„Dabar absoliučiai nieko nenoriu galvoti, nė vienai dienai neturiu jokių ateities planų. Žinau viena: penktadienį „Tylos namų“ salėje bus pašarvota urna su mano žmonos Irenos palaikais, o šeštadienį Petrašiūnų kapinėse jai ištarsiu paskutinį sudie“, – kalbėjo treneris.
Iš Tryškių kilusi Irena Aleksiūnaitė-Garastienė, gimusi 1932 m. gegužės 9 d., tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute baigė fizinės kultūros ir gamtos studijas, buvo aktyvi sportininkė, sprinterė. 1950 ir 1951 metais tapo Lietuvos 100 metrų bėgimo čempione. Biržuose ji buvo Sporto mokyklos direktorė, trenerė, Kaune – tuometės 40-osios vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytoja.
– Kokius išbandymus tenka atlaikyti anapilin iškeliavus žmonai?
– Visokių. Tačiau pirmiausiai reikia ilgiau pagyventi ir tada bus geriau matyti. Žmonos labai trūksta, vienas vaikštau po keturis kambarius ir nesitiki, kad jos jau nebėra.
Kambariuose pilna nuotraukų, kur esame nusifotografavę dviese ir su anūkais.
Visą laiką prie gulinčios lovoje žmonos budėjau, ją slaugiau, kėliausi naktimis. Buvo sudėtinga.
Žmoną lankydavo ir dvi slaugos darbuotojos, kurių viena ateidavo ryte, o kita – vakarop.
Kai Irena prieš savaitę pateko į Kazio Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės Petrašiūnų skyrių, ją lankiau kiekvieną dieną.
Antrą Kalėdų dieną su dukra Jolanta ir anūke apie septintą valandą vakaro ją aplankėme, viskas buvo normalu, nieko nebuvo galima nujausti.
Ji mums pasakė: „Eikite, eikite, viskas, užteks“. Pabuvome pusvalandį ir išėjome.
Ir staiga pusę dvyliktos nakties skambutis, kaip iš giedro dangaus trenkė perkūnas: mirė Irena Garastienė.
Sunki mano senatvė: pernai Kelne, išvykęs stebėti Europos krepšinio čempionato grupės varžybų, staiga mirė 64 metus einantis mano sūnus Virgilijus, prieš tris savaites – žmonos sesuo, o dabar – mano Irena.
– Bet šią sunkią valandą vienišas, tikriausiai, nesijaučiate – jus supa gausi šeima: vaikai, anūkai, proanūkiai?
– Visi kartu mes susitiksime penktadienį, kai 15 val. „Tylos namų“ salėje Panemunėje bus pašarvota urna su mano žmonos palaikais.
Ten buvo pašarvotas ir Arvydo Sabonio tėvas, „Žalgirio“ krepšininkų draugas gydytojas Donatas Vasiliauskas.
O anūkai išsibarstę: Vladas gyvena Klaipėdoje, buvęs „Kauno Žalgirio“ futbolo komandos treneris Rokas – Kaune, Valdas gyvena Vilniuje, o Dovilė, baigusi mokslus Paryžiuje ir sukūrusi šeimą su prancūzu – Paryžiuje.
Turiu keturias proanūkes, tris Roko dukras ir vieną – Vlado. Visos mano proanūkės sportiškos, ka nors lanko: plaukimą, gimnastiką, čiuožimą.
Nesigirdamas galiu pasakyti, kad mano šeimoje net penki žmonės (aš, abu vaikai ir du anūkai) baigė tuometį Kūno kultūros institutą. Ar kas nors Lietuvoje gali pasigirti tokia dinastija?
– Kokia jūsų sveikata šią sunkią valandą?
– Sudėtinga, tiek metų su Irena buvome kartu ir staiga likau vienas. Negaliu užmigti, skverbiasi įvairiausios mintys, akyse iškyla vaizdai. Tenka vartoti tabletes nuo nemigos.
– Kartu su žmona pragyvenote net 66 metus. Koks tokios darnios šeimos receptas?
– Abu esame biržiečiai, vienmečiai, mokėmės toje pačioje vidurinėje mokykloje, kartu sportavome, važinėdavome į varžybas.
Irena buvo puiki lengvaatletė sprinterė, o aš – lengvaatletis bėgikas ir krepšininkas.
Mus ypač suvienijo bendra profesija – fizinis lavinimas ir sportas.
Susituokėme Vilniuje. Irena studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, o aš – Kūno kultūros institute.
1957-aisiais kovo 31 dieną abu nuėjome į Vilniaus santuokos rūmus, liudininkai tapo ten buvę žmonės ir susituokėme. Laimingos mūsų šeimos garantas buvo ir didelė žmonos kantrybė.
– Ar galite teigti, kad ir žmona daug prisidėjo prie jūsų vadovaujamo legendinio „Žalgirio“ įspūdingų pergalių?
– Be abejo. Žmona atliko ypač didelį darbą namie. Man daug nereikėjo rūpintis vaikais.
Žmona mane retai matydavo namie ir viena laikė visus keturis namų kampus, viską prižiūrėjo.
Aš buvau atsidavęs trenerio darbui ir mažiau rūpinausi šeimos gerove.
Žmona buvo labai puiki kulinarė, puikiai gamindavo maistą. Valgyti pagamindavo viską, ko tik paprašydavau, viską mokėdavo.
Kai 1979-aisiais iš Biržų atvažiavau treniruoti Kauno „Žalgirio“, su žmona iš pradžių neturėjome kur gyventi, todėl pusę metų glaudėmės pas Irenos tėvus.
Puikiai prisimenu, kai 1980–1983-aisiais mūsų dabartiniame bute, kuriame gyvenu jau 43 metus, vienu metu gyvenome dešimtiese: mes su Irena, sūnus ir dukra su savo antrosiomis pusėmis ir jų vaikai. Ir visiems užteko vietos, niekas nesiskundė.
– Ar netekus žmonos dar kas nors liko giliai širdyje užslėpta, jai nepasakyto per bendro gyvenimo metus?
– Per paskutiniuosius pusantro mėnesio su žmona jau buvo sunku susikalbėti, todėl daug ko jai ir negalėjau pasakyti.
Vis guosdavau, kad jos sveikata gerėja, gydytojai rūpinasi, viskas bus gerai. Tačiau daug ko ji jau nesuprato.
Nesuspėjau žmonai padėkoti už vaikų užauginimą, begalinį jais rūpinimąsi. Prisimenu, kai dar Biržuose ji apsinuodijo maistu ir buvo išvežta gydytis į Vilnių. Žmona paprašė, kad atvažiuočiau jos aplankyti ir atsivežčiau vaikus. Į Vilnių su abiem vaikais važiavau autobusu kelias valandas. Dar ir šiandieną mano akyse – Irenos begalinis džiaugsmas, kai ji ligoninėje galėjo apkabinti savo vaikus.
