Penkis kartus Lietuvos čempionas sportbačius ant vinies pakabino 2009 metais ir pradėjo dirbti su jaunuoliais Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje. Jau 2011 metų pabaigoje jis tapo „Žalgirio“ dublerių komandos vyriausiuoju treneriu ir pradėjo skinti pergales.
Pernai T.Masiulio treniruojami dubleriai antrojoje pagal pajėgumą šalies lygoje NKL antrus metus iš eilės iškovojo bronzos medalius, o praėjusią vasarą 38 metų trenerio vadovaujama Lietuvos jaunimo (iki 19 metų) rinktinė laimėjo pasaulio čempionato bronzos medalius.
T.Masiulis prisipažįsta anksčiau negalvojęs, kad trenerio darbas yra toks sudėtingas, tačiau nė kiek nesigaili pasirinkimu vadovauti jauniesiems krepšininkams.
– Tomai, treneriu tapote baigęs žaidėjo karjerą. Kada supratote, kad norite likti krepšinyje ir vadovauti krepšininkams?
– Baigus karjerą atėjo toks metas, kai reikėjo pasirinkti kitą darbą arba tapti treneriu. Pamąsčiau, kad tiek metų atidavus krepšiniui reiktų pabandyti trenerio darbą. Dirbti krepšinio mokykloje pradėjau manydamas, kad jei man tas darbas „neprilips“, matysiu, kad nesugebu, – karjeros nebetęsiu. Tačiau dirbdamas pajutau malonumą ir nesinorėjo viso to mesti.
– Kaip sekėsi įsijausti į trenerio pareigas?
– Kai į trenerio pareigas žiūri iš žaidėjo pozicijos, viskas atrodo lengva, paprasta. Kai žaidi, atrodo, darytum vienaip, o būdamas treneriu priimi kitus sprendimus. Užimdamas šias pareigas pastebi kitus dalykus, o ir trenerio darbas nėra tik pakalbėti varžybų ar treniruočių metu. Jeigu nori atsiduoti šiam darbui, turi skirti daug laiko, daug analizuoti.
– Iš kokių trenerių pats daugiausia mokėtės ar mokotės iki šiol?
– Stengiuosi iš visų pasisemti naujų žinių. Aišku, nemažas yra Jono Kazlausko, kuris ilgai dirbo Kauno „Žalgiryje“, indėlis. Aš buvau jo auklėtinis, trenerio strategijos leido iškovoti daug pergalių. Rungtyniaujant užsienyje teko dirbti su nemažai trenerių. Be abejo, ir dabar stebiu ne tik varžybas, bet ir strategų darbą prieš jas, pasiruošimą rungtynėms. Stengiuosi tobulėti, mokytis ir kaip kiekvienas treneris noriu turėti savo braižą.
– Kas sunkiausia trenerio darbe lyginant su žaidėjo pareigomis?
– Tai, kad esi atsakingas už visą komandą, o ne tik už save. Būdamas treneriu negali išbėgti į aikštelę ir kažko pakeisti.
– Vadovaujate „Žalgirio“ dublerių komandai. Kuo išsiskiria šie jaunieji žalgiriečiai?
– Mūsų „Žalgirio“ dublerių komanda nuolatos keičiasi. Kiekvienais metais vieni išeina, kiti ateina. Turime daug jaunimo, visi nori parodyti save. Buvimas šioje komandoje – tarsi tarpas tarp jaunimo bei vyrų krepšinio. Atėjusiems iš Moksleivių krepšinio lygos (MKL) čia visai kas kita – reikalingi įvairūs paaiškinimai, sunkesnės treniruotės, visiškai kitoks žaidimas, kuris paremtas fizine jėga.
– Kurie jūsų krepšininkai jau galėtų praverti pagrindinės komandos duris?
– Minėti pavardžių nenorėčiau. Džiugu, kad praėjusį sezoną „Žalgirio-2“ garbę gynęs Tomas Dimša šiais metais sėkmingai įsiliejo į pagrindinę komandą ir dabar gali save išmėginti Eurolygoje. Manau, kad pagrindiniai mūsų komandos lyderiai jau galėtų kilti aukščiau, galbūt ne į pagrindinę ekipą, bet Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) tikrai galėtų žaisti.
– Neseniai savo patirtimi dalijotės su „Samsung kartos“ vaikais. Kuo išsiskiria šie 1999 metais gimę jaunuoliai?
– Surinkti geriausi tos kartos vaikai, išsiskiriantys technika, žaidimo supratimu ir meile krepšiniui, kuri rodo, jog jie nori tobulėti, eiti į priekį. Labai džiugu, kad toks projektas yra vykdomas. Jie susirenka, kartu treniruojasi, žaidžia ir tai – didelis pliusas, svarbi patirtis, kuri padės jiems ateityje, žaidžiant rinktinėje. Kiekvienoje treniruotėje dalyvauja kiti treneriai, vaikai iš kiekvieno specialisto pasiima vis kažką naujo.
– Kaip vertinate jaunuosius talentus globojančias iniciatyvas?
– Tik teigiamai. Labai smagu, kadangi jaunimas – mūsų ateitis ne tik krepšinyje, bet ir gyvenime. Privalome vaikams padėti situacijose, kuriose jie dar neturi patirties. Padėti jiems reikia jau dabar, o rezultatų sulauksime po 5 ar 10 metų.
