Dainius Adomaitis pasaulio čempionato atrankoje išbandė net 30 krepšininkų.
Dauguma jų pradėjo savo krepšinio kelią prestižinėse Vilniaus ar Kauno krepšinio mokyklose, „Žalgirio“ ar „Ryto“ jaunimo programose, kitose pavyzdinėse krepšinio struktūrose visame pasaulyje.
Bet prieš 4 dienas su nacionalinės komandos marškinėliais debiutavo vyrukas, kuris, anot kai kurių žmonių, turėjo dar visai neseniai kabinti sportbačius ant vinies ir įsigyti daugiau knygų.
Pirmadienio mūšyje su Italijos rinktine Lietuvos nacionalinės komandos atakoms diriguos 2-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius vilkintis 25-erių įžaidėjas Dovis Bičkauskis, anksčiau niekada nesulaukęs kvietimo net į jaunimo rinktines.
191 cm ūgio krepšininko pavyzdys – tai įkvepianti sėkmės istorija nurašytiems Lietuvos krepšininkams, kurių pilna LKL ir NKL arenose.
Pradžia: po pirmo metimo – ašaros
D.Bičkauskis 1993-ųjų rugsėjo 5-ąją gimė Šiauliuose, bet netrukus persikėlė gyventi į Baisogalą, Radviliškio rajoną.
Baisogalos miestelio pavadinimas kilęs nuo žodžių baisi pabaiga ar baisus kraštas. Sykį vienas pilietis viešai siūlėsi sumokėti Radviliškio rajono savivaldybei 1000 eurų, kad ši pakeistų miestelio pavadinimą, tačiau sulaukė vietinių pasmerkimo.
Vietiniai pasakoja, kad Baisogala jiems kultūros ir meno židinys, bet tikrai ne krepšinio lopšys. Krepšinio aikštėje nejaukiai jautėsi ir Dovis Bičkauskis.
„Kai tėtis pirmą kartą nusived į salę, iš pradžių, atsimenu, nepatiko, nes pirmas metimas buvo nedamestas ir iškart į ašaras“, – juokėsi D.Bičkauskis.
Bet su laiku berniukas įsimėtė.
Dovio tėtis su bičiuliais du kartus per savaitę rinkdavosi pažaisti į krepšinio salę, į kurią atsiveždavo ir sūnų. Berniukas mėtydavo į šoninius krepšius ir kartais pasibandydavo metimą į pagrindinį krepšį, kol visa kompanija būdavo kitoje aikštės pusėje.
Nuo to ir prasidėjo pirmieji Dovio žingsniai krepšinyje.
D.Bičkauskiui taip patiko šis žaidimas, kad tėtis 9-erių jį nuvežė į pirmą krepšinio treniruotę Radviliškyje. Taip vėliau vežiojo 5 metus – 30 km pirmyn ir 30 km atgal beveik kiekvieną darbo dieną.
Mokykla, valgis, treniruotė Radviliškyje, namai, vakarienė ir miegas. Kitądien – vėl viskas iš naujo. Tokia rutina D.Bičkauskis gyveno iki 14-os.
Maždaug 15-os jis prisijungė prie pusiau profesionalios NKL komandos Radviliškyje ir dar žaidė mėgėjų lygoje Šiauliuose. Ten, beje, rungtyniavo ir Gediminas Orelikas.
Žaidžiantį „Blogiečių“ komandoje Dovį pastebėjo krepšinio treneris iš Šiaulių Saulius Jucevičius. Jis padėjo išvežti jaunuolį į draugišką turnyrą Vokietijoje ir pasiūlė jaunuolį savo kolegai iš Vilniaus Gintautui Reginai.
Vyrai sukirto rankomis ir D.Bičkauskis išvažiavo treniruotis ir baigti mokslų sostinėje.
Kaip papasakos vėliau, tai buvo vienas sunkiausių laikotarpių jo gyvenime.
Vilnius: sunkiausias gyvenimo etapas
Anykščių „Puntukas“ ir Vilniaus „Statyba“ yra pirmieji klubai, įrašyti į D.Bičkauskio biografiją angliškoje vikipedijoje.
Tačiau „žaidimu“ to karjeros laikotarpio D.Bičkauskis negalėjo pavadinti.
„Sako, gal tegul bando mokslus ar dar kažką.“
Išskyrus tai, kad sportuodavo Vilniuje, o važiuodavo žaisti rungtynių į Anykščius, D.Bičkauskis daugiau nieko neatsimena iš savo pirmųjų kaip profesionalaus krepšininko karjeros metų.
„Neneigsiu, tai buvo vienas sunkiausių mano gyvenimo etapų, – 24sek pasakojo D.Bičkauskis. – Iš miestelio išvažiuoti į didmiestį... Buvo labai sunku. Nauji žmonės, nauja patirtis pirmą kartą atskirai nuo tėvų... Man buvo šokas.“
D.Bičkauskis užsimiršdavo krepšinio aikštėje, bet vakarais grįžęs vienišas į sportininkų bendrabutį šalia „Ozo“, jis sostinėje jautėsi lyg nesavas. Vyresni irgi nebuvo patys maloniausi.
„Būdavo visokių momentų – pripažįsta krepšininkas. – Gal per tą visą sunkumą įgijau pasitikėjimą savimi. Nekreipti dėmesio į aplinkinius, kurie tau galbūt nori pakenkti. Eini, sportuoji ir viskas. Manau, tai mane užgrūdino.“
Sostinėje baigęs 11-12 klases ir nei „Puntuke“, nei „Statyboje“ negavęs reikšmingų minučių, D.Bičkauskis vis dėlto grįžo namo.
„Sako, gal tegul bando mokslus ar dar kažką“, – vieną skaudų pokalbį Vilniuje prisimena D.Bičkauskis.
Tačiau apie tai jis net nenorėjo pagalvoti. „Mes tau įrodysim“, – pagalvojo sūnus su tėčiu.
„Visada galvojau, kad vis tiek kažkur žaisiu. Kai mane užkabino nuo pat vaikystės, įsikabinau ir viskas. Bandė perkalbėti mama, dar kažkas. Bet turiu savo nuomonę. Ir tėvukas nuo pradžių manimi tikėjo, labai palaikė, vežiojo. Taip išėjo, kad žaidžiau toliau“, – 24sek pasakojo D.Bičkauskis.
Po tų lemtingų žodžių D.Bičkauskis grįžo pas tėvus į Baisogalą ir vėl važinėjo žaisti krepšinio į Radviliškį, tik jau ne į treniruotes, o NKL komandą.
Beje, tą 2012-ųjų vasarą jis ėmė smarkiai dirbti individualiai.
„Nuo to karto neatsimenu, kada pratinginiavau vasarą“, – šypsosi D.Bičkauskis.
Su geru bičiuliu Eigirdu Žukausku gynėjas nuvyko į Klemenso Patiejūno organizuotą stovyklą. Per tris savaites priaugęs kelis kilogramus raumenų, D.Bičkauskis pajuto staigų jėgų impulsą.
„Viskas prasidėjo 18-os, o vėliau vis sunkiau ir sunkiau. Užsikabinau, patiko – varom!“
Taip jau šešerius metus D.Bičkauskio vasaros buvo aiškiai sudėliotos.
Po sezono krepšininkas 2-3 savaites skiria atostogoms, o tada pusę vasaros dirba su savimi. Pirmiausia, akcentuoja fizinį pasiruošimą, o po to jį apjungia su techniniais žaidimo elementais.
Kai 2018-ųjų vasarą D.Bičkauskiui prireikė čiurnos operacijos, gynėjas jau po savaitės vos neišsikraustė iš proto. Krepšinis ir darbas buvo taip įaugę į kraują, kad be to jis nebežinojo, ką daryti.
Tą lemtingą 2012-ųjų vasarą D.Bičkauskis taip pripumpavo save ir savo raumenis, kad sėkmingai pasirodė Radviliškio klube, o pirmaisiais studijų metais žaisdamas už Mykolo Romerio universiteto komandą, patraukė ten pat Vilniuje žaidusios NKL ekipos „Perlas-MRU“ dėmesį.
Išsikovojęs vaidmenį sostinės komandoje, D.Bičkauskis liko vilkėti sostinės klubo marškinėlių ir 2013-2014 m. sezonui. Įgijęs pasitikėjimo savo jėgomis, D.Bičkauskis pradėjo kilti į viršų.
Trakai: lemtingas Šležo nurodymas
Dainiaus Adomaičio trenerių štabo narys Ramūnas Šiškauskas dabar Doviui Bičkauskiui Lietuvos rinktinėje dalija patarimus. Vyr. trenerio asistentas, ko gero, nė nežinojo, kad Dovio vaikystėje jis buvo vienas ryškiausių berniuko idealų.
D.Bičkauskis įdėmiai stebėdavo metikų žaidimą ir bandydavo atkartoti jų judesius kieme ar krepšinio treniruotėse. Vienas pirmųjų jo dievukų buvo Kobe Bryantas. Vėliau geriausius judesius jis bandydavo perimti iš kitų krepšinio herojų.
D.Bičkauskis save visada matė kaip metiką, kol jo pozicijos nepakeitė Andrius Šležas.
„Trakų“ klube NKL vyr. trenerio poste debiutavusi Vilniaus „Ryto“ legenda nurodė D.Bičkauskiui organizuoti puolimą.
„Galvojau, taip reikia“, – pernelyg nesipriešino krepšininkas.
Iš pradžių buvo keista – jis neturėjo įžaidėjo įgūdžių, bet patirtis davė savo. Pasimokęs iš klaidų, ilgai sėdėjęs prie savo žaidimo video analizės, stebėjęs, kaip reikia elgtis su kamuoliu – saugoti jį ir perdavinėti, D.Bičkauskis iš metiko evoliucionavo į įžaidėją.
Dabar D.Bičkauskis save laiko atakų organizatoriumi. Jis jau trejus metus organizuoja Utenos „Juventus“ žaidimą. Bet prieš debiutą LKL D.Bičkauskis atsispyrė nuo paskutinio NKL tramplino Marijampolėje.
Kodėl? Kam mes tą darome? Kas čia iš viso yra?
Marijampolė: netikėta meditacijos nauda
„Nerealiausias sezonas, – taip savo 2015-2016 m. nuotykį su „Sūduva“ vertina D.Bičkauskis. – Gera chebra, didelė atsakomybė, organizacija, treneris ir didžiulis pasitikėjimas iš visų pusių. Visi mumis tikėjo.“
Tą sezoną „Sūduva“ pralaimėjo „gal tik penkis kartus“, o D.Bičkauskis buvo pagrindinis tos Marijampolės komandos atakų organizatorius.
„Per visą karjerą, kiek žaidžiau, „Sūduvoje“ buvo viena geriausių chebrų. Treneris – nerealus. Tokių naujovių parodė...“ – pasakojo D.Bičkauskis.
Prie „Sūduvos“ vairo stovėjo buvęs N.E.O grupės atlikėjas Marius Kiltinavičius. Kardinaliai savo gyvenimo būdą pakeitęs specialistas Marijampolėje savo auklėtiniams rengdavo meditacijos užsiėmimus savikontrolei ir ramybei ugdyti.
Kiekvieną trečiadienio rytą „Sūduvos“ krepšininkai prieš treniruotę rinkdavosi į kambariuką. Susėdę aplink stalą, ant kurio būdavo padėtas kompiuteris su paleista meditacijos muzika fone, žaidėjai ramiai, nejudėdami atsipalaidavę jos klausydavo.
„Kodėl? Kam mes tą darome? Kas čia iš viso yra? – prisiminęs pirmuosius užsiėmimus, atviravo D.Bičkauskis. – Iš pradžių tai kėlė šypseną, bet su laiku žiūri ir galvoji: rimtai, tau padeda. Čia rimtas dalykas!“
Iš pradžių D.Bičkauskis atmerkdavo akį ir su panieka stebėdavo, ką daro kiti. Bet netrukus krepšininkas pajuto, kad tapo gerokai ramesnis.
„Tos 10 minučių duodavo daugiau pozityvo ir ramybės nei bet kada anksčiau. Ta meditacija tikrai turėjo tokį poveikį. Gal vertėtų ją prisiminti“, – šyptelėjo D.Bičkauskis.
„Sūduva“ 2015-2016 m. tapo NKL čempione ir iškovojo LKF mažąją taurę. Laiminčios komandos įžaidėją pastebėjo LKL klubai.
Utena: didžiausios krepšinio pamokos
„Kai laimėjau NKL, supratau, kad jau laikas eiti į LKL, – prisimena D.Bičkauskis. – Galvojau, delsti nebegaliu. Arba dabar, arba liksiu čia visam laikui.“
Tačiau pasiūlymo iš LKL komandos jam teko palūkėti gan ilgai. Tik liepos pabaigoje į įžaidėją kreipėsi Utenos „Juventus“ klubas, kurį tada treniravo Antanas Sireika.
„Greitai viskas praėjo... Greitai“, – šypsosi D.Bičkauskis, vilkintis „Juventus“ marškinėlius jau trečią sezoną.
Savo debiutiniais metais LKL D.Bičkauskis per 19 minučių rinko vid. 5,4 taško ir 2,5 rezultatyvaus perdavimo.
Antrąjį sezoną jo rodikliai kilo iki 10,3 taško ir 4,7 rezultatyvaus perdavimo, o šiemet „Juventus“ aikštės generolas įmeta vid. 10,8 taško ir atlieka 5,9 rezultatyvaus perdavimo – daugiausiai LKL.
„Pradėjau nuo Sireikos, po to buvo Petrauskas, Urbonas. Visi jie davė daug dalykų. Daugiausiai man įpūtė Kiltinavičius: pasitikėjimo, patarimų, treniruočių... Bet kai atėjau į LKL, viskas buvo nauja, atsirado daug smulkmenų. Atsirado mąstymas“, – savo transformaciją įvertino D.Bičkauskis.
Jis jaučiasi tapęs tobulesniu žaidėju: protingesniu, fiziškai stipresniu ir techniškesniu. LKL pavyzdžiai jam parodė, kaip greičiau eiti link savo meistriškumo piko.
Kol galiausiai ten beeidamas D.Bičkauskis įgyvendino vieną didžiausių gyvenimo svajonių.
Rinktinė: svajonės išsipildymas
2017-ųjų rudenį startavo revoliucinis FIBA langų formatas.
Per pusantrų metų pakeliui į pasaulio čempionatą nacionalinė komanda šešiskart rinkosi į stovyklą, kurioje kaskart dirbo dėl dvejų planetos pirmenybių atrankos rungtynių.
Į atrankos etapus geriausi Lietuvos krepšininkai galėjo susirinkti tik kartą – 2018-ųjų vasarą, nes sezono metu rinktinės marškinėlių negalėjo užsivilkti nei NBA, nei Eurolygos žaidėjai.
„Kai atsirado langai, pagalvojau, kad būtų gerai, jei Lietuva laimėtų, užsitikrintų vietą ir gal tada atsirastų proga. Viskas prasidėjo nuo to“, – smagią mintį prisiminė D.Bičkauskis.
Lietuviai ėmė rinkti pergales ir jau po keturių FIBA langų užsitikrino kelialapį į pasaulio čempionatą.
Penktajame nacionalinė komanda į rinktinės stovyklą pakvietė kitą „Juventus“ atstovą Martiną Gebeną. Bendrame „Juventus“ komandos feisbuko susirašinėjime klubo vadovai pasveikino vidurio puolėją su rinktinės debiutu.
„Sakau, faina, paėmė Martiną, tai gal kada ir mane netyčia paims, – akimi mirktelėjo D.Bičkauskis. – Ir paėmė! Labai apsidžiaugiau. Man tai neįkainojama patirtis.“
Gynėjas teigia, kad žaidimas Lietuvos rinktinėje jam yra svajonės išsipildymas.
Tiesa, pasaulio čempionato atrankos formatas iškreipė visą nacionalinės komandos idėją. Kai į rinktinę dėl FIBA ir Eurolygos karo nebegalėjo susirinkti visi pajėgiausi šalies krepšininkai, Dainiui Adomaičiui teko į ją kviestis daug labai skirtingų žaidėjų.
Tačiau D.Bičkauskis nenuvertina nacionalinės komandos marškinėlių svarbos.
„Man tai yra didelis įvertinimas. Nesvarbu, ką žmonės šneka – trečia ar kelinta rinktinė, atstovauti Lietuvai yra didelė garbė, - 24sek tikino D.Bičkauskis. – Tikiu, kad daug kas norėtų būti mano vietoje, todėl reikia tą įvertinti ir suvokti, kokią reikšmę turi tokios varžybos. Jos tikrai labai reikšmingos. Reikia ne kalbėti, ne galvoti, o žaisti ir įrodyti, kad esi vertas šanso.“
2019-ųjų vasario 22-ąją D.Bičkauskis debiutavo su nacionalinės komandos marškinėliais pasaulio čempionato atrankos dvikovoje Amsterdame.
Nors žaidė Nyderlanduose, maždaug 70 proc. tribūnų užėmė savi sirgaliai su žalia apranga.
„Nerealu. Buvo vau... – žavėjosi lietuvis. – Žiūriu, tik didėja, didėja žmonių skaičius, o visi apsirengę žaliai. Pamačiau Sėklą su būgnu... Netrukus širdis ėmė plakti dažniau. Kai paskutinį kartą nuėjome į rūbinę ir grįžome į aikštę prieš mačo pradžią, visi atsistojo ir rėkė: Lietuva! Lietuva!
Tiesiogine to žodžio prasme, per kūną bėgo šiurpuliukai. Tai buvo nerealu. Dėl tokių momentų mes ir žaidžiame krepšinį.
Nesvarbu, čia langas ne langas, draugiškos rungtynės ar ne, bet kai tave palaiko tūkstančiai žmonių, dėl to ir verta žaisti tą krepšinį. Tai tik papildoma motyvacija eiti į priekį.
Galų gale, patekti į pagrindinę rinktinę. Viena svajonė jau išsipildė. Tai būtų pati didžiausia svajonė.“
Patarimas nurašytiesiems
Žemesniame Lietuvos krepšinio lygyje yra daug tokių bičkauskių.
Jaunų žaidėjų be išskirtinių fizinių duomenų, be ryškių neprilygstamų įgūdžių ir kitų žaidimo bruožų, kurie trauktų skautų akį.
Bet jeigu D.Bičkauskis būtų paklausęs patarimo mesti krepšinį ir pasinerti į mokslus, jis būtų nepatyręs to neapsakomo jausmo žaisti tūkstantinių tribūnų apsuptyje.
Kaip kempinė sugėręs visas tas patirtis – tiek geras, tiek blogas, D.Bičkauskis toliau darbščiai iriasi į priekį.
Jis garsiai nenori kalbėti apie svajones, bet jis trokšta žaisti aukščiausiame lygyje.
„Manau, turiu dar labai daug laiko tą padaryti. Ir, manau, aš tą padarysiu“, – įsitikinęs 25-erių žaidėjas.
Savo likimo broliams jis turi patarimą: „Neklausyti per daug negatyvių žmonių, kurie ar specialiai, ar ne specialiai sako, kad tu negali žaisti.
Gal jauniems žmonėms sunku tą suvokti, bet reikia tikėtis savimi ir savo darbu. Manau, su laiku viskas sugrįžta. Kiek įdėsi darbo, dvigubai sugrįš.
Linkėčiau nesustoti dirbti, neklausyti skeptikų ir visada tikėti. O tada viskas tikrai išsipildys.“
Prieš pirmąsias rungtynes su Lietuvos marškinėliais savo tėvynėje, D.Bičkauskis jų išvakarėse treniravosi Klaipėdos „Švyturio“ arenoje.
Sekmadienio vakarą lietuviai apie 19 val. 30 min. turėjo užleisti aikštę italams, kurie paskutiniai surengė pratybas Klaipėdoje.
Daugelis Lietuvos rinktinės narių jau išsiskirstė į rūbinę, kai prie tolimojo „Švyturio“ arenos krepšio metimų serijas laidė du vyrukai iš Utenos klubo – Martinas Gebenas ir Dovis Bičkauskis.
Labai simboliška, kad jų marškinėliai su Lietuvos užrašu buvo permirkę prakaitu.
