„Vilnius – neabejotinai mėgstamiausias mano miestas, kuriame iki šiol žaidžiau. Man čia labai patinka. Dar labiau dėl to, kad žmonės Lietuvoje taip myli krepšinį“, – tęsė Ehingene ir Liudvigsburge (Vokietija), Beer Ševoje (Izraelis) bei Afjonkarahisare (Turkija) iki šiol per profesionalo karjerą žaidęs amerikietis.
„Žiema manęs negąsdina, baigiau koledžą Naujajame Hampšyre, JAV šiaurėje, todėl sniegas man matytas, nors ir esu vaikinas iš Teksaso“, – su šypsena pridūrė Vilniuje kartu su žmona įsikūręs T.Leissneris.
Vilnius neabejotinai paliks ryškų įspaudą jo karjeroje. Ir ne tik gerų prisiminimų. Prieš tris mėnesius jis patyrė šiurpią traumą – po susidūrimo su Kasparo Beržinio alkūne jam lūžo skruostikaulis ir smilkinkaulis. Nei valgyti, nei miegoti gulėdamas negalėjęs amerikietis teigia dar labiau pradėjęs vertinti tai, ką jam davė krepšinis.
„Kas žino, gal būsiu kitas Ripas Hamiltonas“, – nusijuokė T.Leissneris, paklaustas, kodėl ir toliau žaidžia su apsaugine kauke, nors būtinybės tam nebėra.
Skausmingą epizodą jis teigia peržiūrėjęs tik sykį ar du, o pokalbyje su 15min išsakė savo nuomonę, ar tai buvo nešvarus latvio žaidimas, ar ne, prisiminė košmariškas pirmąsias savaites po operacijos, įvardijo „Ryto“ tikslus FIBA Čempionų lygoje, šansus nutraukti Kauno „Žalgirio“ dominavimą Lietuvos krepšinyje ir netikėtai pamiltą... stalo žaidimą su geriausiu komandos draugu Vilniaus komandoje.
– Į Lietuvą atvykote iš Turkijos, Afjonkarahisaro „Afyon“ ekipos, kurioje žaidėte kartu su buvusiu „Ryto“ aukštaūgiu Evaldu Kairiu (2006–2011 ir 2019–2020 m.). Kaip jis reagavo, kai gavote vilniečių pasiūlymą?
– Puikiai. Žinau, kad jo paskutinis sezonas čia baigėsi anksčiau laiko, dėl pandemijos nutraukus čempionatą, bet jis nepasakė nieko kito, tik gerus žodžius. Beje, Turkijoje kartu su manimi žaidė ir Pako Cruzas.
– Taip, jis buvo tikras sirgalių numylėtinis čia (Vilniuje žaidė vieną sezoną, 2019–2020 metais).
– Net neabejoju, „Afyon“ sirgaliai jį taip pat dievino. Labai emocingas žaidėjas. Fanams tai patinka. Buvo smagu, kad su jais abiem galėjau pakalbėti apie Vilnių. Pako sakė, kad miestas – gražus. Jam ir jo žmonai su vaikais viskas čia patiko.
– Daugiau klausimų, ar dėti parašą ant sutarties nebekilo?
– Na, atlikau nedidelį savo tyrimą (šypteli). Labiausiai apsispręsti man padėjo pokalbis su treneriu. Jis man papasakojo, ko iš manęs tikisi, kaip ruošiasi mane išnaudoti, kad aš čia jausčiausi patogiai.
– Tuo metu Giedrius Žibėnas turbūt nekalbėjo apie vidurio puolėjo vaidmenį, ar ne? Būtent centro pozicijoje pradėjote mačą su Kauno „Žalgiriu“ (kauniečiai sekmadienį Vilniuje laimėjo 72:67, o T.Leissneris per 20 min. pelnė 7 taškus, sugriebė 4 kamuolius ir surinko 16 naudingumo balų). Buvo neįprasta?
– Ne pirmas kartas, esu žaidęs centru ir anksčiau. Žinoma, man labiau patinka žaisti ketvirto numerio (sunkiojo krašto puolėjo, – past.) pozicijoje, tačiau darau viską, ko reikia komandai. Maurice‘as Ndouras ir Jarvis Williamsas traumuoti, todėl teko pasistumti arčiau krepšio.
Suprasti akimirksniu: T.Leissnerio Statistika LKL lygoje
- Vid. 22 minutės
- 9,1 taško (34,4 proc. trit.)
- 3,7 atk. kam.
- 10,6 naud. balų
– Pradžia Vilniuje jums buvo sunki. Laimėjote prieš Panevėžio „Lietkabelį“ (85:71, spalio 9 d.), bet rungtynių pabaigoje patyrėte itin skausmingą traumą – po susidūrimo su Kasparu Beržiniu jums lūžo skruostikaulis ir smilkinkaulis. Ką pamenate iš to momento?
– Tiesiog šokau mesti į krepšį ir pajutau didžiulį skausmą. Labiau žandikaulyje nei skruoste. Iš karto supratau, kad nutiko kažkas negero. Buvo ne tik skausminga, bet ir baisu, nes niekaip negalėjau sukąsti žandikaulio. Visą laiką buvau prasižiojęs (šypteli).
Buvo tikrai sunku. Pirmi mėnesiai komandoje, stengiausi pritapti ir staiga iškritau mėnesiui su puse. Bandžiau į tai pažiūrėti iš kitos pusės – turėjau laiko susidėlioti mintis galvoje, supratau, kad turiu dar labiau stengtis ir mėgautis krepšiniu. Kiekvieną akimirką vertinti tai, ką turiu, nes viskas štai taip (spragteli pirštais, – past.) gali bet kada dingti.
– Pirmos dienos po operacijos turbūt buvo itin sunkios...
– Tai jau tikrai! Gal dvi savaites negalėjau nieko kramtyti. Tiesiog pastumdydavau, pamaišydavau maistą liežuviu savo burnoje ir stengdavausi jį nuryti. Negalėjau gulėti šonu, ant savo veido – turėjau sėdėti. Miegoti buvo sudėtinga. Beprotiška, kai tavo gyvenimas staiga taip pasikeičia per akimirką, po vieno epizodo aikštelėje.
– Giedrius Žibėnas buvo labai piktas. „Sutraiškytas žandikaulis ir net neskirta pražanga. Už tokius dalykus žaidėjai yra diskvalifikuojami“, – teigė jis. Turbūt ir pats peržiūrėjote tą ataką milijonus kartų. Ar tai buvo nešvarus žaidimas?
