90-ąjį jubiliejų vasario mėnesį minėjusio Vlado Garasto anūkas Rokas Garastas treniruoja futbolo klubą Kauno „Žalgiris“, tad legendinis šalies treneris stebi ir A lygos kovas, bet didžiausias jo dėmesys vis tiek sutelktas į oranžinį kamuolį.
„Kiek galiu, pasižiūriu visas rungtynes – ir LKL, ir Eurolygoje“, – 15min laidoje PIKENROLAS sakė vienas tituluočiausių krepšinio trenerių šalies istorijoje.
Tiesa, pastarojo metų Lietuvos krepšinio vaizdelis V.Garasto nedžiugina.
„Man atrodo, kad lygis yra truputį pakritęs. Jei komanda Eurolygoje yra paskutinė, turbūt nėra linksma? O jei dar ši komanda nežaidžia LKL finale, tai kelia didelį susirūpinimą. Garbinga komanda, o tokie reikalai, – dėstė V.Garastas. – Problemos yra komplektacijoje. Sunkus reikalas. Man asmeniškai „Žalgiryje“ trūksta lietuvių krepšininkų. Norėčiau, kad jų būtų daugiau. Galvoju, kad lyderiai turi būti ne legionieriai, o dažniausiai rezultatyviausi žaidėjai būna būtent legionieriai. Aišku, dar nuo seniau komandoje yra likę Ulanovas su Lekavičiumi.
Kita didžiulė problema – emigracija. Apie vieną milijoną išvažiavusių žmonių, tarp kurių – ir vaikų. Mes turime labai mažą pasirinkimą. Ir tų vaikų būklė nėra aiški – kalbama apie nutukimą, mažą judėjimą. Sakyčiau, kad yra visas bendras bėdos kompleksas. Nelabai linksmai atrodo ir kitos sporto šakos. Ar nėra pakritęs visas Lietuvos sportas? Aišku, išlenda vienas kitas sportininkas, bet anksčiau turėdavome ir gerą jaunimo komandą, ir pirmoji šalies komanda stovėdavo aukštai, dalyvaudavo Eurolygos aštuoniukėje.“
Lietuvos krepšinio tėvas šios sporto šakos vystymąsi šalyje stebėjo nuo pirmųjų žingsnių. Jis vaikystėje mėtė kimštinį kamuolį į lanką, nuimtą nuo silkių statinės. Vėliau – ilgus metus dirbo treneriu, pasiekė įspūdingas pergales su Kauno „Žalgiriu“ ir Lietuvos rinktine, o galiausiai vadovavo ir šalies krepšinio federacijai.
V.Garastas bijo, kad nepasikartotų pusšimčio metų istorija, kai niuksą gavusiam „Žalgiriui“ buvo sudėtinga atsikovoti prarastas pozicijas.
„Girdėjau, jog Vilniuje daugiau vaikų veržiasi žaisti futbolą, o ne krepšinį. Yra toks posakis, kad vaikai eis sportuoti ten, kur yra pergalės. Kaip ir sirgaliai, – sakė V.Garastas. – Kai komanda nukrenta žemai, pasidaro sunku atsistoti. Tokį vieną laikotarpį „Žalgiryje“ jau turėjome 1956–1971 metais. Tuomet reikėjo 15 metų, kad komanda iškovotų trečią vietą SSRS čempionate.“
V.Garasto teigimu, koją „Žalgiriui“ kiša ir per dideli pokyčiai, išgyvenami kiekvieną tarpsezonį. Šalies flagmanas pakeičia pusę komandos, o pastarąjį sezoną „Žalgirio“ kėdėje prasisuko ir trys treneriai.
Neatsiejama pergalių dalimi yra stabilumas.
„Yra vienas dalykas, kuriam labai pritariu, kurio laikausi ir kurį žinau pagal save. Kai mokiausi institute, žaidimų katedros vedėjas buvo toks Grišnovas. Jis savo laiku yra žaidęs su tais 1937-ųjų metų lietuviais. Tikrai išmintingas žmogus, kurio kiekvieną sakinį galima buvo užsirašyti ir nepamiršti. Jis sakydavo, kad reikia trejų metų, jog komanda gerai žaistų. O kaip dabar būna? Kiekvienais metais ateina ir išeina po šešis žaidėjus. Kaip jie gali susižaisti? Nėra paruošiamojo periodo ir nėra kada susižaisti. Kai keičiasi po šešis žaidėjus, tai ir išeina vinigretas. Kai žaidi ilgesnį laiką kartu, tai ir tarpusavio pojūtis yra geresnis. O dabar... Nieko, – mintimis dalijosi V.Garastas. – Dar kitas dalykas – per penkias minutes aikštėje pabūna dešimt žaidėjų. Nesąmonių nesąmonė! Koks intensyvumas, kai žaidimo nėra?“
Nuo kurso nuklydęs „Žalgiris“ fiksuoja blogiausią sezoną klubo istorijoje – paskutinė vieta Eurolygoje ir pirmas kartas be LKL finalo.
Nepadėjo ir traumos, kurios buvo dažnas svečias žaliai baltų stovykloje. Apie jas V.Garastas irgi turi savo nuomonę, susijusią su žaidėjų amžiumi.
„Trauma po traumos... Kai būna traumos, žaidėjas eina atgal, nes tuo metu nieko neveikia, o techninis ir fizinis lygis smunka. Kai jis pasveiksta, žaidėją reikia atstatyti, o atstatymui dviejų dienų neužtenka. Reikia mėnesio. Traumos viską gadina. Kodėl jos nutinka? Nes žaidėjai yra kritinio amžiaus. Per daug žaidėjų yra senų. Moksliškai yra nustatyta, koks amžius yra tinkamiausias sportui. Krepšinyje tai yra 27–30 metų. Progresuoti vėliau tampa labai sudėtinga. Gali išlaikyti tinkamą sportinę formą tik labai gerai gyvendamas ir prižiūrėdamas save. Strelniekas nebeprogresuos. Kaip ir Jankūnas, Kalnietis. Prie visos pagarbos, bet viskam yra savas laikas. Reikia atšviežinti sudėtį. Šiais laikais yra velniškai daug traumų. Aš dešimt metų treniravau „Žalgirį“, bet nebuvo jokios traumos. Kodėl yra tos traumos? Neparuošti kūnai, neparuošti raiščiai. Organizmo perkrova, todėl žaidėjai eina velniop. Trenerio gyvenimas yra ištisinis mokymasis. Turi sekti savo darbą, mokytis iš kitų ir perimti iš jų ką nors, kas yra reikalinga“, – sakė nuo 1979-ųjų iki 1990-ųjų „Žalgiriui“ dirigavęs specialistas.
„Žalgiriui“ ramstant istorinį dugną, Lietuvos krepšinio padangėje sužibo Panevėžio „Lietkabelio“ žvaigždė.
Aukštaitijos klubas pusfinalio serijoje pralaimėjo pirmąsias rungtynes vienu tašku Nemuno saloje, bet tuomet Kazio Maksvyčiui kariaunai sudavė tris smūgius iš eilės ir antrą kartą istorijoje prasimušė į LKL finalą.
Prieš penkerius metus „Lietkabelis“ dėl titulo nusileido „Žalgiriui“, bet dabar turi realias galimybes.
Panevėžiečiai skina žaidimo Europos taurėje vaisius, teigė V.Garastas.
„Pirmoje eilėje – treneris, – apie sėkmingo „Lietkabelio“ sezono priežastį sakė V.Garastas. – Aš atiduodu pagarbą treneriui Nenadui Čanakui, kuris turi patirtį, treniruoja gerai, o komanda eina į priekį. Jis sulipdė komandą. Jiems labai padėjo ir žaidimas Europos taurėje. Jie ten užsigrūdino, įgavo patirties. Komandoje dabar yra geras psichologinis klimatas. Jie nedreba, nepanikuoja, nebijo. Mums su „Žalgiriu“ irgi taip buvo. Kai pradėjome žaisti Europos turnyruose, mes paėjome į priekį ir pasidarė lengva žaisti SSRS čempionate. Europos turnyruose sutinki įvairius žaidėjus, komandas ir trenerius, o komanda tokiu būdu progresuoja. „Lietkabelis“ žaidžia kitaip. Kiti kopijuoja vienas kitą, tas pats per tą patį ir nėra įvairumo.“
Finalo seriją „Lietkabelis“ atidarė pergale Vilniuje, taip perimdamas ir namų aikštelės pranašumą, tačiau antroje serijos dvikovoje pilnutėlėje „Cido“ arenoje krito 66:88.
Serijoje iki keturių pergalių tapo lygu, o trečioji akistata „Jeep“ arenoje sostinėje vyks artėjantį trečiadienį.
„Pergalė pirmajame mače yra didelis dalykas, bet nenoriu kalbėti iš anksto, nes viską lemia galutinis rezultatas. Gali būti ilga serija, daugiausia – septynerios rungtynės. O gal kas koją išsisuks? Sunku prognozuoti. Dabar atrodo, jog „Lietkabelis“ yra labai geroje padėtyje. Įdomu, kokias korekcijas žaidime įves Vilniaus komanda. Jie irgi turi visas galimybes įveikti Panevėžį“, – dar prieš antrąjį serijos mačą kalbėjo V.Garastas.
Artėjantį rugsėjį Lietuvos rinktinė pradės kova Europos čempionate Vokietijoje. Medalių mūsų šalies rinktinė nėra iškovojusi nuo 2015-ųjų metų.
Nacionalinei komandai dabar vadovauja Kazys Maksvytis, sieksiantis nutraukti užsitęsusį medalių prakeiksmą.
Darbėniškis šiuo metu dirba ant dviejų pagrindinių Lietuvos krepšinio kėdžių – rinktinėje ir „Žalgiryje“.
„Man buvo gerai, nes rinktinę reikėdavo treniruoti tik po sezono. Klube galėdavau išbandyti derinukus, ką buvau sugalvojęs, ir žiūrėdavau – tinka tai ar netinka. Jei darysi tai rinktinėje, visi sakys, kad eksperimentuoji. Ir nepasieksi tinkamo rezultato. Ką gali Kazys Maksvytis padaryti per dvi savaites? Nieko nepadarys“, – sakė V.Garastas.
Toli į Senojo žemyno pirmenybes V.Garastas dar žvelgti nenorėjo, nes situacija gali keistis, bet jo nuomone, lietuviai galėjo geriau sukovoti olimpinio atrankos turnyro finale namuose su vunderkindo Luka Dončičiaus vedama Slovėnija.
„Reikia, kad tie du bokštai (Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis – aut. past.) kartu aikštėje duotų naudos. Kažkodėl dar to nėra. Mano nuomone, gerai pasiruošus galėjome Kaune įveikti slovėnus. Nesvarbu, kad ten yra Luka Dončičius. Tarkime, galėjo keturi gintis zona, o vienas asmeniškai. Čiumpi nuo galinės linijos ir persekioji per visą aikštelę. Reikia mokytis iš amerikiečių. Arba galima bandyti pristabdyti kitus žaidėjus, o L.Dončičius tegul renka savo vidurkį. Jie dengėsi prieš L.Dončičių, paliko kitus laisvus, tai ir tie žaidėjai dar davė rezultatą. Jiems atsidarė rogės. Tai yra trenerio sugebėjimai ir jo mąstysena“, – sakė V.Garastas.
Visa 15min laida PIKENROLAS su Vladu Garastu:
