Trečiajame rungtynių Lietuva–Angola kėlinyje Arnas Butkevičius užtvėrė kelią varžovui ir pasimetęs priešininkas siuntė kamuolį į užribį. Prišokęs Mantas Kalnietis užsivedęs patapšnojo puolėjui per pakaušį.
Netrukus Arnas aštriai kirto į afrikiečių baudos aikštelę, pakilo į orą ir išprovokavo pražangą. Tačiau neleistini veiksmai nesustabdė jo nuo tikslo – į skylę krito dvitaškis su pražanga.
Renaldas Seibutis patenkintas priėjo pagirti komandos draugo ir pliaukštelėjo per delną. Bendražygis ramiai didino skirtumą iki 56:37. Su jo išėjimu ant parketo trečiajame kėlinyje, Lietuvos rinktinė įgavo pagreitį ir nurūko nebepavejamai palikdama priešininkus dulkėse.
Kai A.Butkevičius yra aikštėje, dažniausiai vyksta geri dalykai.
Iki paskutinių pasiruošimo pasaulio čempionatui rungtynių statistikos suvestinėse Arnas Butkevičius buvo vidutiniškai 13 minučių, 4,7 taško ir 3,1 atkovoto kamuolio žaidėjas. Bet šiam Vilniaus „Ryto“ atstovui nereikėjo būti rezultatyviausiam ir efektyviausiam, kad treneriai suvoktų didžiulę jo vertę.
Visi rodikliai rodo, kad Lietuvos rinktinės žaidimas su juo kyla į viršų, kai Arnas Butkevičius šoka aukštai virš lanko. Į gynybą jis įneša didžiulę energiją, agresiją ir stiprų atletišką kūną. Kitoje aikštės pusėje, kaip yra pasakęs Kazys Maksvytis, Arnas yra vienas geriausių greito puolimo žaidėjų Lietuvoje.
Dabar žaidimas natūraliai ateina Arnui Butkevičiui. Anksčiau jis grauždavosi, statistikos protokole pasigesdavęs daugiau minučių, taškų ir naudingumo balų. Jis galvojo, kad būtent tai padės jam atkreipti dėmesį.
Pirmą kartą A.Butkevičius buvo kviečiamas į devyniolikmečių rinktinę, su kuria tapo pasaulio čempionu. Dar po metų jis atstovavo dvidešimtmečių rinktinei, kuri laimėjo Europos čempionatą. Tačiau A.Butkevičius visur buvo kažkur už lyderių ir pagrindinių komandos žvaigždučių.
Edgaras Ulanovas, Vytenis Čižauskas, Dovydas Redikas, Žygimantas Skučas, be abejo, Jonas Valančiūnas ir kiti užgožė tylų Kazio Maksvyčio karį.
A.Butkevičius anksti buvo susaistytas sutartimi su Kauno „Žalgiriu“, bet jo stažuotės Vilniaus „Sakalų“, Panevėžio „Lietkabelio“ ar Klaipėdos „Neptūno“ klubuose neįtikino Lietuvos čempionų. Kai „Žalgiris“ paleido A.Butkevičių, 197 cm ūgio žaidėjas pradėjo sunkų savarankišką kelią Lietuvos krepšinio viršukalnės link.
Nepateko Arnas ir į nacionalinės komandos radarus, pirmą kartą iškviestas į rinktinę tik 2017-aisiais, kai sezono metu joje negalėjo žaisti nei NBA, nei Eurolygos lietuviai. A.Butkevičius visus tuos metus net nesvajojo apie Lietuvos rinktinę – ji atrodė per toli nuo realybės.
Tačiau po sunkių gyvenimo išbandymų į krepšinį jis ėmė žiūrėti kitomis akimis. Skilusi pėda, sunkios kelio ir peties traumos, delnakaulio lūžis, visokios čiurnos problemos – apie mediciną A.Butkevičius per krepšininko karjerą sužinojo daugiau, nei norėtų.
Galbūt A.Butkevičiaus kūnas skilo, tačiau charakteris sutvirtėjo. Supratęs, kokia trapi gali būti krepšininko karjera, lietuvis ėmė mėgautis krepšiniu ir nebeieškoti tos laimės statistikos protokoluose. Kaip tyčia, kai nustojo galvoti apie taškų ir efektyvumo balų skaičių, į kraitį jų ėmė kapsėti vis daugiau.
Pabėgęs nuo traumų šmėklos, A.Butkevičius tapo Vilniaus „Ryto“ lyderiu, o dabar duoda impulsą geriausiems Lietuvos krepšininkams pasaulio čempionato scenoje.
A.Butkevičiaus kelionė buvo sunki ir vos nenukrypo už krepšinio aikštelės ribų. Pats krepšininkas dabar šypsosi.
„Atrodo, dariau viską tą patį“, – sunkiai savo karjeros šuolį gali paaiškinti pats A.Butkevičius.
Tačiau kad suprastume puolėjo sėkmės istoriją, reikia kalbėti ne apie taškų vidurkius, tritaškių pataikymą ar įkirtimus į baudos aikštelę. 15min interviu su A.Butkevičiumi – apie gyvenimo sunkumus, kurie subrandino iki nacionalinės komandos žaidėjo.
Kai nežaidi krepšinio tiek ilgai, tai ir visokios mintys lenda į galvą. Tada gal galvoji, kad gal iš viso gali nebežaisti.
– Kai Eimantas Bendžius Kaune atsisveikino su Lietuvos rinktine, neįteikė „Ryto“ vėliavėlės, kaip paskutiniam vilniečių klubo atstovui?
– Ne, kažkaip apie tai net nešnekėjome (šypsosi.). Tiesiog atsisveikinome, dar ir dabar susirašome – paklausinėju, kaip klube, kaip ką. Bet kažkaip to nesureikšminu.
Aišku, su Bendžiumi iki jo išvažiavimo bendravau daugiausiai. Gaila – vis tiek, draugas, bendraklubis, norėjosi, kad būtų čia kuo ilgiau. Bet jis viską supranta. Taip tiesiog turėjo nutikti – jis reagavo normaliai.
– Kaip atkabinti žaidėjai sužinojo, kad palieka rinktinę?
– Pirmą kartą su Echodu, Juškevičiumi ir Masiuliu treneris pasakė po rungtynių. Eimantas sužinojo per vakarienę.
– Kaip atrodo tas momentas?
– Per vakarienę atsisveikini, palinki sėkmės ir viskas. Visi supranta, kad anksčiau ar vėliau tai vis tiek nutiks.
Treneris buvo pasakęs, kad sprendimas bus priimtas po tų rungtynių. Tik dar nežinai, ar iškart po mačo, ar po vakarienės.
Pasako, kažkiek pagalvoji apie tą žmogų, paspaudi ranką, kažką pasijuokiame ir viskas.
– Kaip atrodo paskutinės 24 valandos žmogui, kuris dar nėra tikras, jog važiuos į čempionatą, o viskas paaiškės tik po paskutiniųjų rungtynių?
– Visiškai įprastai. Gyvenu su ta mintimi, kad apie tai galvodamas nepakeisiu trenerio sprendimo. Galiu pakeisti tik savo darbu aikštėje, treniruotėje ir ten galvoti, kaip duoti savo atsakymą treneriams.
O jeigu aš galvosiu, kad čia gali mane atkabinti, kad galiu važiuoti... Aš tuo visiškai nieko nepakeisiu.
Labai džiaugiuosi gavęs galimybę čia praleisti tiek laiko, nes man tai pirma vasara nacionalinėje komandoje. Labai vertinu visą šią patirtį.
Gal ir nuvalkiotas pasakymas bus kaip bus, bet iš tikrųjų taip ir yra.
– Iš jūsų ramybės aikštėje atrodė, kad su tokiu požiūriu atvykote ir į rinktinės stovyklą.
– Iš tikrųjų, taip. Visiškai neskaičiuodavau tų savo šansų.
Jeigu prastai pasirodysiu, galimybių neturėsiu. Jeigu pasirodysiu geriausiai, kaip galiu pasirodyti, viduje būsiu ramus, kad atidaviau viską, tai ir turėsiu didesnę galimybę kovoti dėl vietos dvyliktuke.
Visada taip galvojau.
– Ar visada taip šaltakraujiškai vertindavote situacijas kaip dabar?
– Tokie dalykai ateina su patirtimi. Anksčiau išgyvendavau dėl daug dalykų: mažo žaidimo laiko, metimų skaičiaus, nesurinktų taškų, kitų statistinių rodiklių.
Kaip jaunam žaidėjui, tada gali atrodyti, kad nepadarei savo darbo, sužaidei prastai, nors gal tai net nebuvo tavo tikslas. Bet automatiškai tos rungtynės atrodo prastos.
Dabar į viską žiūriu kitaip. Stengiausi mėgautis tomis aikštėje praleistomis minutėmis.
Didžiausias mano pasikeitimas įvyko po traumų. Tada labiausiai supratau, kiek myliu tą krepšinį ir kiek noriu jame būti.
– Koks tai būna momentas?
– Tai nutiko prieš keletą metų, kai dėl traumos „Neptūnas“ norėjo nutraukti su manimi sutartį. Situacija buvo sunki tuo, kad nežinojau, kiek reikės laiko atsistatyti.
Daktarai irgi nebuvo tikri, nes jie nebuvo turėję tokių dviejų traumų vienu metu. Jie nežinojo, kuri trauma buvo atsakinga už tuos skausmus, ir negalėjo pasakyti, koks bus reabilitacijos laikotarpis, kiek ji bus veiksminga ir kada galėsiu žaisti visu pajėgumu.
Reabilitacija buvo sunki. Atrodo, viską darai pagal nurodymus – gerėja, gerėja, bet sustoja, blogėja, vėl skauda. Vėl reikia nuimti krūvį. Procesas buvo lėtas ir erzinantis.
Kai nežaidi krepšinio tiek ilgai, tai ir visokios mintys lenda į galvą. Tada gal galvoji, kad gal iš viso gali nebežaisti, nežinai, kada grįši, dar tos problemos su kontraktu...
Tada pagalvodavau, kaip smagu iš viso buvo žaisti, varžytis rungtynėse, treniruotėse. Tada labiausiai įvertini tai, ką turėjai – progą žaisti, mėgautis. Ir kad gali viso to netekti.
Anksčiau aš net negalvodavau apie kvietimą į rinktinę. Niekada nebuvau tarp kandidatų ir net neturėjau tokios svajonės ten būti. Man visa tai atrodė labai toli.
– Turėjote planą „B“ be krepšininko karjeros?
– Konkretaus plano nebuvau susidėliojęs. Nebuvau baigęs jokių mokslų. Aišku, būčiau norėjęs likti prie krepšinio.
Pagalvodavau, kad kažką reikės dirbti. Jeigu reiks, tai reiks. Gal kažkur sporte, gal dar kur keliai nuves. Bet šimtaprocenčio varianto neturėjau.
Gal pagalvodavau, bet niekada rimtai nesvarstydavau, kol dar vis tikiesi, jog turėsi galimybę grįžti į mylimą veiklą.
– Ar teisinga sakyti, kad traumos dažnai būna susijusios ir su chaosu galvoje?
– Niekada negalvodavau, kad vėl galiu patirti traumą žaisdamas krepšinį. Gal buvo pora savaičių, kai jausdavausi nedrąsiai, kol visu pajėgumu įdarbindavau kūną.
Kaip tik, gal net blogai, jog nebijodavau, nes būdavo situacijų, kur šoku, kovoju dėl kamuolio... Labai daug traumų patyriau po kontaktų – šuolių, užlipant ant kojos ir t.t.
Bet paskui pradėjau suvokti, kad jeigu aš prasčiau jaučiuosi fiziškai, tos traumos mane ir persekioja. Todėl dabar labai stengiuosi kontroliuoti savo fizinę būklę, kad išvengčiau mikrotraumų. Mikrotrauma po mikrotraumos, tai taip ir prasideda.
Krepšininko karjeroje nėra daug sezonų, kad galėtum švaistyti laiką. O tos traumos jo atėmė tikrai nemažai.
– Ką pakeitėte?
– Dabar galbūt daugiau atsirenku, kas man tinka ir kas ne. Nemažai laiko praleidžiu treniruoklių salėje. Tai man leidžia likti stipresniam ir fiziškai tvirtam – geriau jaučiu savo kūną.
Visada neišliksi geriausios formos, bet siekiu jaustis stiprus, pajėgus ir tvirtas.
– Kai pastarąjį kartą oficialiame turnyre vilkėjote Lietuvos marškinėlius, prabėgo septyneri metai. Tai buvo dvidešimtmečių Europos čempionatas. Kaip apibūdintumėte visą tą ilgą kelią vyrų rinktinės link?
– Sunkus buvo tas kelias. Dėl traumų.
Daugybę metų aš taip ir nesužaisdavau viso sezono. Atrodo, pradedi sezoną pasiruošęs, ir tada vėl iškrenti trims mėnesiams. Po to žymiai sunkiau įsijungti į komandą – tai išmuša iš vėžių.
Labiausiai tai veikia ne psichologiškai, bet paprasčiausiai atima daug laiko. Krepšininko karjeroje nėra daug sezonų, kad galėtum švaistyti laiką. O tos traumos jo atėmė tikrai nemažai.
Nenoriu prisišnekėti, bet pernai tai buvo turbūt pirmas mano sezonas profesionalo karjeroje, kai nepatyriau jokios traumos ir likau sveikas. Automatiškai atėjo ir kažkoks rezultatas.
Prabėgo daug laiko. Nenoriu sakyti, kas būtų, jeigu būtų, bet gal būčiau turėjęs galimybę anksčiau pasirodyti rinktinėje. Tie metai, kai esi 22-23 m., labai svarbūs vien iš perspektyvos. Tada į tave kitaip žiūri krepšinio žmonės.
Tu dar jaunas, turi potencialą užaugti.
Keista, bet kai apie taškus nebegalvojau, jie ir atėjo.
– Ima į perspektyvą?
– Kažkiek į perspektyvą. Nekalbu apie dvyliktuką, bet bent kaip kandidatą. Nes ši vasara man buvo pirma, kai gavau kvietimą ir buvau matomas kaip kandidatas.
Tas laikas anksčiau buvo svarbus ir aš jį praradau.
– Sudėjus visą tą jūsų traumų istoriją ir visus išgyvenimus, ar emocingai priėmėte gautą kvietimą į stovyklą?
– Aišku, apsidžiaugiau. Kažkiek to tikėjausi, nes sezonas nebuvo prastas. Ir su komanda neblogai pasirodėme. Bet aš nesu tas žmogus, kuris reikštų dideles emocijas. Ypač už aikštės ribų.
Pasveikino tėvai, su žmona pasidžiaugėme ir viskas. Tas tikslas nebuvo patekti į sąrašą ir viskas, tuo džiaugtis. Patekau, bet noriu daryti savo darbą ir pažiūrėti, kiek galiu pasiekti maksimaliai.
Anksčiau aš net negalvodavau apie kvietimą į rinktinę. Niekada nebuvau tarp kandidatų ir net neturėjau tokios svajonės ten būti. Man visa tai atrodė labai toli.
Tačiau vieneri metai krepšinyje gali viską labai apversti. Kai gerai pradėjau sezoną „Neptūne“ su Kaziu Maksvyčiu, pasidariau matomas. Nors, atrodo, dariau viską tą patį, tiesiog padidėjo taškų skaičius, automatiškai ir dėmesys didesnis.
Keli geri mėnesiai gali viską smarkiai pakeisti. Kažkiek galbūt keista, bet ir smagu, nes sieki būti geriausias. Tačiau kur tavo lubos, neaišku.
– Ar nėra sunkiau būti žaidėju, kuris vertinamas ne dėl taškų, o to nematomo darbo? Galbūt po to ir treneriai bei vadovai, su kuriais nėra galimybės dirbti kartu, pražiūri tą nematomą darbą?
– Galbūt man anksčiau būdavo dėl to skaudu, kai neįmesdavau. Bet visas mentalitetas pasikeitė po traumų.
Nuo tada, kai pradėjau mažiau išgyventi, natūraliai viskas atėjo ir apsivertė. Keista, bet kai apie taškus nebegalvojau, jie ir atėjo.
Galbūt kai supratau, kiek trapus gali būti visas tas dalykas, tada viskas pasikeitė.
– Kai pastarąjį kartą iki šios vasaros vilkėjote Lietuvos marškinėlius, su dvidešimtmečiais šventėte Europos čempionato auksą. Ar tomis triumfo akimirkomis su auksine Lietuvos karta pasvajodavote, kaip vieną kartą visi kartu imsite pasaulį, olimpiadas?
– Pasaulio čempionų titulas atrodė kažkas nerealaus. Kosmosas (šypsosi.). Atrodė, pasiekėme nerealų dalyką.
Bet paskui supranti, kad tai tik vienas čempionatas ir kai grįši į vyrų krepšinį, niekas į tai nekreips dėmesio, būsi eilinis žaidėjas ir turėsi viską įrodyti iš naujo.
Kažkaip neįsisvaigdavau, bet ir su kitais labai apie tai nekalbėjome.
Pirmą kartą patekau į rinktinę 19 metų. Nė vienoje rinktinėje nebuvau kažkoks perspektyviausias, niekas apie mane per daug nekalbėdavo, tai ir tų pasvaigimų nebūdavo.
Niekada negalvodavau, kad būsiu vyrų rinktinėje. Man visa tai atrodė labai tolima.
O kai prasidėjo traumos, visai tokių minčių nebuvo. Norėjau tik grįžti, dirbti, mėgautis krepšiniu ir likti sveikas.
– Valančiūnas, Ulanovas, Giedraitis yra jūsiškiai dar iš jaunimo rinktinių. O kaip taip gerai jus priėmė rinktinės senbuviai?
– Labai smagiai.
Atvažiuodamas kaip naujokas nežinai, kaip priims, galvoji, kad bus kažkoks barjeras. Bet visai to nesijautė.
Jie labai draugiškai bendrauja, visada įtraukia į pokalbį, su visais gali kalbėti. Mantas, Jonas, Paulius... Su Reniu mes jau iš viso, kai kartu žaidę Klaipėdoje...
Jaučiuosi labai šiltai priimtas ir atskirties čia tikrai nesijaučia.
– Kokia yra ta Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė?
– Jaučiasi tai, kad visi susirinkę dėl vieno tikslo. Čia nėra asmeninių ambicijų.
Bet ne vien iš žaidėjų pusės. Personalas, trenerių štabas, gydytojai, masažuotojai... Absoliučiai visi. Jie čia susirinkę iš idėjos ir tai labai jaučiasi. Kiekvienas dirba ir dirbdamas jaučia malonumą.
Tu visada sulauksi pagalbos, jie patys pasiteiraus, padarys kokteilį. Atrodo, paprasti dalykai, bet labai malonūs.
Kai matai, kad žmonės žiauriai stengiasi, matai atsakomybę, tai ir kiekvienas žaidėjas tą jaučia.
Jaučiasi vienybė ir atsakomybė prieš visą Lietuvą. Pirmiausia, prieš žmones, esančius šalia.
– Ką prie šoninės linijos jus leisdamas į aikštę dažniausiai sako treneris Adomaitis?
– Realiai, žinau, ką man reikia daryti (šypsosi.). Treneris atkreipia dėmesį, kas padarė klaidą, ir prašo jos nekartoti. Bet čia dažniausiai visiems tą sako, kai kalbasi su suolu.
Manau, kiekvienas žaidėjas išeidamas į aikštę nori daryti tai, ką moka geriausiai. Žinai savo vaidmenį, ką darys komandos draugas. Gal jis mes į krepšį, o tau reiks kovoti dėl kamuolio. Gal nusiėmus kamuolį reikės patraukti į greitą puolimą.
Jeigu momentais būna kažko per daug, tai treneris tą pasako. Bet tiesiog darai, ką moki geriausiai.
– Kokio rezultato pasaulio čempionate pagal žaidimo lygį verta ši rinktinė?
– Sunku vertinti, nes dar nesu buvęs nė viename čempionate ir nežinau, kaip viskas keičiasi, kai atvažiuoji ir prasideda rimčiausios kovos.
Aišku, be kalbų, darome nemažai klaidų ir nesame pasiekę savo maksimalaus potencialo. Bet kartais tos klaidos atrodo iš nesusikaupimo. Taip negali būti, bet kartais taip tiesiog atrodo.
– O jūs dar nepavargote žaisti draugiškų rungtynių?
– Aš tai tikrai nepavargau (juokiasi.).
– Galbūt tiesiog jums jau reikia oficialių iššūkių, nes Seule komanda startuodavo labai vangiai?
– Aišku, visada nori kuo greičiau žaisti oficialias rungtynes. Kita vertus, matosi, kad dar trūksta laiko susižaisti. Stačia galva į pasaulio čempionatą nerti negali.
Manau, mums to laiko – vienerių rungtynių ir kelių treniruočių reikia išspręsti klaidas. Kad ir šiandien, pasivaikščiojome ir pasižiūrėjome, ką esame primiršę.
Turbūt to laiko visada trūksta, bet aš manau, kad atsižvelgiant į laiką iki čempionato, mes pakankamai gerai viską darome.
– Galutinis dvyliktukas yra populiari tema. Matematiškai, atrodo, nėra didelio skirtumo, kas sužais tas 15-16 minučių per visą čempionatą. Bet jeigu įlįstume į jūsų, Martino Gebeno, Roko Giedraičio – oficialiuose čempionatuose dar nedebiutavusių krepšininkų kailį, ko gero, jūs tam smarkiai prieštarautumėte? Ką jums reikštų žaidimas pasaulio čempionate?
– Aišku, viskas atrodo kitaip.
Bet į viską žiūriu labai paprastai. Kiekvienas, kuris pateks, kad ir kiek laiko begautų, išeis norėdamas komandai padaryti geriausiai.
Tas minučių skaičiavimas... Niekada negali žinoti. Būna problemos su pražangomis, parankus ar neparankus varžovas – laikas gali išaugti ir niekada negali to suplanuoti.
15, 5 ar 50 minučių... Tiesiog jeigu jų atsiras, kiekvienas bus labai laimingas ir stengsis jas išnaudoti.
– Be pačių artimiausių šeimos narių, jeigu patektumėte į galutinį dvyliktuką, kas būtų tas žmogus, kuris galbūt buvo šalia jūsų tos ilgos sunkios kelionės metu, todėl dėl jūsų sėkmės apsidžiaugtų labiausiai?
– Pirmiausia į galva lenda artimieji, bet jeigu ne jie... Dabar net sunku atsakyti.
Buvo žmonių, kurie pakreipė mano karjerą kažkokia linkme. Pasiimdavai kažko naudingo, ko nežinojai prieš tai. Tokių žmonių buvo nemažai ir jie tikrai žino, kad prisidėjo prie mano tobulėjimo. Manau, jie tikrai apsidžiaugtų.
Bet, manau, išskirti vieną žmogų būtų neteisinga.
Tačiau aš tikrai žinau, kad tokių žmonių yra. Manau, jie tikrai žino, kas jie tokie. Ir žino, kad aš dėkingas jiems už tą darbą.
– Ką žmona pasakė, kai išleido jus į Pietų Korėją?
– (juokiasi.) Žmona pasakė, kad išleidžia ne trumpajam laikui. Sako, jeigu jau važiuoji, tai jau važiuok kuo ilgiau (juokiasi.).
