Sąlygos visiems vienodos. D.Adomaitis, be abejo, turėjo geresnę kortų kaladę nei jo oponentas priešingoje aikštės pusėje Mike'as Tayloras. Tačiau kartais negali žinoti, kaip sukris tos kortos.
Mantas Kalnietis žaidė pirmą oficialų mačą po 5 mėnesių pertraukos. Jo dubleris Lukas Lekavičius dar nebuvo žaidęs oficialių rungtynių D.Adomaičio rinktinėje. Domantas Sabonis taip pat tik pirmą vasarą darbuojasi su iš Jono Kazlausko nacionalinės komandos vairą perėmusiu specialistu.
Kitaip kalbėtume, jei rinktinė būtų pasirodžiusi ant scenos po to nuobodaus 10 draugiškų rungtynių ir 4 savaičių pasirengimo maratono. Bet šita kompanija tik prieš tris dienas susirinko į vieną viešbutį Kauno centre.
D.Adomaitis: „Meluosiu, jei nepasakysiu, kad prieš rungtynes buvo didžiausias klausimas, kaip mes atrodysime. Iš pradžių ir jautėsi, kad buvome ne ritme. Bet vyrai – šaunuoliai.“
Lenkai rungtynių pradžioje darė, ką norėjo. Jie atakavo laisvi iš toli, kai mūsiškiams kojos pynėsi skubant prie metikų. Tokie vėlavimai ir nesusikalbėjimas gynyboje Lietuvai kainavo 17 taškų per 6 pirmąsias rungtynių minutes. Dainius Adomaitis dar gan kantriai stebėjo, kaip jo komanda blaškosi aikštėje 0:7.
Lietuvos rinktinė ėmė terorizuoti baudos aikštelę. Daug prie to prisidėjo ir dvi greitas pražangas per 103 pirmąsias sekundes užsidirbęs pagrindinis lenkų centras Maciejus Lampe. Mūsiškiai laužė lenkus per jėgą grūsdami metimus per varžovų galvas arba kartodami netaiklius bandymus. Bet tai nebuvo geras ženklas.
Nubausti greitais metimais ir klimpę puolime, lietuviai ėmė pyktis tarpusavyje. Jonas Valančiūnas net piktai suriko ant saviškių, kai Domantas Sabonis pasileidęs į priekį paleido neparuoštą metimą iš vidutinio nuotolio.
Mantas Kalnietis broliškai ramino bendražygius, bet įsitempęs puolimas ėmė gadinti žaidėjų nervus. Lenkai tėškė lietuviams į kaktą lipnų sprigtą 10:17.
Ir tada įvyko tai – Dainius Adomaitis pakeitė net keturis žaidėjus. Jis nepabijojo sodinti ant suolo 7 iš 10 rinktinės taškų pelniusio Domanto Sabonio. Tam, kad visiškai pakeistų žaidimo dinamiką.
J.Valančiūnas: „Pradžia buvo tikrai nelengva. Jautėsi, kad trūksta susižaidimo. Tų trijų dienų neužteko įeiti į žaidimo ritmą.“
Aikštėje šalia Jono Valančiūno išdygę Mindaugas Kuzminskas, Marius Grigonis, Adas Juškevičius ir Lukas Lekavičius iškart koregavo komandos veidą.
Žiežirbomis taškėsi Lukas Lekavičius. Lenkai pasyviai dengė jo ir Jono Valančiūno du prieš du, leisdami įžaidėjui nardyti baudos aikštelėje. Iš ten Atėnų „Panathinaikos“ mažylis arba pats užbaigdavo atakas, arba gražiai įkišdavo kamuolį Jonui Valančiūnui. Puolime L.Lekavičius suveikė kaip degtukas, užkūręs visą nacionalinės komandos žaidimo viryklę.
J.Valančiūnas plačiais mostais naudojosi akivaizdžiais savo jėgos ir meistriškumo pranašumais baudos aikštelėje. Jis atrodė kaip tas Jonas, kuris dominuodavo jaunimo čempionatuose, o varžovai tiesiog nieko negalėdavo padaryti. Tik kad pačiam JV šiek tiek trūko sėkmės. Sykį jis labai gražiai apžaidė savo priešininką po krepšiu, bet po verpstės ambicingai pakilęs į orą sugebėjo neįdėti į krepšį lygioje vietoje.
Pirmasis ketvirtis baigės dar atsiliekant 14:17, bet iniciatyva jau buvo Lietuvos rankose.
Žemas Lietuvos rinktinės penketas pagyvino žaidimą. Pirmiausia – puolime, kur lietuviai labai smagiai bėgo į greitą puolimą, o vėliau dailiai dalijosi kamuoliu rezultatyviai baigdami atakas po krūvos gerų perdavimų. Tačiau svarbiausia, kad žemas penketas sulipdė Lietuvos rinktinės gynybą. Mobilūs žaidėjai gan darniai rotavo gynyboje ir užkamšė skyles, pro kurias pirmajame kėlinyje krito lengvi varžovų metimai. Lenkai pradėjo muistytis ir antrajame kėlinyje pataikė tik 3 metimus iš 16.
Per paskutinę 14 minučių atkarpą pirmoje mačo dalyje lietuviai praleido tik 8 taškus, kai per 6 pirmąsias minutes – 17. Žemas penketas, kurį D.Adomaitis drįso paįvairinti tik sykį, sukeitus Artūrą Gudaitį su Jonu Valančiūnu, aikštėje išbuvo nekeistas 10 minučių.
Rinktinei trūko žaidimo pojūčio ir susikalbėjimo, bet ko jau ko, dėl kovingumo priekaištauti būtų negarbinga. Marius Grigonis siekdamas kamuolio tėškėsi ant pilvo, Mindaugas Kuzminskas keliais gynėsi prie perimetro. O net ir nervingai pirmajame kėlinyje pratrūkęs J.Valančiūnas didžiąją rungtynių dalį aktyviai ragindamas ir plodamas bendražygiams stūmė visus į priekį. Atrodo, centras šiuo klausimu buvo energingesnis nei bet kada anksčiau. 26-erių vidurio puolėjas iš rinktinės jaunuolio jau patampa jos emociniu lyderiu. Tik gerai, kad šalia barzdočiaus dar yra tokių kaip Mantas Kalnietis, kuris veikia patikimai kaip raminamieji.
Tas drastiškas 4 žmonių keitimas ir žemo penketo manevras tapo rungtynių lūžiu, padėjusiu Lietuvai pabėgti į priekį dviženkliu skirtumu. Vėliau trečiajame kėlinyje Lenkija ėmė bombarduoti tritaškiais ir pavojingai priartėjo 47:51. Bet D.Adomaičio paprašyta minutės pertraukėlė išsprendė reikalus.
Įdomu, kad pusei minutės pertraukėlės treneris išsivedė trenerių štabą toliau nuo atsarginių suolo, kur su Benu Matkevičiumi, Mindaugu Braziu ir Ramūnu Šiškausku suderino veiksmų planą, kaip užkamšyti tą skylę, atsivėrusią gynyboje nuo taiklių šeimininkų tolimų metimų.
Bet netrukus Jonas Valančiūnas jau juokavo grįždamas į gynybą, pirštų gestais palydėdamas perdavimą Jonui Mačiuliui, kuris baigėsi kuriozišku metimu. Suolas pašoko iš savo vietos ir plodamas šypsojosi – lietuviai jau kišosi pergalę į kišenę 69:53.
D.Adomaitis: „Kalbėjome, kad išvykoje pirmiausia turime galvoti apie gynybą. Manau, su ja kontroliavome rungtynes.“
Lietuvos rinktinės sirgaliai prieš rungtynių pradžią už vieno iš krepšių išsikabino septynias trispalves ir vieną vėliavą su Vyčiu. Žaliais marškinėliais pasipuošę lietuviai šeimininkavo „Ergo“ arenoje. Panašiai kaip ir Lietuvos rinktinė.
Lietuva padarė tai, ką ir turėjo padaryti – užtikrintai nugalėjo silpnesnį varžovą 79:61.
Gdanske mes pamatėme dvi rinktines, kuriomis D.Adomaitis turi prabangą laviruoti savo taktiniuose žaidimuose. Vieną aukštą penketą klampiam poziciniam krepšiniui, su Domanto Sabonio ir Jono Valančiūno pranašumu po krepšiu. Domantas agresyviai naudojosi savo jėga ir centimetrais, taip įridendamas 8 dvitaškius iš 12. Tų taškų galėjo būti daugiau nei 17, jei „Indiana Pacers“ atstovas būtų pataikęs keletą nesunkių metimų.
Nepabėgant nuo priekinės linijos, dar norėtųsi pabrėžti Artūro Gudaičio efektyvumą. Centrai dar daugybę metų bus Lietuvos rinktinės jėga. O A.Gudaitis yra tas žaidėjas, kuris per keliolika minučių gali tapti 20+10 krepšininku. Šįkart vos 14-os užteko 11-ai taškų šimtaprocenčiu pataikymu (4/4 dvit., 3/3 baud.), 3 atkovotiems kamuoliams, 2 blokams ir 16 naudingumo balų – daugiau surinko tik Domantas (20).
M.Kalnietis: „Mums nėra ką labai daug papildyti, kai turime tokius žmones po krepšiu. Stengiamės visus kamuolius siųsti jiems į apačią.“
Lietuvos ir Lenkijos sunkiasvorių dvikova baigėsi triuškinančia pergale taškais iš baudos aikštelės 48:20. Lietuviai leido lenkams antraisiais šansais sukrapštyti tik 6 taškus.
Kitą pamatėme labai mobilią ir greitą. Lenkai tikėjosi apibėgti ir apšokinėti Lietuvos rinktinę, bet greitomis atakomis šeimininkai susirinko tik 6 taškus, o mūsiškiai – 12. Be to, aktyvi gynyba nors ir buvo keliskart paplyšusi, 61 praleistas taškas yra puikus rezultatas.
Vienas pagrindinių lenkų ginklų Adamas Waczynskis prametė 8 dvitaškius ir prie savo statistikos eilutės įsirašė klaikų 2 iš 13 pataikymą (15,4 proc.). Pagrindinė Lenkijos jėga po krepšiu Maciejus Lampe išskydo iki 7 taškų ir 3 taiklių metimų iš 11 (27,3 proc.). Vienintelis Mateuszas Ponitka surinko solidų 16 taškų kraitį ir metė geru pataikymu (7/13 – 53,8 proc.). Bet tikėdamiesi pergalės prieš kito lygio komandą – Lietuvą, lenkai turėjo sužaisti idealias rungtynes.
Maždaug tokias, kokias puolime turėjo Adas Juškevičius. Jeigu kalbame apie atsarginių žaidėjų ir mažo penketo impulsą, tai privalu pakalbėti apie „Galatasaray“ gynėją. Jis kaip solidus snaiperis plėšė „Ergo“ arenos tinklelius. 4 jo tritaškiai iš 8, 14 taškų per 23 minutes ir geriausias +/ – rodiklis aikštėje – jam būnant ant parketo, lietuviai įmetė 19 taškų daugiau nei lenkai. Beje, nuožmioje atakuojančių gynėjų dvikovoje ketvirtadienio vakarą tai jis buvo geriausias 2-as numeris su Lietuvos rinktinės marškinėliais. Tiesa, jo kolegos Renaldas Seibutis ir Marius Grigonis savo indėlį įnešė darbu gynyboje. Prastas priešininkų pataikymas – tik 38,7 proc. visų metimų, buvo ir jų darbų vaisius, stabdant pavojingiausius perimetro žaidėjus.
Daug tų tritaškių atėjo po Manto Kalniečio perdavimų. 20 minučių rungtyniavęs kapitonas jų išdalijo bent 9. Gan akivaizdžiai matėsi Manto žaidimo instinktų praradimas. Jis kartais įmesdavo kamuolį į ugnį ir iškart pats atsiprašydavo. Kartais atakų organizatorius su sprendimais suvėluodavo sekundę, dėl neprotingų veiksmų pats sau pirštais badydavo smilkinį. Statistikos protokole visa tai atsispindėjo 4 klaidomis.
M.Kalnietis: „Super. Man didžiausias kaifas, kad vėl galiu žaisti krepšinį.“
Bet tai labai natūralu, kai Mantas žaidė pirmas rungtynes per 5 pastaruosius mėnesius. Juolab, M.Kalnietis yra iš tų įžaidėjų, kuriems reikia laiko pajausti komandą. Svarbiausia, kad krepšininkas neforsavo metimų, susitelkė kamuolio skirstytojo pareigoms ir galėjo džiaugtis ne tik pergale, bet ir produktyviu indėliu.
Buvo keista matyti tik priešpaskutinę rungtynių minutę nuo suolo pakilusį Eimantą Bendžių. Šis puolėjas buvo rezultatyviausias ir naudingiausias Lietuvos rinktinės žaidėjas per 4 pirmąsias pasaulio čempionato atrankos rungtynes. Bet kai į nacionalinę komandą susirinko visi bizonai, gaujos vadas pasikeitė. Deja, tai tik dar kartą parodė šios FIBA sistemos spragas.
Sunku vertinti šią pergalę prieš Lenkiją. Lietuvos rinktinė sutiko žemesnio kalibro varžovą, prieš kuriuos daugelis žaidėjų atkarpomis atrodė tiesiog dieviškai. Visa ši pasaulio pirmenybių atranka mūsiškiams tėra formalumas. Taškai, kuriuos reikia profilaktiškai sudėlioti ant „i“.
Rimtesnės kovos laukia jau rugsėjį, o tikrasis karas bus 2019-aisiais Kinijoje.
