„60 metų, o akys jau kaip Jordano“, – „Hoptrans“ arenoje šmaikštavo Lietuvos krepšinio federacijos galva Arvydas Sabonis.
Ši frazė buvo skirta jo senam geram draugui R.Kurtinaičiui. LKF parodė pagarbą šešiasdešimtmetį atšventusiam strategui ir arenos viduryje įteikė garbės medalį.
„Sabonio tikrai neimčiau. Jį imčiau nebent prie stalo į komandą“, – paklaustas apie savo svajonių trys prieš tris komandą dabar juokavo R.Kurtinaitis, – „Visada malonu atsiimti tokį apdovanojimą. Norėtųsi, kad švęsčiau 40, o ne 60 metų.“
Tai buvo ilgai išsiilgta proga dviems draugams paplepėti apie oranžinį kamuolį.
O svarbiausia krepšinio tema šiuo metu Lietuvoje – Šarūno Jasikevičiaus perėjimas iš Kauno „Žalgirio“ į Barselonos komandos trenerio postą.
Savo kailiu patyręs, ką reiškia susiremti taktinėje dvikovoje prieš Šarą, R.Kurtinaitis papasakojo 15min apie Palangoje startavusį „Hoptrans 3x3“ turnyrą, Šaro išvykimą ir D.Maskoliūno situaciją.
– Rimai, koks jūsų pirmasis įspūdis „3 prieš 3“ stiliaus krepšinio?
– Labai geras. Man labai patinka intensyvumas, nes pačios taisyklės yra padarytos tokios, jog nei pasiilsėsi, nei pastovėsi. Aš matau šio krepšinio ateitį ir visi mato, nes tai jau įtraukta į olimpinių sporto šakų sąrašą.
Pamenu, kai kažkada prasidėjo pliažo tinklinis. Visi olimpiadoje į tai žiūrėjome kaip į naujovę, o dabar tai viena pagrindinių sporto šakų.
– Kokius įvardintumėte didžiausius skirtumus nuo krepšinio „5 prieš 5“?
– Pirmiausia, man labiausiai patinka, jog čia žaidžiamas kietesnis krepšinis - fiziškesnis. Taip pat – intensyvumas.
Turi tik 12 sekundžių atakai, negali eiti pėsčias, reikia skubėti. Mačas vos 10 minučių arba iki 21 taško.
Arvydui (aut. past. Saboniui) sakiau, kad vargu ar savo laikais palakstytume, nes tikrai yra ką veikti.
Mes su „Chimki“ irgi žaidžiame greitą krepšinį (juokiasi). Aš myliu greitį, atletizmą. Čia aš matau ir jėgą. Matau Skučą, Galdiką, Mačiulį, Jomantą. Visi mūsų stipriausi Lietuvos vyrai.
– Grįžtant į didįjį krepšinį - kaip reagavote į naujieną, jog Šarūnas Jasikevičius išvyksta iš „Žalgirio“?
– Mintys kilo dvejopos. Gaila Kauno, gaila „Žalgirio“. Nesumenkinant žaidėjų, nes jie pasiekė viską kartu, tačiau Šaras pakėlė klubą visai į kitą lygį. Aš pats tai žinau, nes ne vienerius metus treniruoju turtingą klubą, sunku yra kovoti prieš komandas su mažesniais biudžetais. Tai yra komanda, kuri nėra patrankų mėsa. Tai yra Šaro nuopelnas.
Kitas momentas – vaikai iš namų irgi kažkada išeina. Vieni tėvai verkia, kiti džiaugiasi, tačiau šiuo momentu Šarūnui reikia tobulėti. Jis ir taip „Žalgiryje“ užsibuvo ir davė labai daug.
Jis eina ne į antrarūšę komandą, o tikrą Europos elitą. Tai yra įvertinimas ir geras šansas, nes jis pilnas gerų idėjų ir dabar turi to lygio žaidėjus, kurie padės geriau įgyvendinti jo planus.
Mes, Eurolygos treneriai, turime susirinkimus ir dažnai kalbame, jog toks tikras vienas Europos pasiuntinys į NBA yra Šaras. Dabar po Kauno jam reikia įrodyti, ką jis gali su „Barcelona“. Tikrai potencialas yra baisus ir reikia jį realizuoti. Kaip bemylėtume Lietuvą, kartais ji per maža, kad išlaikytume visus talentus.
– Ką manote apie D.Maskoliūno situaciją? Užbėgant įvykiams už akių – jei rinktinė liktų be trenerio, kas galėtų užimti šį postą?
– Dariaus situacija tokia, kad tapus „Žalgirio“ vyr. treneriu, tie dalykai kirstųsi.
Tačiau nematau problemų, jog tapęs Šarūno asistentu Barselonoje jis negalėtų treniruoti Lietuvos rinktinės.
Aš manau, jog su Šarūnu jis susiderintų. Tai nėra pasiūlymas, ką jis turi daryti, tačiau įdomu, ką jis laiko prioritetu šiuo metu.
Tokioje situacijoje, kaip jo, nemanau, kad reikėtų palikti rinktinę.
