2002-ųjų NBA naujokų biržoje 50-uoju šaukimu pasirinktas lietuvis atstovavo tokiems klubams kaip Maskvos CSKA, „Sacramento Kings“, „Chicago Bulls“, „Washington Wizards“, o spalvingą trylikos metų karjerą baigė Lietuvoje – vilkėdamas Vilniaus „Lietuvos ryto“, o po to ir Kauno „Žalgirio“ aprangą.
„Visada sakiau, kad kai prasidės mažos traumos ir daugiau laiko praleisiu medikų kambaryje nei treniruočių salėje, baigsiu karjerą, – šypsojosi D.Songaila. – Man atrodo, padariau taip, kaip norėjau. Baigiau karjerą pergale, iškovodamas čempiono žiedą geriausioje Lietuvos komandoje. Geriau norėti ir negalima.“
Baigiau karjerą pergale, iškovodamas čempiono žiedą geriausioje Lietuvos komandoje. Geriau norėti ir negalima
Istorinis pusfinalis su JAV Sidnėjuje, Europos čempionato auksas 2003-aisiais, vis dar skausmą keliantis pralaimėjimas italams Atėnuose, fantastiški komandos draugai Sakramente, linksma techninė pražanga prieš LeBroną Jamesą ir daug daug kitų nuotykių pasitaikė D.Songailos kelyje.
„Buvo tikrai malonu. Tikrai pasiilgsiu krepšinio. Tai buvo didelė mano gyvenimo dalis, todėl bus nelengva", – pripažįsta D.Songaila.
Tačiau Darius tik juokiasi paklaustas, ar jau spėjo pasimėgauti laisvo žmogaus gyvenimu.
„Nieko! Tiek reikalų, tiek visokių darbų! – juokėsi D.Songaila. – Galvojau, baigęs karjerą sėsiu į mašiną, lėksiu į žvejybą, medžioklę, nieko neveiksiu. Bet nei pažvejojau, nei pamedžiojau. Buvau kartą išvaživavęs... Aišku, buvo vestuvės, atostogos – labai faina, malonu, atitrūkome nuo visko. Bet pažvejoti, pamedžioti net nebuvo šanso.“
24sek.lt pateikia pirmąją interviu su D.Songaila dalį apie spalvingą aukštaūgio karjerą. Antrojoje jis pasakos apie naują savo gyvenimo etapą.
– Dariau, kada nusprendėte, kad sezonas su „Žalgiriu“ jums bus paskutinis karjeroje? – 24sek.lt paklausė D.Songailos.
– Jau prieš kelerius metus pradėjau apie tai galvoti. Galvojau baigti karjerą prieš dvejus metus, bet tada turėjau gerą sezoną Donecke. Vėl galvojau, bet tada sužaidžiau gerą sezoną „Lietuvos ryte“. Visada sakiau, kad kai prasidės mažos traumos ir daugiau laiko praleisiu medikų kambaryje nei treniruočių salėje, baigsiu karjerą. Šis sezonas toks ir buvo. Buvo traumų, baigęs sezoną pasidariau operaciją, dabar – reabilitacija. Atėjo tas laikas, kad jau užteks.
Pats skaudžiausias – 2004-ųjų olimpinių žaidynių pusfinalis su Italija. Visi pradėjo kalbėti, kad viskas, Lietuva žaidžia finale su Argentina. Bet gavome tokį „golą“, kad ir dabar skaudu. Ne kartą žiūrėjau tas rungtynes. Kaip jie mėtė tritaškius krisdami už aikštės ribų...
– Ar tiesa, kad jei su „Žalgiriu“ nebūtumėte laimėjęs to pirmojo LKL čempiono žiedo, būtumėte žaidęs dar metus?
– Prieš prasidedant paskutinėms LKL finalo serijos rungtynėms Vilniuje Paulius Motiejūnas („Žalgirio“ direktorius. – red.) man pasakė: tai ką, viskas, Songi, paskutinės rungtynės. Bet aš tada pasakiau, kad vienintelis variantas, jog tai ne paskutinis mačas, jei gauname keturis kartus iš eilės, tai kitąmet grįžtu. Bet taip išėjo, kad tai buvo paskutinės mano karjeros rungtynės.
– Per pagerbimo ceremoniją arenos kube buvo rodomas epizodas, kai per 2003-ųjų Europos čempionato finalą triuškinančiu dėjimu sudrebinote ispanų krepšį pakeliui aukso medalių link. Tai buvo saldžiausia karjeros pergalė?
– Ta pergalė buvo saldžiausia. Vis dėlto – auksas. Ne visiems pavyksta tapti Europos čempionais. Tikrai išskirtinė pergalė, nors jų buvo daug, ir fantastiškų. Visas tas čempionatas buvo fantastiškas.
– Simboliškai buvote pagerbtas Kaune prieš rungtynes su makedonais. Būtent prieš ketverius metus toje pačioje „Žalgirio“ arenoje Lietuva ketvirtfinalyje krito prieš Makedoniją. Ar tai buvo vienas skaudžiausių pralaimėjimų jūsų karjeroje?
– Nelabai sureikšminu. Tas pralaimėjimas galbūt net neįeitų į mano skaudžiausių pralaimėjimų „Top 3”. Aišku, buvo skaudu pralaimėti amerikiečiams Sidnėjuje pusfinalyje, kai buvome taip arti, bet viskas buvo vainikuota tuo, kad laimėjome bronzą.
Bet pats skaudžiausias – šimtu procentų, 2004-ųjų olimpinių žaidynių pusfinalis su Italija. Grupės varžybose sužaidėme nerealiai. Buvome geriausia viso turnyro komanda. Ketvirtfinalyje viskas buvo gerai, o ateini į pusfinalį, žaidi su italais, kurie tikrai nedemonstravo geriausio krepšinio... Visi pradėjo kalbėti, kad viskas, Lietuva žaidžia finale su Argentina, nes kitame pusfinalyje ji nugalėjo JAV. Gal tai mus paveikė psichologiškai.
Gavome tokį „golą“, kad ir dabar skaudu. Ne kartą žiūrėjau tas rungtynes. Kaip jie mėtė tritaškius krisdami už aikštės ribų, kaip pataikė, kokiu procentu, bet vis tiek dar turėjome šansą laimėti. Šis pralaimėjimas labiausiai įstrigo atminty.
Taip pat pralaimėjimas paskutinėse mano karjeros rungtynėse rinktinėje Londono olimpinių žaidynių ketvirtfinalyje su Rusija. Atrodė, kad nelabai mums sekėsi grupės varžybose, bet su rusais kontrolinėse rungtynėse žaidėme gerai.
Kaip dabar atsimenu – atrodė, gal užsikabinsime, bet buvo visiškai be šansų. Prieš rusus pralaimėjome ketvirtfinalyje... Visi tie Gomelskio komentarai, kad čia be šansų Lietuvai... Dar prieš olimpiadą jis sakė, kad Lietuva tikriausiai žais su Rusija ketvirtfinalyje ir jie laimės. Man tai buvo kaip įžeidimas.
Šis pralaimėjimas buvo skaudus. Apmaudu, kad karjera rinktinėje baigėsi pralaimėjimu. Individualią baigus pergale gal norėjosi, kad ir su rinktine tas išėjimas baigtųsi pergale. Bet ką padarysi. Ne viskas išeina, kaip nori.
– Kuriame klube per savo karjerą jautėtės geriausiai?
– Visos tos komandos buvo skirtingos. Pirmaisiais mano profesionalo metais CSKA viskas buvo labai įdomu. Tai buvo labai sėkmingi metai – Eurolygos finalo ketvertas, visa kita. Tada sekė aštuoneri metai NBA. Pakeičiau nemažai komandų, ir nė vienoje jų nebuvo problemų. Susipažinau su daug įžymių krepšininkų, kurių kažkada galbūt ir nemėgau. Tie visi serbai – Vlade Divacas, Predragas Stojakovičius. Ateini į Sakramentą, jie tampa tavo komandos draugais. Atrodo, visai kitokie žmonės, nei įsivaizdavai. Iškart pasikeitė nuomonė.
Įstrigo tie paskutiniai dveji Lietuvoje praleisti metai. Visą savo karjerą praleidau užsienyje, todėl tas sugrįžimas į Lietuvą, LKF taurė, LKL čempiono žiedas, „Žalgiris“... Man atrodo, padariau taip, kaip norėjau. Baigiau karjerą pergale, iškovodamas čempiono žiedą geriausioje Lietuvos komandoje. Geriau norėti ir negalima.
Ten buvo LeBrono Jameso nesportinė pražanga prieš save patį (Šypsosi.). Gali tą video žiūrėti ir interpretuoti, kaip nori. Aišku, situacija buvo, bausmė buvo, patirtis išlikusi. Bet tai buvo ta smagioji mano karjeros dalis.
– Kurios krepšinyje sutiktos asmenybės jums paliko didžiausią įspūdį?
– Galiu pradėti nuo to paties Vlade Divaco. Pirmieji metai NBA, ir žaidi su tokia legenda. Per tuos visus metus buvau sutikęs daug žaidėjų, kurie nustebino ir paliko gerą įspūdį. Būtų sunku išvardyti visus, nes tikrai buvo nemažai.
– Apie V.Divacą sklando legendos, kad jis be perstojo rūkydavo, kartais – net per rungtynių pertrauką. Ar tai tiesa?
– (Juokiasi). Legendos lieka legendomis. Visi turime savo minusų. Vlade to tikrai neslėpdavo (Šypsosi.). Jisai savo darbą kaip profesionalas aikštėje atlikdavo, todėl, manau, niekas ir neprisikabindavo, jei jis ten kokią cigaretę ir surūkydavo.
– 2008-aisiais sukėlėte tikrą diskusijų audrą, kai atkrintamosiose varžybose po kepštelėjimo per veidą LeBronui Jamesui gavote techninę pražangą. Vėliau buvote suspenduotas vienerioms rungtynėms.
– Ten buvo LeBrono Jameso nesportinė pražanga prieš save patį (Šypsosi.). Gali tą video žiūrėti ir interpretuoti, kaip nori. Aišku, situacija buvo, bausmė buvo, patirtis išlikusi. Bet tai buvo ta smagioji mano karjeros dalis.
– NBA pasižymi savo prabanga už aikštelės ribų. Kas jus sužavėjo labiausiai, kai tik pravėrėte NBA duris?
– Kai palikau CSKA, tos komandos nebuvo tokios, kokios yra dabar. Jie tada dar tik pradėjo žygį į eitą. Dabar ten viskas daroma aukščiausiu lygiu. Tačiau iš Maskvos patekti į NBA... Nereikėjo nieko daryti. Nereikia rūpintis jokiomis aprangomis, jokiais kedais. „Nike'as“ tave užverčia dėžėmis. Niekada net nereikia galvoti apie asmeninius daiktus. Atvažiuoji, atidarai automobilio bagažinę ir visi krepšiai iškart atsiduria tavo viešbučio kambaryje. Niekada nesitampai, jokių vaikščiojimų per oro uostus – užsakomieji reisai, penkių žvaigždučių viešbučiai, visi gyvena atskiruose kambariuose.
Ta visa virtuvė, ta visa klasė, tikrai tai daroma. Kai pirmą kartą atvažiavau, buvo kažkokia fantastika. Po kiek laiko pripranti, ir niekas nebestebina. Bet naujokui, pirmą kartą atvažiavusiam iš Europos, buvo fantastika.
– Į NBA atvykę jauni žaidėjai turi atlikti tam tikras šmaikščias naujokų pareigybes komandos senbuviams. Ar tekdavo patarnauti vyresniems žaidėjams?
– Teko, teko... Buvo su Predragu ir Vlade... Stojakovičiui tekdavo patarnauti daugiau. Kiekvieną rytą turėdavau jam pristatyti vaisių kokteilį. Tai tekdavo vežti visiems. Bradas Milleris kramtydavo tabaką. Jam pastoviai reikėdavo mėtinio tabako dėžučių. Jeigu nebūdavo, sakydavo: jaunas, nubėk, parnešk. Sezono metu visada kažkas išlįsdavo.
Bet atlygis, ką gavau už tuos darbus, buvo daug geresnis. Pirmaisiais metais ir Divacas, ir Stojakovičius, ir Milleris, ir Chrisas Webberis mumis rūpindavosi. Niekada nereikėdavo mokėti už vakarienę ir t.t. Veteranai buvo superiniai. Tie pirmieji metai NBA buvo fantastika.
– Ar po NBA praleistų metų grįžus į Europą pajutote kultūrinį šoką tiek komandų organizacijoje, tiek aikštelėje?
– Skirtingos šalys, skirtinga kultūra. Turkija, Ukraina ir Lietuva – visur viskas labai skiriasi: ir krepšinis, ir sirgaliai. Aišku, krepšinis visur vienodas. Tikslas – įmesti daugiau taškų ir laimėti. Bet ta kūltura kitokia. Man pasisekė, kad žaidžiau tokiuose miestuose – Maskvoje, Stambule, Donecke, Vilniuje, Kaune. Neteko kažkur praleisti viso sezono kalnuose, kaimelyje ar kur nebūtų socialinio gyvenimo. Jaučiuosi labai patenkintas savo karjera.
– Turkijoje nepasitaikė nemalonių situacijų? Ten juk visada būna įdomybių.
– Tas sezonas su Stambulo „Galatasaray” buvo sunkus. Ir čempionatas, ir ta Turkija... Viskas lyg ir buvo gerai. Buvo nesusipratimas su treneriu. Vadovai nenorėjo, kad aš išvažiuočiau ir pradėjo spręsti problemas su treneriu. Treneris sakė, kad jam netinku, kažkas negerai. Pralaukiau pusantro mėnesio. Vasarį, kai patekome į Eurolygos „Top 16”, dar mėnesį pralaukęs buvau paleistas bendru susitarimu.
NBA nereikėjo nieko daryti. Nereikia rūpintis jokiomis aprangomis, jokiais kedais. „Nike'as“ tave užverčia dėžėmis. Atvažiuoji, atidarai automobilio bagažinę ir visi krepšiai atsiduria tavo viešbučio kambaryje. Jokių vaikščiojimų per oro uostus – užsakomieji reisai, penkių žvaigždučių viešbučiai.
– Ar buvo klubas, kuriame jautėtės nemaloniai? Gal, pavyzdžiui, Filadelfijoje, kur retai kildavote nuo suolo?
– Krepšinio atžvilgiu manęs žaidimo laikas netenkino. Sužaidžiau 15 rungtynių po 5 minutes, todėl pasakiau treneriui, kad taip man netinka. Jis tada tikino, kad viskas pasikeis, dabar tik bando jaunimą. Bet niekas nesikeitė. Situacija kartojosi tris kartus. Matėsi, jog atkrintamosios varžybos jau palaidotos. Tada pasakiau jam, kad jei jums geriau jaunimas, atliksiu savo darbą kaip profesionalas, bet man nereikia, kad registruotumėte mane rungtynėms, laikytumėte suolo gale ir neišleistumėte į aikštę. Man to nereikia. Bendru susitarimu likusią sezono dalį prasėdėjau su kostiumu.
Daug sportavau individualiai. Daugiau laiko praleisdavome su fizinio rengimo treneriu nei su pagrindiniu. Būdavome kartu prieš treniruotę, po treniruotės (Šypsosi.).
Iš tikrųjų, komandoje tarp žaidėjų buvo labai geri santykiai. Ypač su Andresu Nočioni, Jasonu Kaponu – žmonės, su kuriais labai gerai sutikome. Atmosfera komandoje buvo labai gera, tik nesutapo mano vizija, ką galėjau duoti komandai, ir trenerio vizija, ką jis manyje matė.
– Koks būtų jūsų geriausių Lietuvos sunkiųjų krašto puolėjų istorijoje trejetukas?
– Iki manęs buvo tokie ketvirtieji numeriai kaip Artūras Karnišovas, kuris buvo daugiau iš toliau metantis, nelabai žaidžiantis nugara. Gal nuo mano laikų prasidėjo labiau tas žaidimas nugara į krepšį. Atsirado tokie sunkieji kraštai kaip aš, Paulius Jankūnas, Kšištofas Lavrinovičius, kurie galėjo žaisti ir vidurio puolėjais, pataikyti iš vidutinio, įmesti tritaškį, pažaisti po krepšiu.
Pirmąją vietą skirčiau Karnišovui, kuris savo laikais buvo geriausias. Po to jau galiu dėti save ar Kšyšių.
– Ateina solidi sunkiųjų kraštų pamaina – Donatas Motiejūnas, dabar žaidžiantis Domantas Sabonis. Išeinate ramus dėl Lietuvos krepšinio ateities?
– Sabonis maloniai nustebino. Manau, visus. Kasmet galvojama, kad Lietuvos krepšinio lygis smunka, bet kasmet vis kažkas išlenda. Atsimenu 2000-uosius, kai į Sidnėjų išvažiavome aš, Šaras. Tada niekas nieko nesitikėjo ir sakė: ai, jaunimas nuvažiuos, nieko nebus. Bet atėjo naujoji karta, ir viskas ten buvo gerai (Šypsosi.).
Dabar – vėl tas pats. Vieni išeina, kiti ateina. Atėjo Valančiūnas, Motiejūnas, ir žiūrėk, viskas tvarkoj. Dar metai praėjo, atsirado Sabonis, Gudaitis. Bent iš aukštaūgių, tai tikrai problemos nėra. Kasmet ateina vienas kitas žaidėjas, kuris maloniai stebina.
