Tai – septintas Vilniaus „Ryto“ iškovotas „Betsafe-LKL“ titulas istorijoje, o du trofėjus sostinės klubui nukalė vyriausiasis treneris Giedrius Žibėnas.
Prieš dvejus metus finale G.Žibėno komanda pranoko Panevėžio „7bet-Lietkabelį“, dabar – Keenano Evanso pusfinalyje netekusį ir finalo serijoje pakrikusį Kauno „Žalgirį“.
G.Žibėnas (2022 ir 2024 m.) ir Rimas Kurtinaitis (2009 ir 2010 m.) – vieninteliai „Ryto“ treneriai, kuriems „Betsafe-LKL“ čempionate pavyko triumfuoti du kartus.
„Sveikinimai Vilniui, miestui. Tai – pelnyta pergalė, – po triumfo „Betsafe-LKL“ pirmenybėse sakė G.Žibėnas. – Nieko nėra saldžiau, kaip laimėti titulą būnant su autsaiderio statusu. Mes tai šiandien padarėme, seriją laimėjome. Per pastaruosius trejus metus iškovojome antrąjį titulą, o pernai jis mums išslydo tik paskutinėmis minutėmis.
Džiaugiamės šiuo metu, kur esame. Negalime užmigti ant laurų, turime judėti toliau. Sveikinimai žaidėjams, kurie nešini savo sirgalių parodė neįtikėtiną charakterį. Žaidėme „per negaliu“. Šiandien vienintelis mentalitetas buvo, kad rytojaus nėra. Kai yra toks mentalitetas, tuomet aikštelėje viskas atsiranda ekstra. Visą sezoną augome sunkiai ir per skausmus. Buvo visokių nemalonių atkarpų, bet niekada nesugriuvome. Mes laukėme šito finalo, mes laukėme svarbių rungtynių. „Jeep“ ar kitoje arenoje – nesvarbu. Mes tai šiandien įrodėme. Varžovas nelaimėjo nei pernai „Jeep“, nei šįmet šitoje arenoje. Labai tikiuosi, kad kiekvienam žaidėjui šis titulas ir čempionų žiedas visomis prasmėmis padės ateityje.“
| Treneris | Titulai |
| Jonas Kazlauskas | 6 |
| Šarūnas Jasikevičius | 5 |
| Antanas Sireika | 3 |
| Rimtas Kurtinaitis, Rimantas Grigas, Gintaras Krapikas, Giedrius Žibėnas | po 2 |
| Jaakas Salumetsas, Algirdas Brazys, Nevenas Spahija, Iliasas Zourosas, Aleksandras Trifunovičius, Joanas Plaza, Martinas Schilleris, Kazys Maksvytis | po 1 |
Rungtynių starte taškų salve žibtelėjo „Ryto“ įžaidėjas RJ Cole‘as, tačiau jo koncentracijos trūkumas gynyboje lėmė tris žalgiriečio Edmondo Sumnerio tolimus metus į šeimininkų krepšį.
Vėl itin slogiai rungtynes pradėjo Marcusas Fosteris, per pirmąsias dešimt minučių nepelnęs taškų, tačiau per antrąjį kėlinį „Ryto“ vedlys ėmė dominuoti ir surinko net 17 taškų (4 iš 4 tritaškių), kurie Vilniaus komandai į ilgąją pertrauką leido išeiti būnant priekyje 51:48.
Didžiausią galvos skausmą Giedriui Žibėnui pirmoje susitikimo dalyje kėlė E.Sumnerio (11 taškų, 5 rezultatyvūs perdavimai) ir Lauryno Biručio (15 taškų) duetas. Per pirmuosius du ketvirčius „Žalgiris“ suklydo vos 2 kartus.
Po 15 atkovotų kamuolių puolime serijoje rinkęs „Rytas“ per pirmąjį ketvirtį po „Žalgirio“ krepšiu nuėmė po vieną kamuolį, kurį paskutinėmis akimirkomis sugriebė Lukas Uleckas. Per antrąjį ketvirtį – du puolime nuimti G.Žibėno vyrų kamuoliai, o iš viso ketvirtajame serijos mače vilniečiai atkovojo vos 5 kamuolius puolime.
Didžiąja dalimi tai susiję su 58,2 proc. pataikymu iš žaidimo. Tai – geriausia „Ryto“ realizacija per visus keturis susitikimus finale.
Antroje rungtynių dalyje sąlygas diktavo šeimininkai, kuriuos atšaldė Luko Lekavičiaus dešimties taškų iš eilės atkarpa. Kitoje aikštelės pusėje – M.Fosterio tritaškis per blankiai atrodžiusio Kevarriuso Hayeso rankas.
„Žalgiris“ turėjo progą išplėšti pergalę, tačiau L.Lekavičius prametė tritaškį iš laisvos pozicijos.
„Mes nesusikeitėme, kažkas užpjovė. Visą seriją ir viso reguliariojo sezono metu Lukas prieš mus iš toli metė netoli 80 proc. Toks krepšinis – kažkada turėjo pramesti. O prametė laisvas, – sakė G.Žibėnas. – Mano galvoje viskas apsisuko aplink. Mintyse jau mačiau mus rytoj vėl renkantis 8:30, žiūrint rungtynių video, darant pakitimus ir ruošiantis rungtynėms priešo teritorijoje. Ten rungtynės būtų 50 prieš 50. Vėl žaisti penktadienį, tuomet laisvas šeštadienis, po kurio – rinktinė sekmadienį. Tokio scenarijaus nesinorėjo. Džiaugiuosi, kad gauname 2-3 laisvas dienas.“
Po finalinės sirenos G.Žibėnas pasileido bėgti link „Žalgirio“ suolelio, norėjęs paspausti rankas varžovams ir padėkoti už kovą, tačiau jį sudrausmino Kauno komandos vairininkas Andrea Trinchieri.
„Reiktų klausti varžovų trenerio, – apie tai, kas nutiko po rungtynių, sakė G.Žibėnas. – Pernai, kai pralaimėjome penktąsias rungtynes, aš ėjau ir pasveikinau kiekvieną „Žalgirio“ komandos narį, štabą ir personalą. Šiandien varžovų treneris man neleido to padaryti.“
– Ar šis sezonas per ketverius metus „Ryte“ jums emociškai buvo sunkiausias?
– Ačiū už klausimą. Pats geriausias klausimas. Vienareikšmiškai taip, taip ir taip. Šįmet didžiulę šios pergalės dalį turiu skirti visam štabui. Kiek mes įdėjome šiandien papildomo darbo, kiek buvo bemiegių naktų, kiek reikėjo anksčiau rinktis į treniruotes... Šiemet atidirbome sąžiningai, todėl titulas yra pelnytas. Šiandien buvo šaltos žaidėjų galvos ir karštos širdys. Jie nusipelnė to, ką turi dabar. Pasikartosiu – pats sunkiausias sezonas visomis prasmėmis.
– Ar galite palyginti šį titulą su tuo, kurį prieš dvejus metus „Jeep“ arenoje iškovojote prieš Panevėžio „7bet-Lietkabelį“?
– Kaip „Žalgiriui“ yra smagiau laimėti prieš mus, taip ir mums prieš „Žalgirį“ laimėti yra žymiai saldžiau. Žinoma, prieš „Lietkabelį“ man ir daugeliui žaidėjų buvo pirmas titulas. Buvo šventimas, buvo titulo svoris, bet šių metų laimėjimas net nepamatuojamas. Mes žaidėme prieš Eurolygos komandą. Atėjome iš autsaiderio pozicijos, strigome pusfinalyje. Esu tuščias emocijose, dabar labai sunku rinkti žodžius.
– Visų atkrintamųjų metu buvo daug kalbų apie jūsų ateitį „Ryte“, o šias kalbas pakurstė ir pusfinalyje buvusių varžovų savininkas. Ar pats jautėte, kad finale kaunatės ne tik dėl „Betsafe-LKL“ trofėjaus, bet ir dėl darbo vietos klube?
– Nežinau, kieno tai buvo įtaka, varžovų ar kažko, kas norėjo įmesti ugnies, bet aš turiu „pliusą“ kitam sezonui. Dabar spręs klubas. Tai – ne man klausimas, o vadovybei.
– Ar jaučiate, kad sugrąžinote titulų erą į Vilnių?
– Kai įeinate į „Jeep“ areną, po dešine yra ofiso durys. Ten yra žmonės. Kai einame koridoriumi, ten yra trenerių štabas, po kurio seka pagrindiniai kaltininkai. Tai – žaidėjų rūbinė. Kiekvienas klubo žmogus yra vienodai nusipelnęs tų dviejų titulų. Mums mažai trūko ir pernai apginti titulą. Šiandien pasakiau žaidėjams rūbinėje, kad juos myliu. Šiuos žodžius kartosiu iki kito sezono pradžios, kai reikės pradėti titulą ginti. Jeigu aš čia liksiu.
– Kuo panašios ir skirtingos yra šių metų ir praėjusių metų finalo serijos?
– Daug pakitimų. Pernai mes žinojome, kad „Žalgiris“ yra pažeidžiamas, bet pernai labai didžiulis skirtumas buvo tarp namų ir išvykos. Labai didžiulis. Bet į penktąsias rungtynes atvykome be jokio spaudimo, atvažiavome mėgautis. Galiausiai pritrūkome patirties ar trenerių sprendimų. Šįmet nenorėjome prieiti iki penktųjų rungtynių, kai turime tokį šansą ir tokį užnugarį – raudonas tribūnas. Šiandien žinojome, kad neturime jokios teisės pralaimėti. Supraskite, man šiuo metu labai sunku rinkti žodžius.
– Matant tokią atmosferą pagrindinėje Vilniaus arenoje, ar smagu, kad išsikėlėte iš „Jeep“?
– Nenoriu per daug apie tai kalbėti. Mes esame darbuotojai, kurie turi taikytis prie sąlygų ir gerbti tai, ką pasirenka mūsų vadovybė. Daug kintamųjų. Reikėtų jų klausti. Žinote, dirbant „Ryte“ privalu laimėti kiekvieną mačą – ar namuose, ar išvykoje. Niekas nebūna patenkinti, jei pralaimi europiniame fronte ar prieš „Žalgirį“. Spaudimas visada yra didžiulis, bet patį didžiausią spaudimą duodame sau. Visi įnešė žiauriai didžiulį indėlį. Žiauriai didelė padėka.
– Per jūsų laikotarpį klube ties kuo „Rytas“ labiausiai pažengė į priekį?
– Labai gilūs klausimai. Organizacinius pakilimus matome tame, kad buvome išrinkta bendruomeniškiausia LKL organizacija. Tai daug ką pasako apie mums. Sezono metu mes nelūžome prie blogų momentų, prie blogų atkarpų. Nebuvo nereikalingų panikų, o tai – didžiulės organizacijos bruožas. Mes vienas kitą palaikome, neleidžiame sulūžti, kai labai lengva sulūžti.
– Kiek malonu vienoje lentynoje būti su Rimu Kurtinaičiu, kuris su „Rytu“ irgi yra iškovojęs du LKL titulus?
– Nesinorėtų labai lįsti į trenerių daržus. Treneris, ne treneris, komanda laimėjo. Džiaugiamės, kad iš autsaiderio pozicijos paėmėme šią seriją ir dabar švenčiame titulą. Smagu lygiuotis į tokius treneris. Smagu laimėti būnant lietuviu. Eina iš šono kalbos, kad viską pradėjo valdyti užsieniečiai. Dėl to labai smagu. Žinoma, mes irgi turime užsienietį, kuris mums žiauriai padeda. Sunku pasakyti. Tai – komandos pergalė, kurią turime skirti tik komandai.
– Ar šis titulas yra ryškiausias momentas, kurį atsiminsite iš šio sezono?
– Tikrai taip. Dirbu treneriu nuo 2002 metų, tad nėra ko lyginti su kitais trofėjais – ar kitose šalyse, ar būnant asistentu, ar prieš kitas komandas. Mes laimėjome prieš šalies flagmaną. Mes tikrai atšvęsime šį titulą.
– Ką galite pasakyti apie Justiną Gorhamą ir Marcusą Fosterį, kurie iškovojo pirmąjį titulą?
– Visų pirma, tai žaidėjai, kurie nemėto tuščių žodžių. Justinas vasarą pasakė, kodėl grįžta. Matėte ir arenos kube, ką sakė Marcusas. Tai buvo nebaigti reikalai. Smagu, kad žodžius galėjome paversti realybe. Malonumas dirbti su tokiais žaidėjais. Tai – profesionalai iš pačios didžiausios raidės. Marcusas prisimažino savo ego, lyginant su praėjusiu sezonu. Taip, visokių dienų būna. Didžiausia Justino bėda – per didelis noras ir per didelis atsakomybės sau ant pečių užsimėtymas.
Marcusą labiausiai domina tokios rungtynės, tad pasidarbuodavome ties su juo kalbant apie eilines rungtynes. Svarbiausia, kad jis mus gerbdavo, o svarbiausia, kad gerbdavo komandą.
– Prieš dvejus metus triumfuojant dužo taurė, o ko galima tikėtis šiąnakt?
– Pažiūrėsime. Tikėkitės netikėto. Kai Remigijus Milašius įteikė taurę Margiriui, sakė, kad su ja nesielgtumėme taip, kaip elgėmės prieš dvejus metus. Reikalų buvo.
– Kiek smagu už Martyną Echodą, kuris iškovojo pirmąjį LKL titulą?
– Tai yra atskira istorija. Jis visada buvo „Ryte“, tuomet išvažiavo sezonui, per kurį mes laimėjome titulą. Tai yra neteisinga. Šįmet tiesa buvo atstatyta. Žiauriai džiaugiuosi už Martyną, žiauriai džiaugiuosi už Arną Veličką, kuris irgi nusipelnė. Jis žaidė mažiau serijoje, bet jis buvo svarbus viso sezono metu. Be Arno neturėčiau U18 medalio, jis įmetė metimą prieš Rusiją. Daug žaidėjų. Džiaugiuosi už visus. Smagu, kad branduolys lietuvių, o amerikiečiai apie atostogas negalvoja. Jie žaidžia už du, o kartais – už tris. Jie pasiruošę mirti, o ši kombinacija mums atnešė žiedus.
– Kiek realu išlaikyti šios čempioniškos komandos branduolį?
– Atsakysiu labai paprastai – nebuvo laiko per daug apie tai šnekėti. Paskutinį mėnesį pradėjome šnekėti, bet kokios serijos buvo su „vilkais“ ir „Žalgiriu“. Patikėkite manimi, mintys buvo, kaip rasti laiko miegui ir kažkokiu būdu paruošti video sesiją komandai.
Tokiems dalykams neturėjome laiko, bet nuo rytojaus pradėsime dirbti. Jei užsiminus, turint omenyje Čempionų lygos formatą, kai viskas sprendžiasi pirmoje pusėje, jeigu manęs kas klaustų, sakyčiau, kad turime išlaikyti branduolį. Rezultatą ir gerą žaidimą reikia rodyti nuo sezono starto. Jeigu išlaikytume branduolį, būtų vau, dar pridėjus kokį patyrusį žaidėją. Ši komanda jau yra patyrusi, nes patirtis užaugo per šį sezoną.
– Kodėl „Rytas“ geriau pradeda žaisti pavasarį?
– Klaida buvo, kad sezoną Čempionų lygoje pradėjome be dviejų pagrindinių žaidėjų. Tai – Martyno Echodo ir Gyčio Radzevičiaus. Pirmos dvejos rungtynės mums kainavo. Taip, mes pralaimėjome per vieną ataką, bet turint omenyje kitą sezoną, reikia turėti pilną komandą nuo sezono pradžios. Negalime rizikuoti, kad „galbūt kažkaip“.
