Akivaizdu, kad tarp 202 šį naują sezoną pradėjusių komandų, galima rasti pačių įvairiausių žmonių. Bet net ir lygos organizatoriai nesitikėjo sąrašuose aptikti naujų rekordininkų.
Neoficialiais duomenis, broliai Kristupas ir Augustas – patys aukščiausi dvyniai Lietuvoje. Gali būti, kad ir visame pasaulyje.
SKL.lt pirmieji turėjo progą pabendrauti su 215 cm ūgio broliais. Tiksliau, su vienu iš jų, Kristupu, nes kitas brolis žiniasklaidos dėmesio kol kas atsisako.
Ir taip, skaičius 215 cm prie jų pavardžių nėra padidintas ar klaidingas.
„Norint oficialiai užfiksuoti tokį faktą, pavyzdžiui, įsirašant į Gineso rekordų knygą, reikėtų skirti nemažai laiko ir investuoti daug pinigų“, – SKL.lt sako K. Palionis, pridurdamas, kad kol kas pats nėra tikras, ar tai – rekordas ir pasaulyje.
Abu broliai gana jauni pradėjo profesines karjeras ir vis sparčiau tampa skaitmeninės erdvės asais. Abu darbuojasi Kaune, „Hostinger“ kompanijoje. Jiems 22 metai, o krepšinį bent kiek rimčiau išbando tik dabar – šiame neseniai prasidėjusiame sezone.
„Lietuvoje dažniausiai žmonės palydi žvilgsniais, tačiau jei pradedame bendrauti, vienas iš pirmųjų klausimų dažniausiai būna: „tikriausiai esat krepšininkai?“. Tada tenka nuvilti ir paaiškinti, kad, deja, nesame“, – šypsosi „Hostinger“ komandos vidurio puolėjas K.Palionis.
Iki šiol broliai dvyniai gerokai aktyviau irkluodavo, nei krepšinį žaisdavo. Bet kaip ir įprasta tikram lietuviui, ypač kauniečiui, oranžinis krepšinio kamuolys visada būdavo šalia.
„Mūsų ryšys su krepšiniu labai paprastas – vaikystėje žaisdavome kieme su draugais, o žiemomis, po sunkių irklavimo treniruočių, krepšinis tapdavo puikiu būdu atsipalaiduoti ir smagiai praleisti laiką. Rimčiau šio sporto niekada nesiekėme“, – pirmajame ir toli gražu ne paskutiniame gyvenimo interviu sako brolis Kristupas.
215 cm dar gali būti ne riba. Vyrų amžius sufleruoja, kad egzistuoja nemaža tikimybė ir dar truputį ūgtelėti. Tiesa patys broliai to nei tikisi, nei laukia.
„Tikėtina, kad jau viskas, pora metų jau ūgis nebesikeičia. Sakyčiau, kad jau užtenka, net nebesinori daugiau“, – šypteli K. Palionis ir priduria, kad žaidžiant aikštėje, mėgėjų krepšinio rungtynėse, toks ūgis kartais tampa ir privalumu, ir iššūkiu.
Abu jie palaiko Kauno „Žalgirį“ ir yra aktyvūs sirgaliai – lankosi arenoje, palaiko komandą gyvai. Vienas mėgstamiausių žaidėjų – Arnas Butkevičius.
Lietuvoje sulaukia dėmesio abu broliai pakankamai, bet gerokai rimčiau aplinkinius žavi toks sudėjimas – Azijoje.
„Praeitais metais didelį laiko tarpą pragyvenau Azijoje, ir ten viskas buvo dar smagiau – jokių klausimų, nei labas, nei ate, tiesiog paima už rankutes ir vedasi kartu nusifotografuoti“, – prisimena „Hostinger“ centras.
Plačiau apie brolius rekordininkus tiek krepšinio aikštėje, tiek už jos ribų – interviu su K.Palioniu:
- Visų pirma, koks jūsų abiejų ryšys su krepšiniu?
- Mūsų ryšys su krepšiniu labai paprastas – vaikystėje žaisdavome kieme su draugais, o žiemomis, po sunkių irklavimo treniruočių, krepšinis tapdavo puikiu būdu atsipalaiduoti ir smagiai praleisti laiką. Rimčiau šio sporto niekada nesiekėme. Tiesą sakant, dabar tai mūsų pirmas sezonas mėgėjiškame lygmenyje. Krepšinis tapo būdu pajudėti, pabėgti nuo rutinos ir iš naujo atrasti komandinio žaidimo malonumą. Šis sportas visada atrodė įdomus, bet žaidžiant aikštėje pastebime, kiek dar daug yra ko mokytis. Tai savotiškai motyvuoja – nors nesame tikri krepšininkai, labai smagu bandyti perprasti šio žaidimo subtilybes.
- Patys esate dideli krepšinio gerbėjai?
- Taip, krepšinį tikrai mėgstame, bet labiau kaip žiūrovai nei kaip žaidėjai. Visada smagu stebėti aukšto lygio rungtynes, ypač Lietuvos rinktinės pasirodymus ar Žalgirio žaidimą Eurolygoje. Tie momentai, kai visa šalis susivienija dėl krepšinio, yra tiesiog nepakartojami. Vis dėlto, jei kalbėtume apie aistrą ar gilų supratimą, turbūt nesame didžiausi fanatikai. Mėgstame krepšinį dėl atmosferos, adrenalino ir komandinio žaidimo dvasios, bet mums žaisti iki šiol buvo daugiau hobis nei rimtas užsiėmimas.
- Kaip jaučiatės pradėję šį sezoną? Ką jau spėjote pastebėti mėgėjų krepšinyje, kaip jums sekasi, kaip vertinate jus supančią aplinką?
- Kol kas viskas labai smagu, tai mano pirmasis mėgėjiškas sezonas, savotiškas šaltas dušas. Kiekvienos rungtynės yra skirtingos, todėl įdomu prisitaikyti. Turėjome progą žaisti tiek su jaunimu, kuris aikštelėje privertė mus labiau lakstyti ir juos vaikytis, tiek su vyresniais žaidėjais, kur labiau dominavo jėga ir fizinė masė. Iš kiekvienų rungtynių išsinešu tam tikrų pamokų – kur galėjome pasirodyti geriau ar ką galime patobulinti. Manau, kad tai ir yra svarbiausia, mokytis ir tobulėti su kiekviena patirtimi.
- Ar kiekvienas jus sutikęs žmogus pasiteirauja, ar žaidžiate krepšinį?
- Įvairiai būna. Lietuvoje dažniausiai žmonės palydi žvilgsniais, tačiau jei pradedame bendrauti, vienas iš pirmųjų klausimų dažniausiai būna: „tikriausiai esat krepšininkai?“ Tada tenka nuvilti ir paaiškinti, kad, deja, nesame. Nors pažįstu daug aukštaūgių, kurie taip pat neturi nieko bendro su krepšiniu – jie pasirinko kitas sporto disciplinas arba veiklas. Užsienyje situacija kiek kitokia. Praeitais metais didelį laiko tarpą pragyvenau Azijoje, ir ten viskas buvo dar smagiau – jokių klausimų, nei labas, nei ate, tiesiog paima už rankutes ir vedasi kartu nusifotografuoti. Tokios akimirkos tikrai priverčia nusišypsoti.
- O jūs su broliu visiškai identiško ūgio?
- Ankščiau kontrastas ūgio matėsi. Nors ir dvyniai, tačiau skirtingu metu turėjome savo ūgio šuolius, yra buvę, kad per metus teko paaugti virš 10cm. Tačiau dabar mėgstam pajuokauti, kad yra aukštesnis tas, kuris seniau kirpykloje buvo.
- Galime teigti, kad Kristupas ir Augustas – du aukščiausi broliai Lietuvoje? O pasaulyje?
- Savęs aukščiausiais broliais niekada nelaikėme, nors ir ant popieriaus esame aukštesni už brolius Lavrinovičiu – tai daugiau formalumo klausimas. Norint oficialiai užfiksuoti tokį faktą, pavyzdžiui, įsirašant į Gineso rekordų knygą, reikėtų skirti nemažai laiko ir investuoti daug pinigų. Manau, kad jei iš to nesieki pragyventi – statyti ant to brand’o ar daryti karjeros, tokius formalumus įgyvendinti tiesiog nėra prasmės.
Esu tikras, kad tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra labai aukštų dvynių, kurie galbūt renkasi panašiai kaip mes.
- Iš kur toks sudėjimas? Tėvai dideli?
- Visa mūsų šeimyna tikrai nėra maža. Turiu tris brolius, o žemiausias iš mūsų – 193 cm ūgio. Nors tėvai nėra labai aukšti lyginant su vaikais, tai hipotezė, kad ūgis atėjo iš senelių.
- Kristupai, kaip sekasi pačiam aikštėje? Kur jauti, kad esi stipriausias, kur – silpnosios pusės?
- Aikštėje jaučiuosi visai neblogai, bet ūgis kartais tampa ir privalumu, ir iššūkiu. Stipriausia pusė – žaidimas po krepšiu, tiek gynyboje, tiek puolime. Ūgis leidžia blokuoti metimus, atkovoti kamuolius ir baudos aikštelėje dominuoti prieš žemesnius varžovus. Be to, lengviau užbaigti atakas iš arti, o tai duoda pranašumą komandai. Silpnesnės pusės? Greitis ir mobilumas. Kartais prieš greitus ir vikrius varžovus jaučiuosi lėtesnis, ypač perimetre. Be to, norisi daugiau dirbti su metimu iš toli, kad nebūčiau tik bokštas po krepšiu, o galėčiau prisidėti ir platesniu puolimo arsenalu.
- Ką norėtum nuveikti krepšinyje? Turi kokių tikslų, ar viskas labai mėgėjiškai?
- Absoliučiai viskas mėgėjiškai. Iš pradžių tiesiog norėjau prisijungti prie komandos rengiamų pasižaidimų, kad pajudėčiau po ilgos sėdimos darbo dienos. Bet tai natūraliai išaugo į smagią įmonės tradiciją – bent kartą per savaitę susirenkame pažaisti krepšinį. Tai ne tik sportas, bet ir puikus būdas pabendrauti su kolegomis, gerai praleisti laiką ir palaikyti formą. Vis dėlto, kai pradėjome dalyvauti mėgėjų varžybose, atsirado ir papildomas azartas. Varžybos suteikia visai kitokį jaudulį – tai ne tik žaidimas dėl savęs, bet ir noras kartu su komanda siekti pergalių. Labai smagu pasitikrinti savo jėgas aikštelėje prieš kitas komandas, mokytis iš klaidų ir kiekvieną kartą vis tobulėti.
- Gal bandėte anksčiau ar bandote dabar kokias kitas sporto šakas?
- Paauglystėje tikrai neapsiribojome nuo sporto, septynerius metus teko pasportuoti akademiniame irklavime, iš tikro labai sunkus, tačiau savotiškai smagus sportas. Ūgis čia irgi tapo dideliu privalumu. Turėjome progą dalyvauti Lietuvos čempionatuose, iš kurių parsivežėme pergalių ir medalių, taip pat varžėmės tarptautinėse regatose. Tai buvo nuostabi patirtis – mėgavomės kiekviena sunkia treniruote ir kiekvienomis varžybomis. Tačiau atėjo metas pasirinkti – ar toliau siekti sportinės karjeros, ar daugiau dėmesio skirti studijoms ir mėgstamai profesijai. Galiausiai teko atsisveikinti su irklavimu. Nepaisant to, esu tikras, kad jei atsirastų galimybė, tikrai dar norėčiau atsisėsti į valtį ir pairkluoti – vien dėl tos patirties ir malonumo.
- Ką rinktumeisi – blokuoti metimą, ar įdėti į krepšį?
- Nors ir įdėti į krepšį tikrai smagu, tačiau vienareikšmiškai rinkčiausi blokuoti metimus. Labai smagu pastebėti, jog kai nublokuoji varžovo metimą – tai jam psichologiškai kerta per pasitikėjimą. Dažniausiai po to jis į tą patį medį nebelips ir turi galvoti, kaip atakuoti kitaip.
- Koks krepšininkas jus įkvėpia?
- Šiuo metu sakyčiau, kad Arnas Butkevičius. Nors ir dažnu atveju daug taškų per rungtynes nepelno, tačiau labai patinka žiūrėti, kaip jis naudingumą renkasi per kitur, pavyzdžiui nusiimtus kamuolius, rezultatyvius perdavimus ir kt. Tiesiog, įkvepia, nes jeigu nors ir per rungtynes jam nekrenta, jis vis tiek aikštelėje turi ką pasiūlyti iš savo arsenalo.
- Ar įmanoma, kad dar paaugsite? Ar jau viskas?
- Tikėtina, kad jau viskas, pora metų jau ūgis nebesikeičia. Sakyčiau, kad jau užtenka, net nebesinori daugiau.
- Kokią komandą abu broliai palaikote?
- Vienareikšmiškai Kauno „Žalgirį“. Jeigu išeina, stengiamės dalyvauti ir palaikyti per kiekvienas namų rungtynes vykstančias arenoje, ypač kai sezonas yra toks įdomus, o komandos žaidėjai tikrai pajėgus ir galintis kovoti dėl vietos atkrintamosiose. Šios komandos palaikymas buvo įskiepytas nuo mažens.
- Kokie šio sezono asmeniniai tikslai?
- Norisi pilnai išmokti išnaudoti savo ūgio pranašumus, neleisti varžovams nusiimti lengvų kamuolių ar dominuoti baudos aikštelėje.
- O su komanda?
- Manau, kad svarbiausia per šį sezoną būtų susižaisti ir pajusti komandos draugus. Dauguma komandų prieš kurias žaidžiame SKL lygoje žaidžia ilgus metus kartu, labai gerai jaučia komandos žaidėjus ir efektyviai judiną kamuolį, tai manau – mes norime to pačio. Kai išmoksime mėgautis krepšiniu – pergalės ateis taip pat.
- Ką perduotumėte broliams Lavrinovičiams, už kuriuos, akivaizdu, esate aukštesni?
- Tikiuosi, kad pagaliau atsiras proga visiems susitikti, būtų smagu kartu su Lavrinovičiais draugiškai susėsti, užsisakyti keptos duonos ir alaus, ir stebėti „Žalgirio“ prieš „Wolves“ rungtynes, padiskutuoti kur dvimetriniams geriausia pirkti rūbus ar batus. Tokia maža svajonė, kuri, manau, galėtų tapti tikrai smagiu prisiminimu.
