus oro uoste ir šiuos nušvilpė, Tomas Balaišis-Sėkla pasileis į kelionę, kuri trunka jau 15-us metus ir dar neturi galutinės stotelės.
– Jeigu Tel Avive užpildysite visą organizuojamą 344 sirgalių tribūną už krepšio, grupės etape rinktinė turės gerą palaikymą. O kur, jūsų akimis ir ausimis, palaikymas buvo toks geras, kad pats juo didžiavotės?
– Galiu vienareikšmiškai pasakyti, kad Švedijoje, Stokholme, per finalą. Suvažiavo gal 4 tūkstančiai lietuvių ir visi buvo vieningi kaip kumštis. Tai buvo mūsų sirgimo užuomazgos. Man tai buvo pirmoji kelionė. Ir daugelio, kurie vėliau važinėjo. Labai retas, kuris iš mūsų anksčiau buvo važiavęs paskui rinktinę.
Ta visa masė negalėjo nepadaryti įspūdžio. Aišku, prisideda čempiono titulas. Kiekvieną sezoną ir vėl jo lauki, nes tas jausmas nepakartojamas. Viskas gerai su sidabru ir bronza, bet auksas yra auksas. Kito tokio nėra.
Tas visas jausmas, kai visi suvažiuoja ir visa ta masė... Aišku, švedai gerai pasistengė, nes visus lietuvius sustatė į vieną krūvą. Tik kiek prisimenu, tai buvo paskutinis kartas, kai finale arena nebuvo pilnai užpildyta. Buvo likę apie 800-900 laisvų vietų 13 tūkst. sirgalių talpinančioje „Globe“ arenoje.
– Į finalą suburti sirgalius lengviau. O kaip su grupės varžybomis, kur atvažiavę tik startuojate ir nežinote, ko tikėtis? Kur buvote triukšmingiausi?
– Manau, kad 2014-aisiais Gran Kanarijoje buvo ta didelė masė. Tikrai negalvojau, kad bus tiek žmonių, o jų buvo tikrai daug – kokie 2-2,5 tūkstančio. Mūsų važiavo maždaug šimtukas, o visi kiti buvo suvažiavę pailsėti. Smagu, kai prisijungia ir niekam nereikia aiškinti, kada ką skanduoti ar kad reikia apsidėti rinktinės atributiką. Ta tradicija išsiugdė. Tuo labai džiaugiausi, kai Europos čempionatas 2011-aisiais vyko namuose. Buvo smagu, kai atėjęs į areną matydavai, jog absoliuti dauguma yra geltonai-žaliai-raudoni. Labai smagu...
– Koks per tuos metus buvo įsimintiniausias rinktinės trenerių ar žaidėjų komplimentas dėl palaikymo?
– Čia geras. Prisminiau labai gerą frazę. Antanas Sireika buvo treneris...
Esu kategoriškai prieš užsieniečius rinktinėje. Tai yra savęs apgaudinėjimas. Imti svetimą žaidėją, daryti tas politines manipuliacijas, kad suteiktume pilietybę... Už ką?
– Nujaučiau, kad tai bus Antanas Sireika.
– Jis treniravo rinktinę 2005-aisiais Europos čempionate Serbijoje ir Juodkalnijoje.
– Tas čempionatas buvo labai sunkus – surinkome tikrai ne stipriausią rinktinę.
– Taip, bet pralaimėjome tik vieną kartą – ketvirtfinalyje prancūzams. Po jo pakvietėme rinktinę į barą Serbijoje, kur pardavinėjo „Švyturio“ alų.
– Po pralaimėjimo?
– Taip. Sakome, chebra, ką, mes dabar žliumbsime? Tik tiksliai neprisimenu, ar tai buvo tą pačią dieną po rungtynių, ar kitą, bet atvažiavo rinktinė – šaunuoliai. Antanas priėmė kvietimą ir pozityviai į tai pasižiūrėjo. Kiti galbūt būtų pasižiūrėję „ko čia važiuoti?“ Bet mes atvažiavome ir pasakėme: chebra, laikykitės, tikslas yra pasaulio čempionatas. Tada turėjome būti 5-6, kad patektume į pasaulio čempionatą Japonijoje (po to rinktinė užėmė 5-ąją vietą ir pateko į 2006-ųjų pasaulio pirmenybes. – aut. past.).
Labai smagiai ten pasėdėjome. Serbai, tiesą sakant, nesuprato... Esu įsitikinęs, kad jie pagalvojo, jog mes laimėjome kažką svarbaus (juokiasi.). Nes ten ošėmė labai smagiai. Išeidamas treneris Sireika man į ausį pasakė: žinai, Sėkla, prieš tai mūsų rinktinė turėjo tris laisvas dienas, bet jei galėčiau, būčiau į šitą jūsų barą visą rinktinę atvedęs prieš tą ketvirtfinalio mačą ir mes tikrai būtume laimėję (šypsosi.).
Smagu girdėti, kad žmonės tikrai negalvoja, kad atvažiavo čia kažkokie... Tenka bendrauti su žaidėjais ir treneriais. Jiems labai smagu ir jie jaučia mūsų palaikymą. O mums tai svarbiausia – mes važiuojame padėti rinktinei. Ne pakenkti, o padėti visomis išgalėmis. To paties mes norime ir Izraelyje bei Stambule. Mums tai gera istorinė galimybė.
Kaip taisyklė, beveik visi be išimties ateinantys ar grįžtantys (J.Kazlauskas. – aut. past.) treneriai per pirmą savo sezoną pasiekdavo geriausius rezultatus (šypsosi.). Dabar tikrai to linkime ir Dainiui. Manau, noro ir užsispyrimo yra. Komanda bus surinkta motyvuota. Net nesvarbu, kokia ji bus – jauna kaip 2010-ųjų Turkijoje, ar jaunų ir patyrusių miksas, bet bus to noro.
Teko ir su Dainiumi Adomaičiu kalbėti. Pasveikinau jį po jo paskyrimo. Trenerio nuomonė irgi vienareikšmiška, kad tokių dalykų kaip „nieko nereiškiantis čempionatas“ nėra ir būt negali. Europos čempionų titulas nesimėto. O kaip žemyninis čempionatas, jis pats stipriausias pagal komandų pajėgumą ir stiprių komandų skaičių.
Jei tau gamta ir Lietuva suteikia galimybę būti vienu iš dvylikos stipriausių ir tu nevažiuoji ten dėl, pavyzdžiui, baldų perstumdymo, aš nesuprantu to.
– Ar visi treneriai sirgaliams buvo tokie draugiški, kaip, pavyzdžiui, Antanas Sireika?
– Draugiški tai tikrai visi. Tik vienų filosofija buvo, kad jokių susiėjimų per čempionatus, kas suprantama – kad nesiblaškytų ir t.t. Kiti nematydavo nieko blogo atvažiuoti ir pasimatyti. Esu bendravęs su visais treneriais. Negalėčiau nė apie vieną pasakyti nieko blogo. Su visais radome bendrą kalbą. Visų požiūris skyrėsi, bet visi už tą rinktinę ėjo nuo savo kojų, iki galvos.
– O jei treneris būtų užsienietis: ar kažkas keistųsi? Jei turėtume natūralizuotą įžaidėją, kaip į tą reaguotų sirgaliai?
– Turint tiek žaidėjų, nėra prasmės ir reikalo to daryti. Aš to nesuprasčiau. Esu kategoriškai prieš. Tai yra savęs apgaudinėjimas. Tas žmogus nėra tos šalies pilietis. Treneris gali būti samdomas, nors nepritariu tam, nes viską galime padaryti savo išgalėmis. Imti svetimą žaidėją, daryti tas politines manipuliacijas, kad suteiktume pilietybę... Už ką? Nematau tame logikos ir prasmės. Šiuo klausimu man patinka Lietuvos krepšinio federacijos požiūris.
Tie aruodai kaip buvo neišsemiami, taip ir bus. O kažką dėl to daryti ir susiteršti savo garbę dėl pigių žaidimėlių, visiškai nereikia...
– Kaip manote, sumažėtų rinktinės sirgalių, jei rinktinės atakoms diriguotų bo mccalebbai ar johnai robertai holdenai?
– Kad nepadaugėtų, tai tikrai (juokiasi.).
– O kaip sirgaliai žiūri į žaidėjus, kurie atsisako važiuoti į rinktinę, o , pavyzdžiui, iškelia vestuves?
– Tiesą sakant, į tai žiūriu labai paprastai: jeigu žmogus nenori važiuoti, tai ir nereikia jo versti. Čia jo asmeninis dalykas. Bet tiesiai šviesiai, aš to nesuprantu. Jei tau gamta ir Lietuva suteikia galimybę būti vienu iš dvylikos stipriausių ir tu nevažiuoji ten dėl, pavyzdžiui, baldų perstumdymo, aš nesuprantu to.
Važiavome į Švediją, dar prisimenu, su vienu tuometiniu mūsų krepšinio funkcionieriumi. Jam trise aiškinome automobilyje, kaip mes čia laimėsime ir nunešime.
Bet nereikia žmonių versti, nes tada nebus nieko gero. Tik nesuprantu to. Žinau tą bendrą rinktinės atmosferą. Jiems ten būna labai smagu – išsikrauna fiziškai ir psichologiškai, išpučia smegenis. Pinigus jie uždirba klubuose, o čia atvažiuoja atstovauti Lietuvai. Tai yra garbė. O jau kiekvienas žaidėjas žino, kur jo galimybės ir kas. Manau, kad žaidėjas neturi savęs traumuoti, kad žaistų rinktinėje. Jei jis tikrai negali, tegul išsigydo – ateityje padės.
Tas vienas tarpas per ketverius metus, kuris dabar atsirado pagal naują FIBA tvarkaraštį, sportininkams yra gerai. Manau, buvo nesąmonė, kai žaidėjai buvo nuvalkiojami kaip arkliai vos ne nušovimui. Pasižiūrėkit į Robertą Javtoką, Ramūną Šiškauską ar Simą Jasaitį, kurie su minimaliomis pertraukomis ar be jų varė už rinktinę 8-12 metų. Dabar matome, kaip išlenda traumos. Tai tikrai to padariniai. Jie šaunuoliai – verti pagarbos ir aš jais didžiuojuosi. Visi turi didžiuotis, nes žmonės tiek atidavė. Bet to neturi būti. Ne veltui futbole tarptautiniai čempionatai vyksta kas dvejus metus. Duokit žmonėms pailsėti. Jie labiau pasiilgs.
– O kaip su noru važiuoti paskui Lietuvos rinktinę: ar niekada nebuvo kilusi mintis praleisti vasarą dėl poilsio? Gal, pavyzdžiui, tiesiog nusibodo?
– Ne, žinok. Dėl šito galiu ramiai pasakyti – nebuvo. Sezoninis krepšinis, būdavo, kai daug susidėdavo turnyrų... Bet dėl rinktinės niekada nebuvo net klausimų. Dabar labai džiaugiuosi, kad gyvenu nuo vasaros iki vasaros laukdamas tų turnyrų. Išsikraunu per vasarą. Draugiškos rungtynės, čempionatas, ir vėl laukiu visus metus tų išvykų (juokiasi.). Užtenka to užtaiso ir net nebuvo kilę minčių.
Suprantu, ką turi omenyje – kartais būna visokių dalykų, kai ilgą laiką darai tą patį. Su kitais dalykais man taip buvo. Bet su Lietuvos rinktine – ne. Niekada.
– Ar pagavote save, ties kuriuo čempionatu pajutote, kad išvykos paskui rinktinę jus užkabino taip, kad nebenorėjote sustoti?
– Žinai, tokio kažkokio atspirties taško nelabai galėčiau pasakyti.
– Bet tikiu, kad tiek ilgai važiuoti paskui rinktinę neplanavote.
– Tikrai neplanavau. Važiavome į Švediją, dar prisimenu, su vienu tuometiniu mūsų krepšinio funkcionieriumi. Jam trise aiškinome automobilyje, kaip mes čia laimėsime ir nunešime. Taip ir įvyko. Jis mums aiškino, kad, na, prieš Izraelį gal ir laimėsime, bet latviai su vokiečiais mus subalados toje Švedijoje (juokiasi.). Matėme, kaip ten buvo (juokiasi.).
Ir užsikabliavau. Žinau daugiau tokių žmonių. Dabar tai gyvenimo būdas. Turime tokią žmonių grupę, kur galėčiau garantuoti, kad jei nelaimė ar katastrofa nenutiks, tie žmonės tikrai važiuos.
– Kaip planavote tą pirmąją išvyką paskui Lietuvos rinktinę tada 2003-aisiais į Stokholmą?
– Tada nebuvo jokio organizuoto važiavimo. Tik po to, 2005-aisiais, pasidarėme pirmą autobusą, kuris važiavo į čempionatą nuo pradžių, iki galo. Į Švediją suvažiavome visi atskirai. Daug kas iš tos kompanijos dar ir dabar važinėja paskui rinktinę. Jau tada pažinojome vieni kitus. Tas branduolys taip ir išliko. Mums, pradėjusiems važinėti, ta Švedija yra labai brangus prisiminimas ir pradžios taškas, nuo kurio atsispyrėme ir pradėjome bėgti į visą šitą dalyką (juokiasi.). Pamatyti tą žmonių masę, kurie suvažiuoja, buvo labai smagu.
O pradžioje pamatėme, kaip 2001-aisiais Lietuvos rinktinė grįžo iš Turkijos po fiasko aštuntfinalyje prieš latvius. Buvo kažkokių „genijų“, kurie nepatingėjo nuvažiuoti į oro uostą ir nušvilpti rinktinę. Tada ir pasakėme – na jau ne, taip negali būti. Susirinkome su bendraminčiais, kurie buvo pasipiktinę tokiu dalyku. Koks tu esi sirgalius, jei važiuoji švilpti? Nepasisekė, kamuolys apvalus. Gal buvo padaryta klaidų pasiruošime ar kas. Koks skirtumas? Jei palaikai komandą, palaikai iki galo. Ir viskas.
Nesame bomžų ar degradų prieglaudėlė, kur galima lįsti ir po to daryti. Mums tokių žmonių nereikia.
Kaip ir per olimpines žadynes. Tikrai nebuvo smagu žiūrėti, kaip ispanai mus baladoja beveik 60 taškų. Tokių baisių rungtynių neprisimena nė vienas (juokiasi.). Bet susitelki ir iš paskutinių palaikai, kiek gali. Būna tokių, kurie galbūt pirmą kartą arba būna su mumis retai, pradeda burnoti. Užtildai tarpusavyje ir viskas. Šitaip elgtis negalima. Turi palaikyti savo komandą bet kokiu atveju ir prie bet kokio rezultato. Įvyko, kaip įvyko – viską galima susireguliuoti po to. Bet dergdamas savo komandą jai nepadedi, nieko gero nepadarai ir save prie to paties išmaudai purve. Kam to reikia? Palaikymas ir turi būti, kad eini ir palaikai. Taip nusiteikę nuvažiavome į Švediją ir labai gražiai grįžome (juokiasi.).
– Organizuodamas išvykas sirgalių grupėms jaučiatės atsakingas už visą tą žmonių masę?
– Kiekvienas yra suaugęs žmogus ir laisvas reikšti savo nuomonę. Čia jau suvokimo klausimas.
– O būna žmonių, kurių nenorite vežtis kartu į čempionatą? Žmonių, dėl kurių būtų gėda?
– Tokių, jei atvirai, nepasitaikė. Pasitaikė kitokių. Tris žmones esame užbaninę nuo važiavimų, nes prisigėrę susimušdavo tarpusavyje. Net porelė – vyras su žmona. Nesame degradų prieglauda ir po tokių dalykų vienareikšmiškai elgiamės. Arba perlenkta lazda su alkoholiu. Jei į rungtynes nebateini dėl to, kad visas tas 17 dienų liuobi, tada pasakai žmogui: gal tu nebevažiuok? Per 15 metų esame turėję tik 3 tokius žmones. Neslėpsiu – visi išvažiavę mėgstame paošti, bet jei tikslu tampa gėrimas, pastovus nedalyvavimas rungtynėse ar visokių kitokių dalykų, tai kam to reikia?
Esame labai lankstūs ir tolerantiški, bet ribos yra ir jos turi būti. Nesame bomžų ar degradų prieglaudėlė, kur galima lįsti ir po to daryti. Mums tokių žmonių nereikia.
– Daugelis jus vadina Lietuvos rinktinės sirgalių lyderiu. Ar nepajutote, kad žmonės kartais Lietuvos rinktinės sirgalius bendrina su Sėkla?
– (kvatoja.) Nepagalvojau apie tai. Nepajutau, kad turiu kažkaip ten... Mėgstu elgtis natūraliai ir sakyti tai, ką galvoju. Ir mėgstu, kai su manimi bendrauja tiesiai šviesiai, o ne rezga kažkokias intrigėles. Bet nepajutau šito. Tie stereotipai, aišku, yra. Žmonių mintyse jų tikriausiai neištrinsi. Bet kiekvienas sirgalius yra atskiras ir jis gali padaryti vieną ar kitą, ko kiti nepadarys. Subendrinti masę žmonių į vieną, tai manyčiau, mažų mažiausiai kvaila.
– Bet yra žmonių, kurie mano, kad jeigu kažką sirgaliai padaro gero ar blogo, tai yra Sėkla ar Sėklos kompanija.
– Taip, sutinku su tavimi. Žinau, ką turi omenyje. Bet nesu iš tų žmonių, kurie išgyvena, ką pagalvos kiti. Nes turbūt senų senovėj būčiau užsilenkęs (kvatoja.).
– O ką manote apie pačią Lietuvos rinktinės sirgalių lyderio etiketę?
Jeigu atvirai, daugiau susirūpinimo man kėlė kelionė į Venesuelą, kur prie mūsų viešbučio užmušė du žmones. Naktį po mūsų atvykimo ir naktį prieš išvykimą.
– Jeigu jiems patinka... Aš į ją nekreipiu dėmesio. Pas mus nėra hierarchijos. Savaime aišku, kažkas turi organizuoti ir paimti vadžias į savo rankas dėl organizacinių dalykų. Bet visi turi savo nuomonę, todėl pas mus nėra kažkokio kareivinio muštro, kaip kam gali pasirodyti. Esame bendraminčiai ir ta mūsų įvairovė yra labai didžiulė: nuo taksi ir picų vairuotojų, iki įmonių direktorių, savininkų ir taip toliau. Viskas tarp ir viskas į šonus. Ta žmonių įvairovė irgi yra smagi – nuostabiai sutariame, o tai vienas iš variklių, kuris taip veda ir palaiko tą dalyką.
– Artimiausia kelionė – į Izraelį. Kuo šis taškas gali būti kitoks nei visi kiti?
– Pirmiausia, kad šis taškas nėra Europoje, kuo jau tai įdomu (juokiasi.). Vien jau išvyka, kad žaisime Europos čemponate ne Europoje, o Azijoje, jau yra įdomu. Nesu lankęsis Izraelyje, todėl bus labai smagu.
– Gal žymėjotės, kiek valstybių esate aplankęs?
– Tarp 60-80, kažkas tokio. Tai bus dar vienas pliusas. Bus tikrai įdomu pasižiūrėti, kaip ten ką, nes girdėjau radikaliai skirtingų nuomonių: apie tvarką, apie saugumą. Galvoju, ten jis bus net perlenktai geras. Daug kas klausia dėl Turkijos ar Izraelio saugumo, bet pasižiūrėkime į Paryžių, Londoną, Briuselį, Berlyną, Nicą... Tai kas ten? Būsi ne laiku ir ne vietoje, ir gali kažkas nutikti. Jeigu atvirai, daugiau susirūpinimo man kėlė kelionė į Venesuelą, kur prie mūsų viešbučio užmušė du žmones. Naktį po mūsų atvykimo ir naktį prieš išvykimą.
Prie pat viešbučio pasišaudė ir viskas. Ten vien registruotų žmogžudysčių apie 70 per kiekvieną savaitgalį, tai... Bet mums ten viskas labai gerai praėjo ir pavyko. Nors, va, mūsų ten gyvenantį bičiulį, Venesueloje gyvenusį lietuvį Eduardą, po pusmečio ir nušovė. Gal mes ir per drąsiai elgėmės. Buvo sustiprinta apsauga, bet tai netrukdydavo žmonėms pasišaudyti prie mūsų viešbučio.
Neseniai teko lankytis Turkijoje ir nemačiau ten jokių problemų. Aišku, pasprogdina, bet dabar tai gali nutikti bet kurioje pasaulio vietoje.
– Lietuviai – spalvingi ir triukšmingi sirgaliai. Spėju, Izraeliui bus įdomu pamatyti mūsų krepšinio aistruolius?
– Manau, jiems bus linksma. Kiek teko girdėti, „Maccabi“ arenoje triukšmas būna labai didelis. Bet „Maccabi“ yra „Maccabi“, o kaip bus su rinktine, tai vienas dalykas. Nes pajėgumai, švelniai tariant, rinktinės ir „Maccabi“ – labai skiriasi. O ir „Maccabi“ šį sezoną nekaip atrodo.
– Kalbant apie kitų valstybių požiūrį į Lietuvos aistruolius, kurios šalys jus priimdavo šilčiausiai, o kurios – atgrasiau?
Gali nuskambėti labai keistai, bet draugiškiausiai į mus žiūrėjo Lenkijoje.
– Gali nuskambėti labai keistai, bet draugiškiausiai į mus žiūrėjo Lenkijoje, beje, 2009-aisiais. Manau, lenkai buvo realistai ir jautė. Nors ir prieš mus laimėjo, jie nejautė mums priešiškumo ir stengėsi visur padėti. Ir Vroclave, ir Lodzėje. Deja, toliau nebeišėjome. Bet žmonės mus sutiko labai gerai.
O visur kitur, net tokiose šalyse kaip Japonija ar Kinija, jie jausdavo, kad mūsų rinktinė yra stipri, todėl būdavo opozicija. Aišku, tokioje Japonijoje iš viso beveik nebuvo atvažiavusių sirgalių, bet jie taip... Visur kitur jie žinodavo, kad Lietuva yra stipri komanda, todėl matydavo mūmyse konkurentą ir kartais perlenktai, o kartais ne, bet superdraugiškumo niekur nebūdavo.
– O latviai 2015-aisiais?
– Su latviais viskas gerai. Prisiminiau tuos čempionatus, kurie būdavo vienoje šalyje. O kai prasidėjo skirstymai, tai... Su latviais visada viskas tvarkoj. Kai žaidėme tarpusavyje jie rėkė smarkiai, mes smarkiai, ir viskas tvarkoj. Buvo smagus šou tose rungtynėse. Ne tik aikštėje, bet ir tribūnose. Jie draugiškiausi mūsų kaimynai, todėl apie juos net nepagalvojau.
Daugelio nuomone, lenkai priešiški Lietuvai ir taip toliau, bet mes to nepajutome. Atvirkščiai, jie visada buvo geranoriškai nusiteikę mūsų atžvilgiu. Latvija nestebino, o Lenkijoje gali atrodyti kitaip.
– Lenkija garsėja futbolo sirgalių chuliganizmu. Kaip jie reagavo į lietuviškus šalikus ir atributiką Vroclave ar Lodzėje?
– Futbolo aršiausiųjų mes nesutikome ir nematėme. Nei gatvėse, nei arenose. Ir kiek kalbėjome su vietiniais, sakė, kad jie eina į futbolą ir kiti dalykai jiems neįdomūs. Nors ir pats esu važiuodamas per Lenkiją matęs, kaip ir kokiomis pajėgomis lydi policija svečių sirgalius – su šarvuočiais ir viskuo.
– Kaip atrodo Sėklos lagaminas keliaujant į Europos, pasaulio krepšinio čempionatą ar olimpines žaidynes? Kaip jis atrodė prieš 14 metų?
– Nelabai ir keičiasi. Daugiausia prigrūstas Lietuvos rinktinės marškinėlių ir atributikos. O po to, kas lieka – batai pabėgiojimai, jei prisiverčiu (juokiasi.). Jei pustuštis lagaminas, tai įsimetu kokią vėliavą. Bet nieko ypatingo ten nėra – viskas pritaikyta čempionatui. Kad nereikėtų į skalbyklą bėgioti, susidedu marškinėlius išvažiuojamų dienų kiekiui.
– Stambule prieš keletą mėnesių teko matyti jus Europos čempionato burtų ceremonijoje su Jono Valančiūno marškinėliais.
– Jonas buvo surinkęs visų žaidėjų parašus, tai jie tokie trofėjiniai (juokiasi.). Yra jų iš viso gal kokių 5-7. O toliau, pavyzdžiui, mūsų pasidaryti nuo pat Švedijos laikų. Dar nesudilę. Kai kurie su skylėmis, bet vis dar koviniai – einantys (juokiasi.).
– Ar turite jums brangius marškinėlius?
– Anksčiau, nuo 2005-ųjų, visada dėdavausi Stepono Babrausko marškinėlius, kai jis grįžo iš Argentinos U21 čempionato, kuriame Lietuva laimėjo auksą su treneriais Butautu ir Kurtinaičiu. Tada jis man padovanojo tuos marškinėlius, kuriais žaidė finale. Labai ilgą laką juos dėjausi, bet jau pasaugau, nes jie jau ant ribos (juokiasi.). Nuo skalbimo. Neskalbti negali, nes prašosi (juokiasi.). O dabar, pastaruosius keletą metų, kokius 2-3, užsidedu ir Simo Jasaičio marškinėlius, ir Renaldo Seibučio, ir Jono Valančiūno.
