„Pats labai mėgstu žaisti krepšinį, nors, kai buvau jaunas ir gražus, žaidžiau rankinį, kuris, beje, man lig šiol labai svarbus.
Nesu geras žaidėjas: operuoti abu kojų keliai, senos traumos riboja judėjimą, net gydytojai pataria vengti rimtesnių krūvių. Tačiau netgi puikiai žinodamas, kad po rungtynių savaitę vos paeisiu, pukšėsiu ir stenėsiu, menkiausiai progai pasitaikius neatsisakau pabėgioti su kamuoliu. Su malonumu, kai tik galiu, prisidedu prie Ukrainos lietuvių treniruočių“, – savo santykį su krepšiniu atskleidžia pašnekovas.
Ukrainos lietuvių komanda aktyviai rengiasi kitais metais Kaune vyksiančioms pasaulio lietuvių žaidynėms.
Vienas iš komandos narių Evaldas Šnipas pasakoja, kad vasarą lietuvių komanda treniruojasi A.Puškino parke esančiame aikštyne, o šaltuoju metų laiku nuomojasi mokyklos salę. „Žaidžiame su įvairiomis komandomis. Kai ukrainiečiai išgirsta, kad esame iš Lietuvos, ima bendrauti labai draugiškai ir šiltai. Ukrainiečiai žino ir Kauno „Žalgirį“, ir tai, kad Lietuva labai mėgsta krepšinį“, – teigia E.Šnipas.
Pasak jo, anksčiau lietuviai žiūrėti krepšinio rungtynių transliacijų eidavo į Lietuvos ambasadą Kijeve, o dabar būrys tautiečių vyksta į prekybos ir pramogų centrą „Atmosfera“.
Šio prekybos centro direktorius Tomas Lukoševičius bičiulių kompanijai pasiūlė stebėti krepšinį „Atmosferoje“ veikiančiame boulingo klube.
„Žalgirio“ fanai – ne vien lietuviai
Įvairiose Ukrainos regionuose gyvena daugiau kaip 7 tūkstančiai lietuvių, rodo Ukrainos lietuvių bendruomenės duomenys.
„Kijeve lietuvių bendruomenė didelė. Todėl apie krepšinį yra su kuo pakalbėti. Vyrai ir patys žaidžia, ir susirenka stebėti rungtynes, kartu serga už mylimą komandą. Lietuvis ir oranžinis kamuolys yra neatsiejami.
Kur bebūčiau, stengiuosi nenutolti nuo „Žalgirio“ komandos reikalų. Stebiu rungtynes internete, skaitau visas Lietuvos ir pasaulio žiniasklaidoje pasirodžiusias žinutes, palaikau ryšius su Lietuvoje likusiais draugais, taip pat ištikimais „Žalgirio“ fanais, neretai po rungtynių skambinamės ar susirašom – aptariame rungtynes“, – dėsto „Žalgirio“ garbės klubo narys M.Babonas.
Lietuvos ambasados Ukrainoje komandai krepšinio aikštėje neatsisako padėti buvęs „Žalgirio“ krepšininkas Grigorijus Chižniakas. Varžovams būna sunku pataikyti per aukštai iškeltas vidurio puolėjo rankas.
M.Babonas džiaugiasi, kad ukrainietis G.Chižniakas pernai tapo „Žalgirio“ garbės klubo nariu: „Vadinasi, „Žalgiris“ yra ne tik lietuvių komanda! Su Griša dažnai pakalbame apie krepšinį. Jis įdėmiai seka ne tik Eurolygą, bet ir „Žalgirio” kovas LKL“.
„Visus, kurie myli komandą, bet neįstoja į „Žalgirio“ garbės klubą dėl neva per didelio mokesčio, visada stengiuosi įtikinti palaikyti savo komandą sakydamas, jog tai nėra brangu: susilaikykite nuo kelių bokalų alaus ir užteks pinigų „Žalgirio“ garbės klubo nario mokesčiui.
Užtat alumi jus pavaišins senbuviai klubo nariai – tikrai nepralošite“, – šypsosi sirgalius.
Už „Žalgirį“ serga keturios giminės kartos
M.Babonui įdomu, kaip auga surašymo dalyvių skaičius. „Utenos alus“ specialiai fanų surašymui išvirė alų „Žalia Balta“.
„Man irgi įdomu sužinoti, kiek žmonių serga žaliai baltu virusu visame pasaulyje. „Žalgiris“ yra ne tik Lietuvos komanda, bet ir viso pasaulio lietuvių. Už Vilniaus klubą ar kitas ekipas dažniausiai serga tik to miesto fanai, o Kauno „Žalgirio“ fanų galima rasti pačiuose tolimiausiuose pasaulio kampeliuose“, – tikina M.Babonas, kuris pasaulinio „Žalgirio“ fanų surašymo duomenis seka puslapyje zaliabalta.lt.
Vyras kviečia jungtis visus, neabejingus „Žalgirio“ legendai.
M.Babonas skaičiuoja, kad „Žalgirio“ garbės klubui priklauso keturios jo giminės kartos: jo tėvas, dukra ir anūkas. „Žalgiris“ sirgaliui simbolizuoja lietuvybę, patriotiškumą ir kovą už laisvę.
„Kas, jeigu ne krepšinis, pirmiausia ateina į galvą, išgirdus Žalgirio vardą? Be abejonių, Žalgirio mūšis, nes aš esu kariškis“, – teigia Ukrainoje apsistojęs lietuvis.
„Lietuva – tai trys milijonai krepšinio ekspertų, trenerių, žaidėjų ir, be jokios abejonės, komentatorių.
Aš pats, stebėdamas rungtynes, netgi kai žiūriu vienas, mėgstu garsiai komentuoti, priekaištauti, raginti, šūkauti. Jeigu kas nors pamatytų iš šono, tikriausiai konstatuotų, kad esu ne visai sveikas. Taip, esu labai emocionalus sirgalius, tačiau padoraus elgesio ribų neperžengiu.
Turiu kelis priešininkų žaidėjus, kurių labai nemėgstu ir visada jiems linkiu žaisti prastai, tačiau, kita vertus, stengiuosi būti santūrus kitų žaidėjų atžvilgiu. Deja, ne visada pavyksta atlaikyti įtampą... Kartais pasiduodu akimirkos emocijai“, – prisipažįsta „Žalgirio“ garbės klubo narys.
Visada padėkoja krepšininkams
Aktyviu „Žalgirio“ sirgaliumi M.Babonas tapo dar mokykloje. „Visi mano kartos fanai pamena „aukso karštligę“, kurią sukėlė pergalės prieš Maskvos CSKA. Per lietuvių krepšinio mūšius su raudonarmiečiais Kaunas tapdavo miestu-vaiduokliu“, – įspūdžiais dalijasi M.Babonas. Net ir žiūrėdamas rungtynes per televizorių, jis užsivelka žaliai baltus marškinėlius. O Arvydą Sabonį „Žalgirio“ aistruolis vadina legenda nr. 1.
„Džiaugiuosi, kad turėjau progą pabendrauti su A.Saboniu, Gintaru Krapiku, Voldemaru Chomičiumi. Be abejo, lenkiu galvą ir prieš „Žalgirio“ garbės klubo prezidentą Modestą Paulauską, kuris savo pavyzdžiu prieš 50 metų įkvėpė daugybę jaunuolių pasirinkti krepšinio kelią“, – kalba M.Babonas. Jo teigimu, dabartinei komandai labai svarbu turėti tokių patyrusių krepšininkų kaip Robertas Javtokas ar Paulius Jankūnas. Sirgaliams patinka komandos kapitono išorinis santūrumas, vidinė aistra ir sugebėjimas valdyti situaciją.
„Krepšininką tikru žalgiriečiu paverčia ne žali marškinėliai, o jūra per treniruotes išlieto prakaito. Pasikliauti vien talentu – apgaulinga. Reikia juodo darbo“, – jauniems krepšininkams pataria M.Babonas, jaunystėje sportui skyręs tūkstančius valandų. Iš „Žalgirio“ šį sezoną jis, kaip ir visi žaliai balti, tikisi tik pergalių.
„Žinoma, nesėkmių aikštėje išvengti neįmanoma. Pralaimėjimai patikrina, kiek tribūnose yra tikrų aistruolių. Kol rungtynės nesibaigia, rimti fanai nesiskirsto, kad ir koks rezultatas dega švieslentėje.
Mes gerbiame „Žalgirį“ ir vyrų pastangas kovoti. Iš savo tribūnų mes pajudame tik tuomet, kai į rūbinę dėkodami plojimais palydime krepšininkus“, – teigia garbės klubo narys.
Nors po pralaimėjimų M.Babonas labai liūdi, tačiau niekada neskuba smerkti komandos.