Nepamirštamas keturių mėnesių Dainiaus Adomaičio laikotarpis Izraelyje.
Trys mėnesiai nesėkmingų bandymų išlaviruoti skęstantį Jeruzalės „Hapoel“ laivą bei anksčiau laiko dėl karinio konflikto pasibaigusios šeimyninės atostogos visam gyvenimui nusės 47-erių specialisto atmintyje.
Buvusiam Lietuvos rinktinės ir Vilniaus „Ryto“ dirigentui nepavyko tapti „Hapoel“ pranašu, nors „Adom“ iš hebrajų kalbos išvertus ir reiškia „raudonas“.
Tikslų Jeruzalėje įgyvendinti nepavyko, bet derybos dėl kontrakto nutraukimo su legendiniu klubu neužtruko. Abi pusės lengvai rado kompromisą, o klubas leido ir toliau naudotis apartamentais ir automobiliu.
„Viskas Izraelyje po ilgo laiko atsidarė, tokio šanso veikiausiai dar ilgai nebūtume turėję, nes turistai dar ilgai ten nebus įleidžiami. Turėjome galimybę ir nusprendėme tuo pasinaudoti. Turėjome, kur gyventi, buvo mašina, tad susiplanavome ir keliavome. Susitikome su draugais, dalyvavome šventėse ir daug ką pamatėme. Viskas buvo labai smagu“, – 15min pasakojo D.Adomaitis.
Šakiškis iš arti matė masinės Izraelio vakcinacijos pliusus. Jis turi tarptautinį sertifikatą, kad yra skiepytas, taip pat „žaliąjį pasą“, kuris atverdavo visas duris.
„Be jo neįeisi nei į restoraną, nei į muziejų ar teatrą. Su „žaliuoju pasu“ gali eiti visur, įskaitant futbolą ar krepšinį, – pasakojo treneris. – Manau, kad Lietuvoje daug apie tai galvoti irgi nereikėtų. Pavyzdį reikėtų imti iš Izraelio, kuriame gyvenimas yra atidarytas, visi ten gyvena taip, lyg kovido nebūtų. Didžiausia problema yra su etninėmis grupėmis, tarkime, žydų ultraortodoksai pasakė, kad nesiskiepys. Valdžia žiūri normaliai, tai žmonių sprendimas, bet dėl to jie negali eiti ten, ten ir ten. Problemų nėra. Vienintelis variantas jiems pasiekti viską – persirgti ir turėti antikūnų. Krepšininkai iš JAV pradžioje irgi nenorėjo skiepytis, kai žydai net nesvarstė. Jie pasiskiepijo, viskas atsidarė, pradėjo vaikščioti į restoranus ir klubus, tai amerikiečiai irgi persigalvojo. Beveik visi jau yra pasiskiepiję.“
Adomaičių šeimyna į Lietuvą planavo sugrįžti gegužės 17-ąją dieną, bet situacija pasikeitė akimirksniu, kai, likus kiek daugiau nei savaitei iki numatyto termino, suaktyvėjo „amžinuoju karu“ vadinamas konfliktas tarp Izraelio ir Palestinos, o įtampa sukilo ir įprastai saugioje Jeruzalėje.
Praėjusio pirmadienio dieną jie dar vaikščiojo po zoologijos sodą, o vakare buvo pranešta apie iš Gazos ruožo paleistas raketas.
„Pirmadienį visame mieste užkaukė sirenos. Po minutės pasigirdo sprogimas. Toks didelis bum. Realiai, prasidėjo panika. Nieko panašaus anksčiau nebuvau patyręs. Bet Jeruzalėje yra gana saugu. Mes gyvenome rajone, šalia kurio yra naujoji Amerikos ambasada“, – sakė D.Adomaitis.
Kaip pasakoja D.Adomaitis, vietiniai Jeruzalėje kaukiamų sirenų nebuvo girdėję jau seniai.
„Tai perspėjimas, jog kažkas į miestą ar į tą pusę paleido raketą. Tai įspėjimas, kad gali būti smūgis. Gyventojai eina į slėptuves. Jie arba turi bunkerius nuosavuose namuose, arba eina į saugųjį namo kambarį, kokį turi visi – su šarvuotomis durimis ir mažu langeliu“, – sakė 47-erių krepšinio treneris.
Prieš išvykimą Adomaičiai norėjo aplankyti dar kelias vietas senamiestyje, nupirkti lauktuvių draugams, bet pamatė neramumams besiruošiantį miestą, kuriame dėliojami atitvarai bei didelės policijos pajėgos.
„Atmosfera tikrai neprimena turistinio miesto ir tikrai neprimena Vilniaus. Viskas saugu, o kai vykdavo riaušės, mes sėdėdavome namuose. Viskas prasidėjo savaitgalį. Iš Tel Avivo negalėjome grįžti į Jeruzalę, nes keliai buvo užblokuoti. Pasilikome nakvoti pas draugus, grįžome kitą dieną, bet situacija buvo jau labai įtempta. Sakėme, kad norime grįžti namo anksčiausiai, kada yra įmanoma, bet skrydžiai buvo nukeliami arba atšaukiami. Mintis buvo skristi bet kur, kur tik yra įmanoma. Bet kur“, – teigė D.Adomaitis.
Paskutinėmis dienomis iš Izraelio buvo tik dvi galimos skrydžių kryptys – į Dubajų ir į Minską. Su „Hapoel“ klubo vadovo pagalba iš Šakių kilęs specialistas pagavo laimės paukštę.
„Ketvirtadienį vakare sulaukiau skambučio iš agentūros, pasakė, kad atšaukė skrydį per Stambulą, bet atsirado variantas per Minską. Buvo likusios vos trys vietos, tad sakėme nedelsti ir pirkti. Tuomet pradėjome spręsti klausimus, ar galime įskristi į Baltarusiją, ar reikia vizų ir panašiai. Mes esame pasiskiepiję, o šešiametė dukra dar ne. Izraelyje yra reikalavimas, kad neįlipsi į lėktuvą be neigiamo COVID-19 testo, – pasakojo D.Adomaitis. – Kai tiek kartų tau skrydį atšaukia ar nukelia, net nesidžiaugi, kol lėktuvas nepakyla. Iki tol spėlioji, pavyks ar ne. Tikrai džiaugėmės išvykę. Niekada gyvenime taip stipriai nebesidžiaugsiu atskridęs į Minską (juokiasi).“
Adomaičių iš Izraelio parsivežtos emocijos yra dvejopos.
Istorija ir religija besidominti šeima turėjo šansą aplankyti ir iš arti susipažinti su daugybe svarbių ir įdomių vietų, o lankytini taškai buvo tušti, tačiau paskutinę savaitę jie susidūrė ir su skaudžia realybe.
„Tai parodė, jog ten yra likę nuoskaudų ir kažkokių ambicijų. Daug tautų, daug tiesų. O kur ji yra iš tikrųjų, tai aš net nežinau, – pasakojo D.Adomaitis. – Mums Lietuvoje tai yra sunkiai suvokiama. Mano dukra teisingai pasakė: kažkur kažkas vyksta, kažkoks karinis konfliktas, vieną, dvi ar tūkstantį raketų paleido, tai yra blogai, bet labai tolima. Viskas yra kitaip, kai ten yra tavo šeima ar artimi žmonės. Visai kitas streso lygis. Situacija labai įtempta, neaišku, į kurią pusę pasisuks ir kaip viskas pasibaigs.“
Antradienį ryte portale 15min skaitykite pirmąjį ir išsamų D.Adomaičio pasakojimą apie jo karjeros etapą „Hapoel“ klube, padarytas klaidas ir nekontroliuojamas situacijas, spaudimą bei palaikymą, galiausiai – žvilgsnį į ateitį.
