Tai buvo pirmasis istorijoje Azijos žemyne vykęs pasaulio krepšinio čempionatas, kurį Filipinai surengė dviejuose miestuose – sostinėje Maniloje ir Kesone, kuriame prieš trejus metus iki pirmenybių starto vyko legendinė bokso kova tarp Muhammado Ali ir Joe Frazierio.
Turnyre dalyvavo keturiolika komandų – dvylika jų pasiskirstė per tris grupes, o čempionų titulą gynę SSRS krepšininkai ir šeimininkai filipiniečiai į pirmenybes įsijungė nuo antrojo etapo.
Dešimt medalių su SSRS rinktine iškovojęs Modestas Paulauskas karjerą pabaigė 1976-aisiais metais, bet lietuvių krepšininkų linija Sovietų Sąjungos rinktinėje nenutrūko, nes jau po metų draugiškose rungtynėse buvo išbandytas tuomet 23-ejų metų Kauno „Žalgirio“ puolėjas Sergejus Jovaiša.
„Tuo metu tokio lygio lietuvių krepšininkų daugiau nebuvo. Prisimenu, jog džiaugiausi, kad savotiškai tęsiu lietuvių dalyvavimą SSRS rinktinėje. Po Modesto Paulausko be praleidimų bent vienas lietuvis ir toliau atstovavo SSRS rinktinei. Ši garbė ir laimė teko man, – 15min portalui pasakojo Sergejus Jovaiša. – Man teko dalyvauti draugiškuose susitikimuose, matyt, kad buvau bandomas, o po metų buvau įtrauktas į kandidatų sąrašą pasaulio taurei. Man pavyko užsikabinti ir patekti į rinktinę.“
„Žaidimas SSRS rinktinėje buvo labai naujas dalykas. Negaliu sakyti, kad buvo labai netikėta, bet patekimas į pasaulio čempionatą – tikrai malonus siurprizas“, – sakė S.Jovaiša.
JAV rinktinei į žaidimą pasaulio taurėje tuomet žiūrint pro pirštus ir siunčiant krepšininkus iš studentų lygos (NCAA), turnyro favoritais buvo laikomos SSRS ir Jugoslavijos komandos.
Būtent šios rinktinės ir varžėsi planetos pirmenybių finale 1974-aisiais ir 1967-aisiais.
Vis dėlto dar prieš turnyrą Aleksandro Gomelskio vadovaujama ekipa neteko pagrindinio lyderio Aleksandro Belovo, žaidėjo, kuris 1972-aisiais olimpinių žaidynių finale Miunchene įmetė pergalingą bene kontroversiškiausią visų laikų metimą į amerikiečių krepšį ir tapo didžiausia žvaigžde šalyje.
Iki tol A.Belovas buvo spėjęs iškovoti du Europos čempionato aukso medalius, o 1974-aisiais vidurio puolėjas stipriai prisidėjo prie planetos pirmenybių aukso.
„Jis turėjo problemų dėl išvykimo į užsienį, nes buvo pažeidęs kažkokį muitinį režimą. Aleksandras dalyvavo su mumis baigiamoje stovykloje prieš pasaulio čempionatą, viskas buvo tvarkoje ir jis buvo visa galva geresnis už kitus. Aš žaidžiau antrame penkete su Aleksandru, o pirmame penkete – Vladimiras Tkačenka ir Aleksandras Belostenas. Juos sutvarkydavo vienas A.Belovas. Ta sąlyginė antroji komanda dažnai įveikdavo pirmąją“, – sakė S.Jovaiša.
Didžiausia netektis, kodėl SSRS netapo čempionais, buvo Aleksandro Belovo neišvykimas į turnyrą, o vėliau – netikėta jo mirtis. Tragišką žinią S.Jovaiša su kompanija išgirdo dar prieš pirmąsias pasaulio taurės rungtynes.