„Galiu užtikrinti, kad niekada nežaisiu „Žalgiryje“, – pernai Vilniaus sporto mugėje rimtu veidu pareiškė A.Kavaliauskas.
Vien už „loyalty“ ir šiuos žodžius dabar „Lietuvos ryto“ gerbėjai gali nekęsti aukštaūgio iki gyvenimo pabaigos.
Tačiau už abiejų drąsių A.Kavaliausko teiginių yra rimti paaiškinimai.
Už savo žodžius visada reikia atsakyti. Bet žinant A.Kavaliauską ir jo humoro jausmą, tas akmeninis veidas reiškė, kad tų žodžių už gryną pinigą priimti nereikia. Juolab, Lietuvoje – tokioje mažoje krepšinio rinkoje, kur turime tik tris didesnius klubus Europos mastu.
Bet „Lietuvos ryto“ sirgaliams, kurie jau gerą penkmetį buvo primiršę titulų džiaugsmą, šie žodžiai įstrigo širdyje.
„Antanas Kavaliauskas! Antanas Kavaliauskas!“ – prieš pirmąsias 2015-2016 metų sezono LKL rungtynes namuose šaukė „Lietuvos ryto“ ultros.
„Lietuvos ryto“ arenos tribūnose jie tada iškėlė fantastišką plakatą su Antano Kavaliausko atvaizdu: „Ačiū už ištikimybę“.
Kapitonas tada iškėlė nykštį ir prisipažino, kad labai pasimetė. Marcelo Nicola prieš mačą dalijo paskutinius nurodymus, bet pamalonintas A.Kavaliauskas taip susijaudino, kad pusė tų trenerio žodžių praėjo pro ausis – jį sužavėjo „Lietuvos ryto“ aistruolių įvertinimas.
A.Kavaliauskas po „loyalty“ žingsnio tapo „Lietuvos ryto“ simboliu. Jo atvaizdas su „Lietuvos ryto“ ir riterio apranga puikavosi visose miesto reklamose, kvietusiose į vilniečių rungtynes.
A.Kavaliauskas „Prie „Žalgirį“ aš nieko prieš neturiu. Tiesiog man Vilnius arčiau širdies. Ir viskas. O tas burbulas... Gal mane ne taip suprato“.
A.Kavaliausko nuotrauka galėdavo iliustruoti bet kokią su „Lietuvos rytu“ susijusią naujieną. Antanas tiesiog tapo komandos veidu. Ir tuo pačiu iškart tapo nekenčiamiausiu „Lietuvos ryto“ žaidėju „Žalgirio“ sirgaliams, kurie laidė pastabas nuo barzdos, iki jo žaidimo.
Tiesa, sezono pradžioje duodamas interviu LKL TV jis paaiškino savo citatą apie „Žalgirį“.
„Prie „Žalgirį“ aš nieko prieš neturiu. Tiesiog man Vilnius arčiau širdies. Ir viskas. O tas burbulas... Gal mane ne taip suprato.
Noriu žaisti „Lietuvos ryte“, noriu laimėti su „Lietuvos rytu“. Nenoriu keisti komandos tik tam, kad laimėčiau titulą. Noriu iškovoti tą titulą pats, be kitų pagalbos. Esu vilnietis, čia gimiau, augau, todėl noriu būti „Lietuvos ryte“.
Būtų malonu baigti karjerą Vilniuje. Bet po trejų metų viskas gali pasikeisti. Išskyrus „Žalgirio“ situaciją. Prisišnekėjau... (Juokiasi.) Bet būtų malonu baigti karjerą „Lietuvos ryte“, – praėjusių metų lapkritį pasakojo A.Kavaliauskas.
Tačiau konvejeris jau buvo įsisukęs. O žmonės labiausiai primins tai, ką nori prisiminti – „Niekada nežaisiu „Žalgiryje“.
Viskas labai greitai pasikeitė net ne po trejų metų, o vos po vieno sezono. A.Kavaliauskas jau pirmadienį Kaune praeis medicininę patikrą. Ir tik stebuklas neleis jam užsivilkti „Žalgirio“ aprangos.
Todėl iš A.Kavaliausko profilio „Twitter“ dingo ir įrašas „loyalty“. Bet kaip ir visose partnerystėse, dažniausiai niekada nėra kalta tik viena pusė.
A.Kavaliauskas lyg niekur nieko būtų žaidęs tuos trejus metus „Lietuvos ryte“ ir ten planavo karjeros pabaigą. Vidurio puolėjo planuose sostinėje buvo būstas ir ateitis gimtajame mieste.
Iki „Lietuvos ryto“ vadovų akibrokšto.
A.Kavaliauskas buvo lojalus savo komandai, bet ar „Lietuvos rytas“ buvo lojalus kapitonui?
Už viso to slypi kita neišpildyta svajonė – A.Kavaliauskas dar niekada nežaidė Eurolygoje.
Krepšininko metinis atlyginimas „Lietuvos ryte“ siekė maždaug 350 tūkst. eurų. Tiek jo vertė siekė po puikaus 2014-2015 metų sezono. Tačiau šią vasarą sostinės komanda susiveržė diržus ir savo lyderiui pateikė pribloškiantį prašymą – susimažinti atlyginimą. Ne bet kaip, o beveik perpus.
A.Kavaliauskas pasielgė kaip profesionalas ir nesutiko. „Lietuvos ryto“ vadovai nedelsiant pradėjo aukštaūgiui naujos komandos paieškas. Tarp variantų buvo Stambulo „Bešiktaš“, Rimo Kurtinaičio „Cantu“, tačiau kiek netikėtai, bet tuo pačiu logiškai iškrito Kauno „Žalgirio“ pasiūlymas – žalgiriečiai jau seniai domėjosi A.Kavaliausku.
Pačiam A.Kavaliauskui tai buvo labai skaudi žinia. Siejęs ateitį su „Lietuvos rytu“ vėliau Rio jis visus naujos darbovietės rūpesčius paliko Lietuvoje ir agentams, kad šie netrukdytų koncentruotis į olimpinę misiją.
O kadangi jautriai sureagavo į „Lietuvos ryto“ ėjimą, A.Kavaliauską tai iš tiesų išmušė iš vėžių.
Nepaisant priešpriešos, „Žalgiris“ A.Kavaliausko laukia ištiestomis rankomis. Jis Kaune sudarys „centrų“ grandį su Augusto Lima ir Robertu Javtoku. O svarbiausia, kad Antanas palaiko gerus ryšius su dauguma „Žalgirio“ lietuvių. Beje, jis visada vertino komandinę dvasią, o „Žalgiryje“ ji apipinta legendomis.
Už viso to slypi kita neišpildyta svajonė – A.Kavaliauskas dar niekada nežaidė Eurolygoje. Kurioje kažin ar dar būtų žaidęs dėl Eurolygos pokyčių ir žingsnių į uždarą lygą bei „Lietuvos ryto“ vietos Europos krepšinio žemėlapyje.
Patrakusiems sirgaliams krepšinis yra daugiau nei gyvenimas. Todėl „Lietuvos ryto“ sirgaliai iki šiol negali patikėti, kad A.Kavaliauskas, jų pirmas žmogus prieš „Žalgirį“, eina į priešo stovyklą.
Bet krepšininkams tai gyvenimas, o ne sportas yra aukščiau visko. Ypač, kai Antanui jau 31-eri.
Krepšinis tėra verslas, kuriame krepšininkai turi labai ribotą laiką susikurti finansinę gerovę sau ir savo šeimai.
O priešai... Priešų aikštėje, ypač Lietuvoje, nėra. Čia dauguma „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ krepšininkų bičiuliaujasi su vieni kitais už aikštės ribų. Ką matome Lietuvos rinktinėje, kur metų metus tvyro puiki komandinė atmosfera.
Priešiškumas tėra iliuzija, kurią kuria pikčiausi sirgaliai. Bet krepšinis, vienaip ar kitaip, tėra žaidimas ir verslas.
Pamoką gavo ir A.Kavaliauskas. Žodis – ne žvirblis, todėl už jį reikia atsakyti. Net jei viskam yra ir logiškas paaiškinimas. Bet ir „Lietuvos rytas“ į kapitoną taip pat pasižiūrėjo kaip į prekę, kurią galima pastumdyti tai į vieną, tai į kitą pusę.
Ar toks klubas kaip „Lietuvos rytas“, kuris pats pasielgė negarbingai kapitono atžvilgiu, nusipelnė A.Kavaliausko ištikimybės?
Skyrybos niekada nebūna gražios ir lengvos.
