Lyginant D.Adomaičio ir R.Kurtinaičio karjeros pasiekimus, S.Jovaišai nekyla abejonių – čia nepralenkiamas 56-erių buvęs bendražygis. Tačiau LKF ketinimai susieti Lietuvos rinktinės ketverių metų olimpinį ciklą su D.Adomaičiu perša akivaizdžią išvadą – suveikė asmeniškumai.
„Mane stebina, kad su Kurtinaičiu net nebuvo susisiekta. Klausimas kitoks: ar federacija nori turėti sau priimtiną kišeninį trenerį, ar, žvelgiu į Kurtinaičio pusę, savo nuomonę turintį, griežtą poziciją galintį išsakyti, savo darbą išmanantį specialistą? – kalbėdamas su 24sek samprotavo S.Jovaiša.
– Neturiu nieko prieš Dainių Adomaitį. Net palaikau Adomaičio ryžtą ir kopimą į viršūnę, bet toli gražu jis dar neįkopė iki rinktinės. Lietuvos čempionate iškovoti bronzą su Utena ir patekti į LKL finalą su Klaipėda, žinant mūsų čempionato lygį, dar nėra toks jau neginčijamas argumentas, dėl kurio kandidatūra būtų teikiama pirmoje eilėje.
Lygiai taip pat galima kalbėti apie Jasikevičių, kuris laimėjo LKL. Juk buvo tiesioginė dvikova. Nesvarbu, kokios komandos – nušlavė į vienus vartus.
Rinktinei šiuo metu reikia ir kompetentingos galvos, ir potvirtės rankos. Potencialas yra didesnis, nei pasiekėme olimpinėse žaidynėse.
Galima dėlioti už ir prieš. Belieka atsakyti į klausimą dėl pačios asmenybės suderinamumo su federacija. Ko gero, čia yra paprastas atsakymas – jeigu Rimo Kurtinaičio nenori, tai, matyt, dėl to, kad jis kaip asmenybė nepriimtinas, atmetant jo kaip specialisto privalumus.“
Bet S.Jovaišos teigimu, asmeniškumai suveikė pačioje netinkamiausioje vietoje.
„Neturime mes tiek daug aukštos klasės specialistų. O Rimas pagal reitingus... Šiaip ar taip jo pasiekimai kalba už save. Jis pasiekęs tarptautinėje arenoje ir jo iškovotos taurės pasako, kad jis aukštame lygyje gerai orientuojasi.
Būtų tikrai nesąžininga skirti tą, kuris pasiekė mažiau. Patarimas griežtokas, bet kaip kitaip išsirinksi, jei ne patį geriausią tuo metu esantį?“ – klausė S.Jovaiša.
LKF argumentas už D.Adomaitį aiškus – tikima, kad sparčiai karjeros laiptais Lietuvoje kopiantis specialistas yra ateities treneris. „Neptūno“ specialistas giriamas už šiuolaikišką požiūrį į psichologiją, taktinį išmanymą.
2014–2015 metų sezoną Utenos „Juventus“ komandą D.Adomaitis atvedė ant bronzinio LKL apdovanojimų pakylos laiptelio, o praėjusį sezoną su Klaipėdos „Neptūnu“ pusfinalyje paguldė Vilniaus „Lietuvos rytą“ ir pateko į finalą.
Bet S.Jovaiša nemano, kad treneris rinktinėje turėtų darbuotis dėl perspektyvų.
„Labiausiai reikėtų atsižvelgti į tai, kuris treneris pastaruoju metu turėjo geriausius pasiekimus, – svarbiausią atrankos kriterijų išskyrė S.Jovaiša. – Nežinia, ką ateityje pasieks. Reikia pradėti nuo to, ką įrodė. O ne nuo to, kad gali kažką pabandyti įrodyti. Nė vieno nenuvertinu, bet pagal bet kokį reiškinį vertinant, dedi pliusus ir minusus. Pliusų daugiausiai Kurtinaičio sąskaitoje.
Žinote, rinktinės treneris turi atsakyti prieš Lietuvos sirgalius. Aš taip pat esu vienas iš jų. Norėčiau, kad bent jau tam laikotarpiui, kai bus dirbama su rinktine, ir vadovautų tas, kuris, mūsų vertinimu, yra pirmoje vietoje. Avansu kažkam suteikti ir eksperimentuoti būtų per daug drąsu.“
S.Jovaiša prisiminė istoriją, kaip 2012-aisiais Lietuvos rinktinės vairas buvo patikėtas Jonui Kazlauskui. Tada niekam nekilo jokių diskusijų dėl atrankos kriterijų – tuo metu tai buvo geriausias Lietuvos specialistas.
„Dabar vyksta kažkoks pusiau paslaptingas į viešumą neišeinantis svarstymas ir staiga sprendimas. Kodėl tada apie Kazlauską nebuvo jokių diskusijų, atsakymas aiškus – už kitus jis buvo visa galva pranašesnis ir savo pasiekimais, ir žiniomis. Kodėl išeiname iš to neoficialaus kriterijų vertinimo Rimo atžvilgiu? – nesuprato S.Jovaiša.
– Nebenoriu plėstis – rinktinei šiuo metu reikia ir kompetentingos galvos, ir potvirtės rankos. Potencialas yra didesnis, nei pasiekėme olimpinėse žaidynėse. Ateityje rizikuoti ir žiūrėti, kaip išeis, būtų neatsargu ir neatsakinga. Svarbiausia, kad jeigu būtų kažkas vertinama ir reitinguojama, Kurtinaitis turėtų aplenkti visus kitus. Jei su juo nekalbama, aš nesuprantu.
Kalbant apie Sabonio santykius su Kurtinaičiu, tarp buvusių komandos draugų visuomet veikė principas – vienas už visus, visi už vieną.
Bet aš tikrai nesakau, kad Arvydas čia būtinai turi lemiamą žodį vien dėl to, kad jie ten buvo labai artimi draugai. Lygiai taip pat kaip Sabonis neturi teisės pasakyti bet kuriam treneriui, kad jo sūnus privalo patekti į rinktinę. Juk būtų irgi nesąžininga. Manau, dėl to šioje situacijoje Sabonis gal ir susilaikys.
Bet kas tada sprendžia toliau ir ko tuo siekiama?“
