Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti
01 10

Žalgirietis, kurio taškai – pokalbiai: „Didžiausia svajonė, kad mano darbo nereikėtų“

Kauno „Žalgiris“ keliauja per vieną sudėtingiausių sezonų, per kurį jau teko skaičiuoti šešių iš eilės pralaimėjimų seriją Eurolygoje, vargti LKL varžybose, išgyventi trenerių pokyčius. Kai situacija paini, akys krypsta į Gintautą Cibulską – specialistą, kurį dauguma vadina komandos psichologu.
Paulius Jankūnas
Gintautas Cibulskas (kairėje) ir Paulius Jankūnas / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Akyli sirgaliai jį daug metų regi šalia komandos.

Tai dažniau regimas, tai rečiau, bet pastaraisiais metais Gintautas Cibulskas nuolat pastebimas su Kauno „Žalgirio“ atstovais, dažniausiai vadovais.

„Šiais metais būnu visose rungtynėse – išvykose ir namuose. Dalyvauju, matau viską“, – per interviu 15min sakė G.Cibulskas.

Psichologas turėtų būti ypač pastebimas komandai sudėtingesniu etapu, bet jis pats purto galvą, išskyręs tik padidėjusį žurnalistų dėmesį.

„Ne, negalėčiau taip pasakyti, kad dėmesys padidėjęs. Viskas vyksta darbingai. Tuo labiau, kad moku atsiriboti nuo išorinių dalykų. Bet aš matau netikslumų – mane visur įvardija „Žalgirio“ psichologu, o tai nėra visiškai teisinga, – pažymėjo G.Cibulskas. – Taip, aš taikau psichologijos žinias savo veikloje, bet nesu grynas psichologas. Žurnalistai ir sirgaliai viską lengva ranka nurašo ant psichologijos. Jei žaidėjas nepataiko iš po krepšio, kalta psichologija. Jei kažkuris žaidėjas nesusikaupęs – psichologija. Komanda taikosi prie naujos trenerio sistemos – vėl psichologija. Taip nėra. Tai nėra visiška tiesa. Po psichologija slepiasi pakankamai konkretūs dalykai, apie kuriuos galime kalbėti.“

fkzalgiris.lt nuotr./Mantas Kalnietis ir Gintautas Cibulskas
fkzalgiris.lt nuotr./Mantas Kalnietis ir Gintautas Cibulskas

Kauno technologijų universitete pastaraisiais metais dirbęs specialistas pabrėžė: „Mano mokslinių tyrinėjimų sritis yra lyderystė ir jos vystymas – tiek organizacijos, tiek komandos, tiek individualių žaidėjų. Aš šioje lyderystės srityje daugiausiai ir dirbu. Lyderystė dažnai suprantama labai primityviai. Kai skaitau žurnalistų rungtynių aprašymus ar pakalbu su sirgaliais, jiems lyderis asocijuojasi su tuo žmogumi, kuris įmetė daugiausiai taškų. Tai nėra visiška tiesa. Lyderystė yra daugiau. Sritis, kurioje aš koncentruojuosi, yra tikslingos įtakos darymas keičiant elgseną norimu laiku norimoje erdvėje. Kabinami giluminiai dalykai.

Pats esu docentas, socialinių mokslų daktaras. Esu kažkokį mokslą baigęs (juokiasi). Psichologija yra dalis mano tyrinėjimų. Psichologija įeina į socialinius mokslus, bet aš nesu praktikuojantis psichologas, kuris dirba su pacientais, su žmonėmis. „Žalgiryje“ nėra pacientų. Aš nedirbu šioje srityje ir neužsiiminėju psichologine praktika. Šioje vietoje turiu atriboti.“

„Žalgiriui“ keliaujant per dvigubą Eurolygos savaitę po po laimėto mačo Valensijoje ruošiantis dar vienerioms rungtynėms Ispanijoje su „Barcelona“, 15min siūlo pokalbį su G.Cibulsku.

– Gintautai, kaip atsidūrėte „Žalgiryje“? Kodėl akademinę veiklą iškeitė į darbą krepšinio klube?

– Galbūt aš nebuvau tiek matomas „Žalgiryje“, bet pirmas atėjimas į šį klubą įvyko dar 2009–2010 metų sezone. Atėjau labai paprastai – tuo metu jau dirbau su vienu Lietuvos rinktinės žaidėju, o jis mane parekomendavo Pauliui Motiejūnui, tuomečiam klubo generaliniam direktoriui. Pavardžių minėti negaliu, nes mūsų darbas paremtas pasitikėjimu.

Tuo metu „Žalgiryje“ dar buvo Vladimiras Romanovas. Pasikvietė pokalbiui, o aš išdėsčiau savo viziją – kaip ir kas komandoje šioje srityje galėtų būti daroma. Mūsų vizijos sutapo, ką galime padaryti trumpalaikėje ir ilgalaikėje perspektyvoje. Nuo to laiko dirbu klube, su trumpu išėjimu, kai vyko visokie nesusipratimai su V.Romanovu. Gal buvau daugiau nuošalėje, bet nuo šių metų sutarėme, kad daugiau dėmesio skirsiu „Žalgiriui“, o akademinės veiklos mano gyvenime liko labai nedaug, tik simboliškai, kad mokslinė veikla nenutrūktų.

– Kai klubui vadovavo Vladimiras Romanovas, kiek pavyko būti savimi ir dirbti savąjį darbą?

– Tuomet aš daugiau bendraudavau su Pauliumi Motiejūnu, kuris tapo savotišku šarvu tarp manęs ir V.Romanovo. Teko tiesiogiai bendrauti su Vladimiru, jis buvo mane pasikvietęs, bet jo darbo metodai tikrai nėra tinkantys man. Gal jie kažkam ir geri (šypteli). Jis turėjo norą viską kontroliuoti, ieškoti intrigų, kur jų net nėra. Toks buvo jo darbo stilius.

Aliaus Koroliovo nuotr./„Žalgirio“ savininkas Vladimiras Romanovas
Aliaus Koroliovo nuotr./„Žalgirio“ savininkas Vladimiras Romanovas

Ar „Žalgirio“ nariai visiškai jums atsiveria, nebijodami, kad galbūt tie žodžiai nueis iki klubo viršūnių? Esu girdėjęs atvejų, kai psichologai būna pastatyti klube savininko, kad taptų jo ausimis ir akimis, viską jam raportuotų.

– Kai atėjau į klubą, žinoma, pasitikėjimo nebuvo daug. Pasitikėjimas neatsiranda iš niekur. Žaidėjams nedaro visiškai jokio įspūdžio, jei kažkas ateina, pristato docentą ir sako, kad su juo nuo šiol reikės bendrauti. Jei nori užsiauginti pasitikėjimą, kad pas tave ateitų ir patys, ar pats pasiūlau, – viskam reikia laiko.

Žaidėjų „telefonas“ geriausiai pasako, kai jie kalbasi tarpusavyje. Jei informacija kažkur nueitų į viršų, manau, kelias užsikirstų labai greitai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos