Šarūnas Jasikevičius ne tik viešai kvestionavo žalgiriečių susitelkimą į likusias LKL kovas. Kai šypsodamasis Panevėžyje jis spėliojo, kokiu laukimu gyvena „Žalgiris“ – LKL finalo ar atostogų, Šaras kitądien po rungtynių surengė alinančią treniruotę savo vyrams (99 proc. atvejų tai būna laisvadienis) ir po to muštravo komandą net ir per „Žalgirio“ garbės klubo narių pasisvečiavimą per žaliai baltų treniruotę.
Trečiajame mače vaizdelis jam tada pasirodė geresnis, bet, atėjus pirmajam „Žalgirio“ pralaimėjimui superfinale, Š.Jasikevičius sveikino komandą, kuri LABIAU NORĖJO LAIMĖTI.
Š.Jasikevičius: Žinant mūsų žaidimą po finalo ketverto Belgrade, manęs pralaimėjimas nestebina. Neturėtų stebinti ir kitų. Nereikia bėgti nuo fakto, kad neužvedžiau komandos kaip Rimas. Jie norėjo labiau.
Motyvacija yra magiškas dalykas, yra pasakęs ir Dimitris Itoudis po pakankamai beviltiško CSKA pralaimėjimo Kaune. Mažai kitų faktorių muša per bendrą meistriškumo lygį taip, kaip žaidėjo fizinis ir psichologinis atsidavimas rungtynėms. O žalgiriečių situacija irgi suprantama – sezono finalas, tas galbūt istorinis jų karjeros momentas jiems buvo prieš 4 savaites Belgrade, ne čia, Lietuvoje.
Pasižiūrėkite į visų nurašytą Artūrą Jomantą (atrodo, jau nurašė ir pati „Lietuvos ryto“ komanda, planavusi atsisveikinti su kapitonu po sezono). Į starto penketą superfinale įtrauktas 33-ejų krepšininkas jau nebeturi savo greičio ir atletiškumo, tačiau į kiekvieną 50/50 situaciją meta visą savo energiją. Net jeigu jam ir nepavyksta pagriebti to kamuolio, iš oponento jis išspaudžia maksimalų energijos rezervą, įdarbindamas jį, atrodytų, lygioje situacijoje.
Martynas Echodas, nors dar vaikiškai mušinėja kamuolį nuo lanko po švilpuko ar blokuodamas metimą su visu tinkleliu judina krepšį ir „Lietuvos rytui“ tai kainuoja 4 taškus, jie visi dega noru laimėti kiekvieną ataką, sustabdyti kiekvieną išpuolį, rezultatyviai užbaigti kiekvieną puolimą.
Kas tas kovingumas krepšinyje? Mažų mažiausiai „Lietuvos ryto“ persvara prieš „Žalgirį“ po dvejų rungtynių pagal puolime atkovotus kamuolius (19:14), perimtus kamuolius (13:9) ar blokus (6:2). Čia mažiausiai.
Negali sakyti, kad „Žalgiryje“ nebeliko tokių energijos žiežirbų. Užtenka pasižiūrėti, kaip po svarbių išgimdytų taškų ketvirtajame kėlinyje spirgėjo Aaronas White'as. Yra ir daugiau tokių. Tačiau „Žalgiris“ po Belgrado atrodo gerokai išsibalansavęs ir laukiantis atostogų.
Prisiminkite, koks būna jūsų darbingumas ir polinkis nepersistengti, kai žinote, kad kitądien laukia kelionė į paplūdimį su palmėmis.
Bet tai ir skiria žmones, kurie eina į darbą tam, kad tiesiog eitų, ir aukščiausios klasės profus.
Kita vertus, nenurašykime „Lietuvos ryto“ nuopelnų. Oi, ne! Vilniaus klubas pademonstravo, kad jį reikia gerbti.
Tai įvyko – po 7 metų pertraukos LKL finale juodai-baltai-raudoni vėl džiaugėsi pergale prieš žaliai baltus 82:73. Intriga grįžta – serijos iki 4 pergalių rezultatas 1-1.
Puolime vilniečiai turėjo savo šaunųjį trejetą, kuris pasidalijo vaidmenis kaip „Marvel“ filme su laiminga pabaiga.
Benas Madgenas davė toną „Lietuvos ryto“ puolimui 7 taškais pirmajame ketvirtyje, kai trys jo metimai iš eilės leido vilniečiams perimti iniciatyvą.
Loukas Mavrokefalidis baudė visus, kurie niekino jo greičio savybes, per 2 min. 28 sek. atkarpą pelnydamas 9 taškus paeiliui antrojo ketvirčio pradžioje, o iš viso per antrąjį kėlinį – net 14 taškų („Žalgiris“ per antrą kėlinį – 18).
O galiausiai tašką rungtynėse padėjo papildomas „Siemens“ arenos prožektorių šviesas įjungęs Chrisas Krameris. Pradėjęs savo ketvirtojo kėlinio performansą tolimu metimu (taip, tritaškiu, kurių nuo pusfinalio serijos iki ilgai laukto šūvio buvo pataikęs tik 1 iš 16), po kurio Rimas Kurtinaitis iš laimės kėlė rankas į viršų, lyg įmetus pergalingą metimą su sirena, skeptikų skalpuotas įžaidėjas pelnė 11 taškų ir drąsiais metimais nuvedė komandą į pirmąją pergalę.
Šis „Lietuvos rytas“ nusipelnė daugiau pagarbos. Chrisas Krameris gal ir negali solidžiai pataikyti tritaškių, tačiau, žengęs baudos aikštelės link, amerikietis atakuodamas jaučiasi gerokai užtikrinčiau. Bet „Žalgirio“ gynyba buvo tokia akiplėšiška, kad retai prieidavo prie „Lietuvos ryto“ gynėjo, net ir šiam peržengus tritaškio liniją.
Beną Madgeną šioje serijoje daugiausiai vaikėsi toli gražu ne pirmo ryškumo „Žalgirio“ gynėjai Kevinas Pangosas bei Artūras Milaknis. Jiedu dažnai vėlavo paskui greitą australo pirmą žingsnį arba staigų pasinaudojimą užtvara. B.Madgenas nedarė nieko stebuklingo, ko nebūtų daręs pirmajame serijos mače. Tik skirtumas tas, kad, atsivėrus galimybėms išmesti kamuolį po driblingo, 33-ejų krepšininkas šaltakraujiškai realizavo metimus – 6 iš 10 (19 tšk.).
Galima tikėtis, kad trečiajame mače išvysime agresyvesnius „Žalgirio“ gynybos veiksmus.
Mažiau erdvės reikės suteikti ir Loukui Mavrokefalidžiui, kuris, atrodo, išmetė visus netaiklius metimus Kaune ir pataikė beveik viską, ką pabandė Vilniuje (9/13 met., 24 tšk.).
Nors Martynas Echodas šiemet žengė didžiulį žingsnį į priekį, kol kas graiko patirtis pranoksta lietuvio veržlumą. Per 48 finalo minutes su L.Mavrokefalidžiu aikštėje „Lietuvos rytas“ įmetė 16 taškų daugiau nei „Žalgiris“, kai su M.Echodu per 32 minutes – net 36 taškais mažiau nei žalgiriečiai.
Pavyzdingai uždaręs pirmųjų rungtynių „Lietuvos ryto“ vedlį Roką Giedraitį, kurio 17 taškų pasirodymą Kaune keitė 0 taškų ir tik 2 išmesti metimai Vilniuje, „Žalgiris“ suteikė per daug galimybių vilniečių mažiukams. L.Mavrokefalidis baudė „Žalgirį“ už spragas po krepšiu, bet dažnai tai buvo ir sudėtingi, tačiau labai staigūs metimai.
Š.Jasikevičius: „Mavro mano draugelis, tai sakysiu, kad jis toks geras. Mes jį šiandien padarėme dar geresniu“.
Vis dėlto raktas į pergalę buvo ne puolimas, nes juk taškų „Lietuvos rytas“ įmetė netgi mažiau nei Kaune. Tai buvo gynyba, kuri per 48 valandas sutraukė „Žalgirio“ rezultatyvumą 23 taškais.
Pirmosiose rungtynėse Kaune „Žalgiris“ išmetė 19 tritaškių ir su pasakišku 58 proc. pataikymu nujojo į smagią 96 taškų pergalę. „Lietuvos rytas“ Vilniuje žaliai baltiems leido išmesti panašiai – 18 tritaškių, bet įkrito vos 3 (16,7 proc.). Tik didžiulis skirtumas, kas ėmėsi tų metimų.
Tikrieji „Žalgirio“ snaiperiai – Artūras Milaknis bei Kevinas Pangosas, „Žalgirio“ arenoje kartu pataikė 73 procentus komandos tritaškių – 8 iš 11 su stebuklingu 80 proc. pataikymu.
Vilniuje Kevinas prametė tris sunkius tolimus metimus, o Artūras Milaknis iššovė tik du kartus ir abu – netaikliai, nors proga buvo nebloga. Įsivaizduokite, dviejų patikimiausių „Žalgirio“ ginklų taiklumas iš trijų taškų zonos užsikirto iki 0/5.
Beje, Šarūno Jasikevičiaus dešinioji ranka ant parketo aikštę paliko su dviem taškeliais (1/7 met., 9 rez. perd., 2 kl.).
R.Kurtinaitis: „Šiandien sustabdėme Pangosą – stengėmės atakuoti jį, kad jis dirbtų gynyboje, o tada jis turėjo sunkumų ir puldamas. Turime apkrauti Pangosą darbu, tai duoda mums vaisių“.
Mindaugui Lukauskiui, Benui Madgenui, Chrisui Krameriui, Rokui Giedraičiui ir visai krūvai „Lietuvos ryto“ žaidėjų per tą 17 minučių 43 sekundžių snaiperio pasilakstymą ant „Siemens“ arenos parketo turėjo paskausti kaklą, kai vilniečiai vis sukiodavo galvą pasižiūrėti, ar Milas nedingo iš jų akiračio. „Lietuvos ryto“ gynyba nebeleido sau skubėti į pagalbas laisvo A.Milaknio kaina, tad žalgirietis turėjo mažiau progų išsimesti savo metimų.
Kita vertus, vien A.Milaknio dvasia aikštėje suteikė „Žalgiriui“ daugiau erdvės baudos aikštelėje, iš kurios būtent dažnai ir atakavo žaliai baltų komanda. Tik A.Milaknio žaidimo laiką trumpino B.Madgeno ir R.Giedraičio reidai, kuriais šeimininkai baudė snaiperį ginantis.
O kas metė tuos likusius 13 tritaškių? Ne patys patikimiausi žmonės prie perimetro – Edgaras Ulanovas (1/3), Paulius Jankūnas (0/1), Axelis Toupane'as (1/2), Aaronas White'as (0/1) ir, be abejo, paprovokuotas Vasilije Micičius (1/6).
Tai metimai, su kuriais gali gyventi „Lietuvos rytas“, ir provokacijos, ypač prieš V.Micičių, kurias mėgsta R.Kurtinaitis.
Tad su atšipusiu taikikliu „Žalgiris“ buvo labai dažnas ir labai nepageidaujamas svečias „Lietuvos ryto“ baudos aikštelėje. Kadangi vilniečių gynyba galėjo spaustis arčiau krepšio dėl svečių bėdų atakuojant iš perimetro, žalgiriečiams teko atidaryti laikiną gimdyklą po vilniečių krepšiu.
Iš baudos aikštelės „Žalgiris“ pelnė 71,2 proc. savo taškų – net 52. Palyginimui, tai net 22 procentais daugiau nei kitas mačas, kuriame „Žalgiris“ iš baudos aikštelės į „Lietuvos ryto“ krepšį įmetė daugiausiai taškų.
„Žalgiris“ ten dažnai naudojosi savo dydžiu ir atletiškumu, gyveno iš aštrių Vasilije Micičiaus įkirtimų į baudos aikštelę (6 rez. perd.), kurie dažnai baigdavosi Aarono White'o ar Brandono Davieso dėjimais į krepšį.
Bet kamuolio judėjimas buvo toli gražu ne toks smagus, kaip Kaune, kur palikta 10 rezultatyvių perdavimų daugiau.
Dar skaičių? Trys „Siemens“ arenos apsaugos vyrai su oranžinėmis liemenėmis dengė aktyviausių „Lietuvos ryto“ sirgalių tribūną nuo aikštės, patogiai įsitaisę ant kėdučių. Tik vienas jų pakilo iš vietos išvydęs, kad Vasilije Micičius gali turėti problemų prie raudonųjų pulko tvoros. Nė vienas jų nepasijudino, kai ištrūkęs jaunuolis puldamas iš nugaros krūtine daužėsi į krepšininką, o vėliau lyg niekur nieko grįžo į tribūną.
„Žalgiris“ buvo agresyvesnis ir kietesnis nei arenos apsauga, bet išsibalansavęs Lietuvos čempionas atidavė „Lietuvos rytui“ iniciatyvą ir prisižaidė iki paskutinių minučių dramos. O tokiose situacijose jau daug ką lemia ir viena nesportinė pražanga, vienas atsitiktinis Chriso Kramerio tritaškis, vienas iš rankų iškritęs kamuolys, sėkmės faktoriai.
Arba tiesiog 39-erių Mindaugo Lukauskio likimo pirštas po taiklaus tritaškio. Kaip senais gerais laikais, jis grąžina įtampą į „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ seriją.
