Pirmajame šio tūkstantmečio dešimtmetyje R.Šiškausko pavardė garsiai skambėjo krepšinio arenose visame pasaulyje, o dabar buvusio krepšininko gyvenimą supa šeimyninė idilė ir ramybė.
Nacionalinės komandos trenerio Dainiaus Adomaičio asistento darbus pasaulio čempionate Kinijoje užbaigęs specialistas grįžo prie šeimyninių reikalų, kurie jam teikia ypatingą džiaugsmą.
Prieš pat didžiąsias metų šventes praėjusį gruodį Šiškauskų šeimyną aplankė gandrai – Ramūnas ir Edita susilaukė ketvirtojo sūnaus, vardu Julius.
„Noriu būti su šeima, džiaugiuosi, kad galiu tai daryti. Galiu matyti, kaip auga sūnūs, galiu padėti jiems. Tai yra džiaugsmas ir malonumas“, – 15min sako ilgametis rinktinės žaidėjas.
Vyresnysis R.Šiškausko sūnus mėgsta krepšinį. Karantino metu jis stebi senąsias tėčio karjeros rungtynes, o prie šių peržiūrų porą kartų prisijungęs buvo ir pats R.Šiškauskas.
Šiškos pasiekimus mena ne tik archyvinės rungtynės, bet ir namuose Vilniuje įvairaus rango varžybų taurėmis, medaliais bei diplomais nukrauta trofėjų lentyna.
Karjera įspūdinga, nors prasidėjo ji kiek netradiciniu būdu.
„Galima sakyti, kad krepšinyje atsiradau iš niekur“, – sako Šiška.
Vėlyvas startas ir staigus šuolis į viršų
Lietuvos krepšinio legendos statuso nusipelnęs Ramūnas Šiškauskas yra pavyzdys jauniesiems krepšininkams, kad kalnus šioje sporto šakoje gali versti ir vėlai startavę sportininkai.
Šiška užaugo ant auksinio Kauno „Žalgirio“ pergalių, kai Arvydo Sabonio, Rimo Kurtinaičio ir Valdemaro Chomičiaus vedami žaliai balti triskart paeiliui triumfavo SSRS pirmenybėse.
Nors meilė krepšiniui užgimė anksti, bet kamuolį gainioti kaišiadoriškis ėmė būdamas vos 15-os metų amžiaus.
Sporto mokykloje jis nežaidė, nes tokios Kaišiadoryse tiesiog nebuvo.
Gerų sąlygų krepšiniui vidurio Lietuvoje įsikūręs miestelis pasiūlyti negalėjo, tad žaidimo įgūdžius Šiška gludino bei lavino besivaržydamas kieme su draugais.
Savo talentą jis demonstravo ir tarpmokykliniame lygyje.
Gebėjimų paketas buvo akivaizdus – Šiška pasižymėjo atletiškumu, gera kamuolio varymosi technika bei sparčiu augimu, tad einant į 10 klasę jis sulaukė kvietimo atstovauti jaunimo pagrindu sudarytoje Kaišiadorių miesto komandai „Baltija“, kuri varžėsi trečioje pagal pajėgumą šalies lygoje LKBL.
„Tai buvo jau rimtesnis mano žingsnis į priekį, nes iki tol visas žaidimas vyko kieme su draugais. Žaisdavome po pamokų, nesvarbu, diena ar vakaras tai buvo“, – pasakoja R.Šiškauskas.
„Baltijoje“ atletas žaidė trejus metus iki pat 12-os klasės, kai mokslo metams einant į pabaigą artėjo ir laikas apsispręsti dėl ateities.
Perspektyvų krepšininką ėmė stebėti Vilniaus „Sakalų“ klubas, žaidęs stipriausioje šalies lygoje.
„Pagalvojau, kad nesąmonė. Praleidau tai pro ausis“, – pirmąsias kalbas apie vilniečių susidomėjimą pamena pašnekovas.
Baltų Pippenas Vilniuje
Laikui bėgant gandai apie „Sakalų“ susidomėjimą krepšininku tik garsėjo. Nors pats R.Šiškauskas rimtai to nepriėmė, bet kaišiadoriškio talentas vis labiau traukė trenerio Šarūno Sakalausko akį.
Kartą „Baltija“ žaidė rungtynes Vilniuje, o jų pasižiūrėti atėjo ir minėtas „Sakalų“ vairininkas, vėliau vykęs su krepšininku pasikalbėti ir į jo gimtuosius Kaišiadoris.
„Klausė, ką veiksiu po vidurinės mokyklos, kur planuoju stoti ir ką veikti ateityje. Didelių planų neturėjau“, – šypteli R.Šiškauskas, prisiminęs karjeros pradžią.
Taip tarp krepšininko ir trenerio užsimezgė ryšys – Šiška sulaukė pasiūlymo užsivilkti geltoną „Sakalų“ aprangą. Praėjus vos trejiems metams nuo pirmųjų žingsnių krepšinyje 198 cm ūgio puolėjas debiutavo stipriausioje Lietuvos krepšinio lygoje.
Pirmas mačas prieš Panevėžio „Kalnapilį“ protokole žymi 2 minutes ir tuščią laukelį pelnytų taškų grafoje.
Taškais Šiška atsidarė dvikovoje su „Šilute“, o sezoną 18-metis puolėjas uždarė rinkęs dviženklį taškų skaičių septyneriose rungtynėse iš eilės.
„Viskas šovė į viršų. Kaišiadoryse buvo toks lygis, kad turėjau dvi treniruotes per savaitę, o savaitgalį vykdavo vienerios rungtynės. Taip ir treniravomės“, – juokiasi R.Šiškauskas.
Vilniuje prasidėjo intensyvios treniruotės ir rimti darbai, atsispindėję ir krepšininko žaidime bei statistikoje.
Antrąjį sezoną „Sakaluose“ R.Šiškauskas jau rinko po 13,4 taško, o trečiajame per pirmuosius 12 mačų startavo su įspūdinga statistine eilute – 19,5 taško (53,5 proc. trit.), 4,8 atkovoto ir 1,6 perimto, 2,5 rezultatyvaus perdavimo bei 21,1 naudingumo balo.
1998-ųjų metų pabaigoje, įpusėjus LKL sezonui, ant R.Šiškausko stalo jau gulėjo tuomečio Vilniaus „Lietuvos ryto“ pasiūlymas.
Krepšininkas agento neturėjo, tad derybas su klubu vedė pats.
1999-uosius metus jis pradėjo būdamas „Lietuvos ryto“ nariu, kurio trenerio pareigas ėjo Alfredas Vainauskas.
Galingas ir universalus krepšininko žaidimas jam suteikė „Baltų Pippeno“ pravardę – lietuvis pasižymėjo geru žaidimu ir puolime, ir gynyboje.
Krepšininkas mėgo per BTV stebėti „Chicago Bulls“ rungtynes, tai buvo jo mėgstamiausia komanda, tačiau aikštelėje bandydavo kopijuoti ne Scottie Pippeno, o legendinio Michaelo Jordano judesius.
„Jis buvo mano idealas. Tiksliai jau nepamenu, kada pirmą kartą išgirdau šią „Baltų Pippeno“ pravardę, bet nieko prieš ją neturėjau. Man buvo malonu“, – sako R.Šiškauskas.
Nuverstas „Žalgiris“ ir nepamirštamas žiedas
Pirmasis bei debiutinis pusmetis „Lietuvos ryte“ krepšininkui buvo solidus, tačiau įkąsti Eurolygoje siautėjusiam „Žalgiriui“ nepavyko.
Lemtingas laikas išaušo antrajame Šiškos sezone aršiausių Kauno ekipos varžovų gretose.
Komandai dirigavo į Vilnių iš Kaišiadorių krepšininką prisikvietęs Š.Sakalauskas, o klubo marškinėlius 1999–2000-aisiais vilkėjo tokie sirgalių nepamirštami žaidėjai kaip Arvydas Macijauskas, Ericas Elliottas, Aleksandras Okunskis, Andrius Giedraitis ir kiti.
„Jauni, nagli bei ištroškę pergalių, – tuometę komandą apibūdino Šiška. – Dabar yra šiek tiek kitaip – daug kas žiūri į pinigus, su mąstymu „mokėkite, o tuomet žaisime“. Manau, kad pirma turi įrodyti savo vertę, parodyti, kad gali žaisti. Per gerai apie save galvoti jau karjeros pradžioje nėra geras dalykas. Buvome jauni, pinigų didelių tuomet nebuvo, tiesiog norėjome pergalių. Galvoje buvo ne pinigai, norėjosi žaisti, laimėti, įrodyti, kad esi geresnis ir stipresnis. Šis troškimas vedė mus į priekį, o komanda buvo gerai sustyguota, jauna ir talentinga.“
Istorinį sezoną R.Šiškauskas rinko po 9,8 taško (46,6 proc. trit.), atkovojo po 3,1 ir perėmė po 1,4 kamuolio, atliko po 1,6 rezultatyvaus perdavimo.
Reguliariajame sezone „Lietuvos rytas“ pagrindiniam varžovui nusileido visus keturis kartus. Finalo seriją irgi pradėjo pralaimėjimu, tačiau tuomet iškovojo tris pergales, taip pirmą kartą šalies krepšinio istorijoje nuversdami „Žalgirį“ nuo sosto.
„Pirmieji žiedai buvo neeilinis įvykis. „Žalgiris“ dominuodavo be konkurencijos, tad pirmas kartas, kai čempionu tapo ne jie, buvo įsimintinas visiems“, – prisimena Šiška.
Iškovotas bilietas atvėrė vilniečiams kelią į nuo Eurolygos atsiskyrusią Suprolygą, kurioje „Lietuvos rytas“ grupių etape iškovojo 7 pergales ir patyrė 11 pralaimėjimų.
Aštuntfinalio serijoje iki 2 pergalių 1-2 krito prieš Stambulo „Efes Pilsen“ vyrukus.
Debiutas rinktinėje ir baudų metimai prieš JAV
Galingas žaidimas Vilniuje atvėrė R.Šiškauskui kelią ne tik į Suprolygą, bet ir į nacionalinę rinktinę.
Praėjus septyneriems metams nuo pirmojo kamuolio pagainiojimo Kaišiadorių krepšinio aikštelėje atletas turėjo garbės dalyvauti didžiausiame sporto renginyje – Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse.
„Iš kiemo į „Sakalus“, pora metų „Lietuvos ryte“ ir pradėjo kviesti rinktinė. Viskas įvyko labai staigiai“, – mena pats R.Šiškauskas.
Atsinaujinusią Lietuvos rinktinę treniravo Jonas Kazlauskas, o didelių tikslų Arvydo Sabonio ir kitų pirmojo ryškumo žvaigždžių netekusiai komandai niekas nebrėžė.
Lietuviai olimpiadoje startavo slogiai – pralaimėjimu 48:50 italams, tačiau tuomet sekė triuškinanti pamoka prancūzams, garbinga kova su JAV, po kurios – trys pergalės, atvedusios rinktinę iki pusfinalio.
Kelyje link finalo lietuvių vėl laukė amerikiečiai.
Likus 43 sekundėms iki mačo pabaigos prieš tritaškį metusį R.Šiškauską prasižengė JAV aukštaūgis Antonio McDyessas, o švieslentėje degė rezultatas 80:80.
Iki tol visas 16 baudų turnyre pataikęs puolėjas šįkart realizavo vos 1 iš 3, o įtemptame mūšyje galiausiai triumfavo Rudy Tomjanovičiaus diriguojama JAV.
„Kas žino, kaip ten būtų buvę, – pasakoja krepšininkas. – Vieni gali sakyti, kad tai yra pasiteisinimas. Aš suprantu, kokia buvo situacija. Buvo likę žaisti apie minutę, o ne dvi sekundės. Per tą laiką įvyko dar nemažai dalykų. Ir jų pramestos baudos, ir jų atsikovotas kamuolys puolime, kai pakartojo netaiklų metimą.
Galima galvoti, kad galėjome atsikovoti kamuolį arba galėjo varžovams sušvilpti baudą, nes amerikiečiai ėjo kaip tankai, stūmė visus. Bet baudų niekas nešvilpė. Jie atsikovojo ir įmetė. Tai kaip pažiūrėsi. Kas kaip nori, tas taip mato šią situaciją. Žinoma, kad buvo gaila, galimybė laimėti buvo, galėjau pataikyti, bet nemačiau prasmės dėl to depresuoti. Tokiu atveju būtų galima iškart kabinti sportbačius ant vinies ir nebežaisti. Toks yra sportas, kažkur pasiseka, kažkur ne. Mokėjimas blogas emocijas nustumti į šalį ir eiti į priekį vėliau duoda savo.“
Krepšininkas tik po Sidnėjaus olimpiados susirado agentą, kuris ėmė rūpintis jo reikalais už krepšinio aikštelės ribų. Juo tapo garsusis italas Maurizio Balducci.
Saldžiausia pergalė ir skaudžiausias pralaimėjimas
Sidnėjuje iškovota bronza – vienintelis olimpinis krepšininko medalis karjeroje, turintis ypatingą reikšmę jo širdyje.
Šiška dar du kartus turėjo progą žengti į finalą, tačiau 2004-aisiais kelią užkirto Italija, 2008-aisiais – Ispanija.
„Tai skaudžiausias karjeros pralaimėjimas, – nesėkmę Atėnuose prisiminė buvęs krepšininkas. – Turėjome fantastinę galimybę iškovoti olimpinį auksą, bet nutiko tos vienos nelemtos rungtynės. Rungtynės, kai mums viskas nesiklostė, o italai sužaidė geriausią savo mačą. Toks sportas. Kartais labai žiaurus. Ruošiesi, eini link to ir eini, bet per vieną mažą žingsnelį viskas nuplaukia.“
Atėnų olimpinėse žaidynėse Lietuvos rinktinė startavo šešiomis pergalėmis iš eilės, įskaitant pirmąjį kartą nukautą JAV svajonių komandą.
Kai kurių ekspertų nuomone, tai pati stipriausia visų laikų Lietuvos rinktinė.
Pusfinalyje Antano Sireikos auklėtiniai atsimušė į itališką sieną. Gianluca Basiles vedami italai realizavo net 18 tolimų metimų iš 28 (64 proc.) bei lietuvius patiesė 100:91.
Be pralaimėjimų nebūna ir pergalės džiaugsmo.
2004-ieji nudažyti ašaromis, tačiau dar prieš metus lietuviai lipo ant aukščiausios pakylos Europos čempionate Švedijoje, o R.Šiškauskas buvo vienas pagrindinių šios komandos smuikininkų.
„Pati didžiausia ir saldžiausia pergalė, – finalą prieš Ispaniją mena Šiška. – Nerealus čempionatas. Tai yra viršūnė, nieko daugiau negali svajoti. Su rinktine laimėti yra ypatingas dalykas.“
Arti įspūdingo pasiekimo pakartojimo lietuviai buvo ir 2007-aisiais Ispanijoje, kai komandą treniravo jau Ramūnas Butautas.
Septynias pergales paeiliui laimėjusi Lietuvos rinktinė pusfinalyje krito prieš Rusiją, o komandos neišgelbėjo ir 30 taškų suvertęs R.Šiškauskas.
„Pralaimėti pusfinalyje buvo labai sunku. Tikrai galėjome laimėti. Buvome gera komanda. Pradžioje rusai pabėgo dideliu skirtumu, tad grįžti ir laimėti buvo labai sunku. Skaudus pralaimėjimas, gerai, kad medalį po to vis tiek pasiėmėme“, – sako Šiška.
Kovoje dėl trečios vietos Lietuva įveikė Graikiją, o kiek vėliau R.Šiškauskas buvo išrinktas į simbolinį turnyro penketą.
Krepšininkas Lietuvos rinktinei atstovavo aštuonerius metus, po Pekino olimpinių žaidynių paskelbęs apie karjeros pabaigą joje.
„Nėra lengva žaisti ištisus metus, bet lyginti negali. Kažkas gal žais iki 40-ies, kiekvieno sprendimas yra individualus ir gerbiamas. Bet tikrai nėra lengva žaisti daug rungtynių aukštu lygiu klube, pailsėti dvi tris savaites ir važiuoti į rinktinės stovyklą, o po rinktinės – vėl klubas. Taip metai po metų. Tai galiausiai atsiliepia“, – sako buvęs krepšininkas.
Sąjunga Trevize su italų profesoriumi
„Lietuvos rytą“ krepšininkas paliko 2004-aisiais, būdamas 26-erių metų amžiaus, kai dėmesį puolėju parodė prieš metus Eurolygos finale žaidęs Italijos superklubas Trevizo „Benetton“.
Su Vilniaus klubu Šiška spėjo dukart tapti LKL čempionu, dukart jis buvo išrinktas ir naudingiausiu LKL sezono krepšininku.
Jis pripažįsta, kad palikti sostinės ekipą galėjo ir anksčiau, bet dėl priimto sprendimo likti nesigaili.
„Galimybių išvykti buvo ir anksčiau, buvau girdėjęs apie kitų komandų susidomėjimus, bet dėl nieko nesigailiu, – pasakoja R.Šiškauskas. – Nemanau, kad išvažiavimas per anksti visada yra gerai. Tai mano asmeninė nuomonė. Kai išvažiuoji įrodęs savo vertę ir subrendęs, viskas yra paprasčiau ir lengviau. Bet kai išvažiuoja perspektyvus, dar tik kylantis į viršų žaidėjas, nes tave kviečia Barselona ar Madridas...
Neturiu nieko prieš, geros sistemos, bet būna, kad žaidėjas pradingsta, nes talento ten ir taip daug. Konkurencija didžiulė. Turėjome nemažai labai perspektyvių žaidėjų, kurie išvykę prapuolė. Buvo žadamos įspūdingos karjeros, o jie dingo, nepažaidė net ir sugrįžę į vietinį lygį. Žinoma, prie to prisideda ir charakteris. Bet jei išvažiuoji per anksti, negauni žaidimo laiko, o treniruotės lieka treniruotėmis. To neužtenka. Reikia rungtynių, reikia patirties.“
Sparnus Šiška pakėlė būdamas ryškia krepšinio figūra Senajame žemyne, savo biografijoje turėjęs Europos čempiono titulą.
R.Šiškausko talentas labai patiko Ettorei Messinai, profesoriumi vadinamam treneriui, kuris krepšininką po kelerių metų vėliau pasikvietė ir į Maskvos CSKA klubą.
„Su agentu kalbėjomės, kad „Benetton“ treniruoja vienas geriausių Europos trenerių, žiūrintis ir į jaunus žaidėjus, duodantis jiems pasireikšti. Tai gera organizacija, man viskas tiko, dėl to nusprendžiau keltis į Italiją“, – pasakoja pašnekovas.
Šiška užsienyje neprapuolė. Debiutas Eurolygoje – labai solidus, leidęs žaidėjui fiksuoti 12,5 taško, o antrąjį sezoną – 12 taškų vidurkį.
„Labai geras laikas, – patirtį Trevize prisimena krepšininkas. – Tai buvo naujovė man, pirmieji legionieriaus metai. Praleidau gerą laiką. Eurolygoje kažko nuveikti nepavyko, bet pergalių buvo.“
Per dvejų metų laikotarpį Trevize R.Šiškauskas tapo Italijos čempionu, finalų MVP bei taurės laimėtoju.
Ar buvo kada galimybė persikelti į „Lietuvos ryto“ aršiausio varžovo Kauno „Žalgirio“ gretas?
„Konkrečių pasiūlymų iš „Žalgirių“ niekada nebuvo. Vienais metais buvo pasisukusi kalba, kad domisi, bet nieko konkretaus. Aš ir pats ten nelindau, jau turėjau agentą, kuris rūpinosi visais šiais dalykais“, – sako R.Šiškauskas.
Graikiškas sapnas, prilipusi Maskva ir karjeros metai
Galingas žaidimas Trevize atkreipė Željko Obradovičiaus ir Atėnų „Panathinaikos“ dėmesį.
Vienas sezonas Graikijos sostinėje primena graikišką sapną, paženklintą pirmuoju Eurolygos titulu.
R.Šiškausko žaidimo kreivė „Panathinaikos“ gretose augo su kiekvienu etapu.
Reguliariajame sezone jis rinko po 8,5 naudingumo balo, „Top 16“ etape – po 12,5, ketvirtfinalio serijoje su Maskvos „Dinamo“ – po 18,5, o finalo ketverte, vykusiame OAKA arenoje – po 21,5 efektyvumo balo.
„Nerealus jausmas, – pirmąjį titulą mena Šiška. – Aukščiausias klubinio krepšinio laiptelis Europoje. Žaidėme namie, sirgaliai buvo nerealūs, o atmosfera fantastinė. Šiurpai ėjo per kūną, kaip jie mus palaikė. Dainavo ir skandavo. Laimėtas Eurolygos titulas visa tai papuošė. Kas gali Europoje būti geriau, kas yra aukščiau?“
Simboliška, bet būtent finale krepšininkas sužaidė geriausią sezono mačą, kurį, oficialiais duomenimis, stebėjo net 18 tūkst. 363 žiūrovai.
Pergalingame susitikime Šiška pelnė 20 taškų (4/4 dvit., 0/5 trit., 12/17 baud.), atkovojo 4 ir perėmė 2 kamuolius, atliko 5 rezultatyvius perdavimus, dukart prasižengė, išprovokavo 11 pražangų bei užfiksavo 30 naudingumo balų.
MVP apdovanojimas buvo skirtas įžaidėjui Dimitriui Diamantidžiui, nes balsavimas tuo metu vykdavo per pirmuosius tris kėlinius, o karščiausią pirtį R.Šiškauskas kūrė būtent ketvirtajame ketvirtyje.
Nauji metai – nauji titulai. Eurolygos finale 2007-aisiais įveikęs CSKA, R.Šiškauskas po metų vedė Rusijos superklubą į pergalę stipriausiame Senojo žemyno turnyre.
Tuomet žiniasklaidoje sklido gandai, jog Maskvos klubas žaidėją prisišaukė pažadėjęs jam kasmetinį 2 milijonų eurų atlygį.
Šiška iškart pademonstravo, kad tokie pinigai jam mokami ne veltui, tapęs naudingiausiu 2008-ųjų metų Eurolygos krepšininku, vos dukart per 24 mačus neužfiksavęs dviženklio naudingumo balų skaičiaus.
Krepšininkas pirmąjį sezoną Maskvoje rinko po 14 taškų (57 proc. dvit., 44,2 proc. trit., 84,6 proc. baud.), atkovojo 3,2 ir perėmė po 1 kamuolį, atliko po 1,4 rezultatyvaus perdavimo ir rinko po 16 naudingumo balų.
Šie dveji metai buvo R.Šiškausko karjeros viršūnė, kai įgyta patirtis susimaišė su fizinių jėgų žydėjimu.
Eurolygos finale CSKA krepšininkai 91:77 pranoko Tel Avivo „Maccabi“.
„Jei žiūrėtume į titulus, tai šie dveji metai man buvo geriausi. Tai buvo mano pikas, – sako pats krepšininkas. – Pirmas titulas visada išskirtinis, bet antras irgi malonus. Dėl to ir žaidi krepšinį, nes myli žaidimą. Galbūt kažkas žaidžia jį, kad užsidirbtų, aš žaidžiau, nes mylėjau žaidimą, norėjau laimėti, norėjau įrodyti save ir būti geriausiu. O alkis titulams nepasotinamas. Po pirmo norisi laimėti antrą, po antro galvoji apie dar vieną. Todėl nenoriu išskirti jokio titulo, nes visi jie yra brangūs.“
Maskvoje krepšininkas jautė didžiulį klubo dėmesį bei išbuvo jame penkis sezonus, kol galiausiai nusprendė baigti karjerą.
„Sąlygos buvo puikios. Tikrai nėra vienos priežasties, kodėl ten užsibuvau. Gerai buvo ir šeimai, ir man. Ir finansinės sąlygos buvo geros. Visi žino, kad CSKA yra viena geriausių komandų ir organizacijų Europoje. Dėl savo žaidėjų ji labai stengiasi, daro viską, o tau belieka tik žaisti. Jie rūpinasi viskuo. Kai turi tokias sąlygas, blaškytis jau nesinori“, – teigė Šiška.
NBA dėmesys
„Nenorėčiau vardinti tų komandų pavadinimų, kas dabar iš to?“, – paslaptingu išlieka R.Šiškauskas, pripažinęs, kad karjeros metu susidomėjimo iš už Atlanto jam netrūko.
R.Šiškauską galima vertinti kaip geriausią lietuvį krepšininką, niekada taip ir nepravėrusį NBA durų.
Nors žaisti prieš stipriausios planetos klubus jam teko keletą kartų, kai Eurolyga ir NBA rengdavo draugiškus mačus.
Tarkime, dvikovą su neseniai susibūrusia LeBrono Jameso, Dwyane'o Wade'o bei Chriso Bosho „Miami Heat“ R.Šiškauskas baigė savo sąskaitoje turėdamas 16 taškų.
„Sunku sakyti, galėjau žaisti ten ar ne. Nereikia gailėtis. Kol buvau jaunas, pasiūlymų nebuvo. Vėliau buvo galima bandyti ir su kažkuo kalbėtis, bet didelio noro iš NBA klubų, kad jiems esu žūtbūt reikalingas, nebuvo. Jei nėra žūtbūt, tai sėdi ir galvoji, ar tau verta vykti tokiame amžiuje, ar geriau likti Europoje?
Šio dalyko aš neatsukinėju mintyse – neišvykau, tai neišvykau. Teko žaisti prieš JAV žvaigždes ir su rinktinėmis, ir su klubais. Žinoma, kad galima ten žaisti. Ten nėra kažkoks kosmosas, kurio negalėtum daryti“, – pasakoja krepšininkas.
Ramus išėjimas į pensiją
Ramus ir apgalvotas Ramūno sprendimas. Vieni sportininkai baigę karjeras gailisi tai padarę per anksti, kiti karjeros saulėlydį pasitinka ramybėje.
Vienas tokių – R.Šiškauskas, paskutines rungtynes sužaidęs 2012-aisiais, nesulaukęs 34-erių.
„Tai nebuvo spontaniškas sprendimas. Kas baigia staigiai, dėl traumos ar kažko, tie galbūt vėliau suka galvą, kad išėjo į pensiją per anksti. Aš ruošiausi šiam ėjimui. Apie karjeros pabaigą jau žinojau įpusėjus paskutiniam sezonui. Buvau ramus ir viską apgalvojęs“, – teigė legendinis Lietuvos krepšininkas.
Ramūnas Šiškauskas Lietuvos vardą krepšinio aikštelėje garsino daugiau kaip dešimtmetį, nors kamuolį gainioti pradėjo 15 metų amžiaus.
„Gal kažkas man prieštaraus, sakys, kad kalbu nesąmones, bet kartais pradėti žaisti krepšinį geriau yra vėliau, nei nuo šešerių ar septynerių metų amžiaus. Nes būna taip, kad vaikui užsiiminėti viena veikla atsibosta, nuo ankstyvų dienų vis bumbsėti kamuolį.
Žinoma, tai nėra patarimas pradėti žaisti nuo 15-os. Galbūt vienam gerai, kitam ne. Bet nematau problemos startuoti vėlesniame amžiuje“, – sakė R.Šiškauskas.
Niekada nėra per vėlu. Pradėjęs vėlai Šiška ryškiomis raidėmis įsirašė į Lietuvos ir Europos krepšinio istoriją, kaip vienas geriausių visų laikų lengvųjų krašto puolėjų.
