„Tu turbūt neįsivaizduoji, kas čia vyksta?“
1989-ųjų žiema, Maskva.
Kim Bohuny, tuometinė „Turner Broadcasting“ darbuotoja, šalia Raudonosios aikštės laukė vieno svečio. Tai buvo Mykolas Karnišovas.
Artūro Karnišovo tėtis visiškai nekalbėjo angliškai. Amerikietė, savo ruožtu, mokėjo kelis šimtus rusiškų žodžių. Per mažai, kad užtektų susikalbėti vienu itin svarbiu reikalu.
„Sėdome į automobilį. Tarp Mykolo kelių angliškų žodžių ir mano keturių rusiškų, aš nė neįsivaizdavau, kur mes važiuojame“, – juokiasi moteris.
Ji prisimena, kad tądien snigo kaip išprotėję. Moteris kurį laiką sėdėjo automobilyje ir suko galvą, koks galutinis šios kelionės tikslas. Netrukus automobilis privažiavo ligoninę. Kim juokiasi – tada tiesiog sėdėjo su pluoštu Seton Hallo universiteto dokumentų neturėdama žalio supratimo, kas bus toliau.
Jiedu įėjo į ligoninę, kai netrukus prie jų prisistatė daktaras.
„Tu turbūt neįsivaizduoji, kas čia vyksta?“ – tobula anglų kalba tarė nepažįstamasis.
Kim nušvito.
„Tikrai taip!“ – nusikvatojo amerikietė.
„Aš gydytojas, jūs ligoninėje ir aš kalbu angliškai. Aš jums viską išversiu“, – pasakė mįslingasis vyras.
Jis labai kantriai vertė tuos Seton Hall universiteto pristatymo dokumentus ir Mykolui Karnišovui padėjo užpildyti klausimyną. Kim rodė brošiūras, kaip atrodo Seton Hallo universiteto miestelis, pasakojo apie „Big East“ konferenciją, koledžo sistemą.
„Turėjau ten draugų. Tai buvo akių gydytojas, – šypsosi Mykolas Karnišovas, 15min primintas apie šį komišką susitikimą. Dėl jo vyras turėjo atskristi iš Vilniaus į Maskvą. – Susitikom ir pamatėm, kad tas pokalbis iki galo neaiškus. Sakau, važiuojam pasikalbėti – padės vertėjas. Jis dirbo akių institute.“
Tai buvo susitikimas dėl SSRS krepšininko galimybės žaisti JAV universitete – pirmą kartą istorijoje ir dar šaltojo karo metu.
Katė maiše
„Pirmą kartą išgirdau apie Artūrą, kai buvau su Šarūnu“, – 15min pasakoja Kim Bohuny.
Nupūtus dulkes nuo senų prisiminimų, nei Šarūnas, nei Kim iki galo nepamena, kada tiksliai įvyko tas pokalbis. Bet jis turėjo įvykti iki 1988-ųjų Seulo olimpinių žaidynių. Amerikietė tuo metu lankėsi Europoje, o tame turnyre žaidė ir pats Š.Marčiulionis. Jiedu susipažino Geros valios žaidynėse, kurias amerikiečiai organizavo kartu su SSRS, o K.Bohuny atstovavo jas transliuojančią „Turner Broadcasting“ kompaniją.
Kaip pasakoja K.Bohuny, viename pokalbių Marčela užsiminė, kad Lietuvoje yra jaunas talentingas žaidėjas, kuriam būtų galima padėti patekti į JAV koledžą.
„Jis buvo gražiai nuaugęs. Aukštas, bet žaidė antroje-trečioje pozicijoje. Užsispyręs, darbštus ir siekiantis tikslo, – A.Karnišovą 15min apibūdino buvęs jo komandos draugas „Statyboje“ Gintaras Pocius. – Jei neklystu, jis buvo jauniausias „Statyboje“, bet pas trenerį Rimą Girskį gavo minučių. O vis tik tai buvo SSRS aukščiausios lygos komanda.“
Kim apie Artūrą papasakojo geram savo bičiuliui treneriui PJ Carlesimo, kuris kaip žvalgas stebėjo priešininkus ruošdamas ataskaitas JAV rinktinei. Jis taip pat treniravo Seton Hallo universiteto krepšinio komandą.
„Viename iš pokalbių... Na, kiek ten galėjau susikalbėti angliškai... – šyptelėjo Š.Marčiulionis. – Pasakiau, kad yra toks daug žadantis jaunikaitis.“
Tiek ir tereikėjo.
PJ Carlesimo ir Seton Hallo universitetas nė karto nematė A.Karnišovo žaidžiančio. Tačiau šiam strategui užteko dar vieno pokalbio su Š.Marčiulioniu ir jis nusprendė rizikuoti.
„Jis rizikavo, nes pasitikėjo Šarūnu ir jo krepšinio supratimu. Po pokalbio jis pasakė: žinau, kad nemačiau jo žaidžiant, bet aš surizikuosiu“, – 15min pasakojo K.Bohuny.
„Tai buvo katė maiše tiesiogine to žodžio prasme, – prisimena Š.Marčiulionis. – Juk jis net nebuvo išvažiavęs į JAV, o jie patys nebuvo jo matę. Bet gal patikėjo mano žodžiu, jog jis perspektyvus. Rekomendavau jį, bet negarantavau. Tačiau tikėjau, kad Artūras tikrai gali ten žaisti, nes mes patys ne kartą buvome žaidę prieš JAV studentų komandas.“
Skrydis į nežinomybę
„Laimėsit auksą, išleisim žaisti į užsienį“, – pažadėjo legendinis treneris Aleksandras Gomelskis prieš 1988-ųjų Seulo olimpines žaidynes.
Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis bei Valdemaras Chomičius SSRS rinktinėje pelnė 55 proc. visų komandos taškų ir įgyvendino iškeltą tikslą. Seulo olimpinis auksas pamažu padėjo pakelti geležinę uždangą geriausiems Lietuvos krepšininkams.
Viskas prasidėjo nuo Šarūno Marčiulionio. Po ilgų derybų, kol visi už talentingo gynėjo nugaros dalijosi pirmojo SSRS krepšininko NBA kontrakto lobį, lietuvis buvo išleistas į JAV 1989-aisiais.
„Sporto komitete buvo tokia nuostata, kad Marčiulionis iš Lietuvos gali išvažiuoti tik į JAV, Sabonis ir Kurtinaitis – į Europą. Artūro atvejis buvo egzotika“, – 15min pasakoja Š.Marčiulionis.
A.Karnišovas buvo pirmasis SSRS krepšininkas istorijoje, kuris ketino išvažiuoti žaisti krepšinio ir studijuoti JAV universitete.
Mykolas Karnišovas nuėjo į LSSR valstybinį Kūno kultūros ir sporto komitetą, kuriam tuo metu vadovavo Zigmantas Motiekaitis. Tačiau Artūro tėtis pasakoja, kad oficialaus rašto išvažiuoti studijuoti į JAV Karnišovai negavo.
„Iki galo susitarimo neturėjome ir tokio niekas negalėjo išduoti“, – 15min tikino M.Karnišovas.
Jokių garantijų nebuvo ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kad patektų į Seton Hallą, Artūrui pirmiausia reikėjo išlaikyti anglų kalbos ir matematikos egzaminus. To laikmečio žaidėjai prisimena, kad tai buvo sunki užduotis. Ir dėl aukštų Seton Hallo universiteto reikalavimų, bet pirmiausia – dėl anglų kalbos.
1989-ųjų rudenį, prieš krepšinio sezoną, Vilniaus „Statyba“ planavo kelionę į Ameriką.
Legendinis „Statybos“ žaidėjas ir treneris Rimantas Endrijaitis pasakoja, kad kai vilniečiai laimėjo SSRS čempionato bronzą 1979-aisiais, juos pirmą kartą išleido į turnyrus Italijoje, Maroke. Anksčiau „Statyba“ toliausiai buvo išvykusi tik į Lenkiją ir Vokietiją – su SSRS gerus diplomatinius santykius palaikiusias valstybes.
„Mes, kaip ir visi šitoje santvarkoje, buvome už tvoros. Bet kai 1979 metais tapom treti SSRS, pramušėm sieną. Tokia tada buvo tvarka. Prizininkams suteikdavo privilegijų“, – 15min teigė R.Endrijaitis.
A.Karnišovui tuo metu buvo 18 metų. Jis ir dar penki „Statybos“ krepšininkai su treneriu Rimu Girskiu ruošėsi stažuotei „Golden State Warriors“ pratybose. „Statybos“ branduolys sezonui ruošėsi treniruočių stovykloje Varėnoje, o jauniausieji Amerikoje turėjo plušėti individualiose treniruotėse.
Valdžia žinojo apie Artūro ketinimus likti Amerikoje, bet Karnišovai nebuvo tikri, ar jie bus palaiminti.
„Tokio aiškaus plano ir susitarimo iki galo nebuvo“, – neslepia M.Karnišovas.
Traukiniu į Maskvą ir tada lėktuvu į Ameriką. Taip tais laikais vyko kelionės į kitą Atlanto pusę. Buvę „Statybos“ krepšininkai pasakoja, kad būdavo ir taip, kad lėktuvas iš Maskvos skrisdavo į Airiją, ten užsipildavo degalų kelionei per vandenyną, o Niujorką pasiekdavo tik su dar viena papildoma stotele Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Bet ne ilga kelionė, o nežinomybė buvo didžiausias Karnišovų rūpestis.
„Kiek žinau, Artūras ir jo šeima labai jaudinosi dėl šios rizikos. Nes tai buvo labai specifiniai laikai, Lietuva siekė savo nepriklausomybės. Žinau, kad kai tėvai atsisveikino su Artūru, jie nežinojo, kada vėl jį pamatys, – 15min pasakojo K.Bohuny, kuri dabar užima NBA tarptautinių krepšinio operacijų viceprezidentės pareigas. – Tai buvo labai sunkus ir emocingas sprendimas visai šeimai.“
„Buvo baisu, nes Artūrui buvo tik 18 metų, tik baigęs mokyklą. Nei patirties, nei kažko... – pasakoja Mykolas Karnišovas. – Ir jam pačiam, galvoju, buvo baisu. Nes nebuvo jokio oficialaus leidimo ir viskas vyko spontaniškai.“
Karnišovai surizikavo. Mykolas prisimena, kad „Statyba“ vieną-dvi dienas buvo užlaikyta Maskvos oro uoste. Tėtis bendravo telefonu su tuometiniu Vilniaus komandos vyr. treneriu Rimu Girskiu.
Po daugybės metų Adriano Wojnarowskio tinklalaidėje ESPN A.Karnišovas pasakos, kad tai KGB sprendė jo likimą – leisti išvykti į Ameriką, ar ne. Tačiau lėktuvas pakilo su A.Karnišovu jo salone.
„Jis iš pradžių buvo su komanda, o po to pasiliko. Paskambino ir pasakė: aš jau čia, – pirmąjį judviejų pokalbį Amerikoje mena K.Bohuny. – Laimei, Naujajame Džersyje buvo šeima, pas kurią jis galėjo apsistoti.“
„Palikau Artūrą pas tokią Vidą“
Po treniruočių stovyklos Amerikoje, A.Karnišovas išlydėjo vilniečius namo, o pats pasiliko kitapus Atlanto. Viskas nebuvo taip paprasta, nes Seton Hallo studentų miestelio durys jam dar nebuvo atviros.
Po „Statybos“ kelionės Amerikoje, Rimas Girskis paskambino Mykolui ir pasakė, kad paliko jo sūnų „pas tokią Vidą“.
„Aš galvojau, kad ten kažkas kažkur priims Artūrą konkrečiai. O viskas išėjo labai spontaniškai. Universitetas priimti negali, jis niekur neįstojęs, reikia laikyti egzaminą, bet iki tol reikia kažkur pragyventi, – prisimena Mykolas Karnišovas. – Žinot, tai buvo sunkus laikas. To tokio savarankiškumo nelabai ir buvo, nes juk Artūras visada buvo prie mūsų, o tada liko vienas.
Visi lyg ir geranoriškai norėjo, kad jis ten pasiliktų, bet oficialumo nebuvo. Kol Artūras nepateko į universitetą, buvo labai neapibrėžtas laikotarpis. Nes ir treneriai ten jo norėjo, bet dėl visų NCAA taisyklių negalėjo oficialiai susitikti ir kalbėtis. Laikas buvo sunkus ir tokios nežinios nelinkėčiau niekam.“
R.Girskio minėta Vida buvo Vida Anton. Arba dar gerai žinoma kaip „Amerikos mama“, šį apibūdinimą gavusi už svetingumą lietuviams Amerikoje.
1949-aisiais Vida po Antrojo pasaulinio karo su tėveliais pabėgo į Ameriką. Ji įleido šaknis Amerikoje, tačiau jos namų durys visada buvo atviros svečiams iš Lietuvos.
1989-ųjų rudenį jai paskambino Pranas Gvildys – lietuviams Amerikoje labai padėjęs sporto entuziastas, Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos (ŠALFASS) garbės narys.
„Vida, kokia tai jaunimo komanda iš Lietuvos atvažiavo treniruotis į Ameriką. Jie nori atvažiuoti apsipirkti – nežinau, kur juos vežti. Atvažiuok!“ – pagalbos rankos paprašė P.Gvildys.
Naujajame Džersyje gyvenanti Vida suruošė šilčiausią lietuvių priėmimą ir su bičiuliais iš JAV surado jiems nemokamą nakvynę. Tik paprašė, kad tas numatytas lėšas už viešbutį komandos treneriai atiduotų vaikinams. „Kad kišenėje turėtų pinigėlių“, – tarė Vida.
Viešnagės pas Vidą metu „Statybos“ treneris Rimas Girskis užsiminė: „Vida, vienam berniukui dviem savaitėms reikia pas ką nors pasilikti Amerikoje. Po to jis eis studijuoti į universitetą. Ar galėtumėt jį apgyvendinti?“ – pasiteiravo strategas.
„Žinoma, kad galiu!“ – nė nesudvejojo Vida Anton.
Tik dvi savaitės užsitęsė iki daugiau nei pusmečio, iki pat kitų mokslo metų.
„Nežinau, kokie ten buvo planai, bet jis atvažiavo lapkritį, o mokslai prasideda rugsėjį“, – dabar juokiasi Vida.
Mykolas Karnišovas pasakoja, kad Artūras pirmą kartą neišlaikė stojamųjų egzaminų, o kitų reikėjo laukti beveik pusmetį. Tuo tarpu Vida sako, kad vežė Artūrą į Seton Hallą pradėti mokslo metų nuo sausio mėnesio. Tačiau Artūras esą šiek tiek pabūgo.
„Vida, aš noriu mokytis, bet prioritetas – krepšinis. Jei pradėsiu mokslus dabar, prarasiu visus metus krepšinio“, – jai pasakė A.Karnišovas.
Taip jaunasis krepšininkas pas Vidą sutiko ir Kalėdas, ir savo 19-ąjį gimtadienį.
Vida buvo pradinių klasių mokytoja. 1990-ųjų balandžio 27-ąją ji nusivedė Artūrą į savo mokyklą. Moteris pasodino tautietį priešais klasę ir paprašė jo paskaityti knygą apie didelį šunį, kuris švenčia gimtadienį.
„Jis paskaitė tiems mažiukams knygą ir mano direktorius įeina į klasę su didžiausiu tortu...“ – Vida prisimena smagią istoriją su šypsena veide, lyg ji būtų nutikusi vakar.
Antonų namuose A.Karnišovas žiūrėdavo vietos televiziją ir iš jos mokėsi anglų kalbos. Vida grįždavo iš darbo ir gaudavo iš Artūro visą sąrašą jam nesuprantamų žodžių.
„Vida, girdėjau tokį žodį – ką jis reiškia?“ – smalsiai mokėsi Artūras.
Artūro viešnagę Naujajame Džersyje Vida priėmė kaip gerą galimybę papraktikuoti lietuvių kalbą. Tačiau jaunas vyrukas jai vis primindavo: „Vida, Vida – kalbam angliškai! Angliškai!“
Kasdien su juo angliškai bendravo ir Vidos vyras – kroatas. Beje, judviejų sūnus Michaelas Julius dirbo Volstrite. Šis aprodė lietuviui Niujorką ir smagiai susibičiuliavo – palaiko ryšį iki šių dienų.
Kaip pasakoja Vida, per tuos kelis mėnesius Artūras pasidarė „tikras amerikonas“.
„Visi buvo nustebę, kad jo kalba buvo visai nebloga, – pastebėjo Vida. – Jis priprato prie amerikietiško gyvenimo.“
Vida stengėsi kiek įmanoma labiau užimti Artūrą. Kadangi pati dirbo visą dieną, teko ieškoti alternatyvų. Moteris susitarė su Monmoutho koledžo treneriu, kad šis priimtų vaikiną į krepšinio treniruotes.
Tą komandą terniravo specialistas iš Vengrijos. Jam buvo labai įdomu padirbėti su tokiu įdomiu talentu iš Lietuvos. Pačiam Artūrui tai buvo labai naudinga ir bendrai sportinei formai palaikyti, ir socializuotis amerikietiškoje aplinkoje.
Kai Monmoutho koledžui baigėsi krepšinio sezonas, į Vidą kreipėsi komandos treneris.
„Vida, klausyk, jei jis važiuos į Seton Hallą, jis ten niekada nežais – sėdės ant suolo ir viskas. O jei jis liktų pas mus, tai jis tikrai gautų žaisti nuo pat pradžių“, – viliojo vengras.
Tačiau palyginus su Seton Hallu, Monmouthas nebuvo tokio aukšto lygio universitetas.
Dėmesys Artūrui buvo didžiulis. Jis dar nespėjo užsivilkt Seton Hallo marškinėlių, kai vietos laikraščiai spėliodami rašė, kaip iš Sovietų Sąjungos atvažiavęs žaidėjas prisitaikys prie amerikietiško krepšinio ir jų gyvenimo ritmo.
„Buvo labai daug klausimų“, – neslėpė Vida. Bet tie klausimai kilo vietiniams, ne Vidai ir Antonų šeimai. Jie buvo ramūs dėl Artūro.
A.Karnišovui labai patiko laisvas ir įdomus gyvenimas Amerikoje. Tačiau jis su laiku pasiilgo namų ir Lietuvos. 1990-ųjų gegužę per lietuvių radiją jis išgirdo naujieną, kad į Naująjį Džersį atvyksta lietuvių grupė.
„Vida, ar galim nuvažiuoti?!“ – prašėsi Artūras.
„Jis taip tos lietuvybės buvo pasiilgęs... Jam to labai trūko“, – pasakoja Vida.
Ta muzikos grupė Naujajame Džersyje surengė pasirodymą vietos lietuvių bendruomenei. Kokia tai buvo grupė, įdomu? Broliai Aliukai.
„Jis buvo toks laimingas juos išgirdęs! Jam taip patiko...“ – prisimena Vida.
„Labai nuostabi šeima. Iki šiol bendraujame“, – 15min tikino Mykolas Karnišovas.
„Bendraudavome su tėveliais telefonu. Iki šiol su jais visuomet susitinkame Lietuvoje, – pasakoja Vida, jau 30 metų kasmet grįžtanti į savo tėvynę, iš kurių 20-imt pagal specialią JAV lietuvių programą mūsų šalyje vedanti mokytojų kursus tautiečiams. – Čia juk mūsų šeima.“
Atsukdamas laiką atgal Mykolas Karnišovas džiaugiasi, kad dar Vilniuje einant į mokyklą Artūrui samdė mokytoją papildomai pasimokyti matematikos. Seton Halle matematikos egzamino balai buvo dar svaresni nei anglų kalbos. A.Karnišovas norėjo studijuoti ekonomiką.
Beje, laukdamas sūnaus stojamųjų egzaminų, Mykolas Karnišovas namų pašto dėžutėje gavo Artūro šaukimą į kariuomenę. Nuėjęs į komisariatą tėtis pareigūnus informavo, kad jo sūnus išvažiavęs mokytis į Ameriką.
„Įdomiai ten sureagavo, – prisimena Mykolas. – Jie iškart pasakė, kad jis ten neįstojo. Man pasirodė įdomu, kad jie apie tai žinojo.“
Dėl to A.Karnišovas NBA žurnalisto A.Wojnarowskio tinkalaidėje vėliau pasakos, kad 1992-ųjų vasarą su baime skrido atgal į Lietuvą. Būdamas Amerikoje jis gavo visokių signalų, kad jei netarnaus armijoje, metams turės sėsti į kalėjimą. Vienas jo bičiulių sykį netgi pasakė, kad daugiau nebegali su juo bendrauti telefonu, nes galbūt jų pokalbių klausomasi.
Tačiau jau į nepriklausomą Lietuvą sugrįžęs A.Karnišovas pirmą naktį praleido ne ant areštinės gulto, o tėvų namų lovoje.
Beveik metus pragyvenęs pas Antonų šeimą, 1990-ųjų vasaros pabaigoje A.Karnišovas įstojo į Seton Hallą.
Po pirmos krepšinio treniruotės Seton Hall universitete, komandos vyr. treneris PJ Carlesimo ir jo asistentas Tomas Sullivanas paskambino Kim Bohuny ir pasakė: „Ačiū. Jis toks talentingas jaunuolis... Ir jis žais mūsų komandoje.“
K.Bohuny aplankė Artūrą keliose NCAA rungtynėse ir matė, kaip jis puikiai pritapo Naujajame Džersyje.
AK jau puikiai kalbėjo angliškai, Amerikoje jautėsi savas ir ten sutiko savo būsimą žmoną Giną bei draugus, su kuriais išlaikė ryšį iki šių dienų. Straipsniai apie „krepšininko iš Sovietų Sąjungos adaptaciją Amerikoje“ keliavo į šiukšliadėžę.
„Ką supratau tada ir iki dabar dirbdama NBA, tai kad žaidėjai tiesiog nori laimėti. Ir kai jie žengia į aikštę, ten mato žaidėjo talentą ir supranta, kad jis padės komandą padaryti geresne, nesvarbu, iš kur jis bebūtų. Žinau, kad Artūras labai suartėjo su komandos draugais ir iki šių dienų su daugeliu palaiko ryšį“, – tikina K.Bohuny.
Per ketverius metus Seton Halle Artūras Karnišovas tapo vienu iškiliausių šio universiteto žaidėju. Nors anglų kalbą perkando tik išvykęs į Ameriką ir mokydamasis iš JAV televizijos programų, jis dukart – vienintelis Seton Hallo istorijoje, laimėjo „Big East“ konferencijos apdovanojimą už pasiekimus sporte ir moksle.
1994-ųjų pavasarį A.Karnišovo tėveliai pirmą kartą abu atvyko į Ameriką aplankyti jo „Madison Square Garden“ arenoje. Šį siurprizą suorganizavo pati Kim Bohuny – nupirko lėktuvo bilietus ir slapčia pakvietė į JAV Ireną su Mykolu.
Kai jiedu iššoko priešais Artūrą iš Seton Hallo kambarioko Paulo kambario, A.Karnišovas išsišiepė iki ausų.
Baigdamas karjerą NCAA ir ruošdamasis NBA naujokų biržai, Artūras paprašė Kim Bohuny pakonsultuoti dėl agento, į kurį galėtų kreiptis pagalbos patekti į stipriausią krepšinio lygą.
Glennas Robinsonas, Jasonas Kiddas ir Grantas Hillas 1994-aisiais tapo pirmaisiais NBA naujokų biržos šaukimais. Bet lietuvis savo pavardės joje neišgirdo.
Tiesa, A.Karnišovas prieš sezoną buvo pakviestas į „Milwaukee Bucks“ treniruočių stovyklą ir dalyvavo ikisezoniniame ture. Bet paskutinę pasiruošimo sezonui dieną lietuvis buvo „atkabintas“. Kitą kartą į NBA duris jis pasibels po aštuonerių metų.
„Aš labai pasiilgau krepšinio“
2002-ųjų pasaulio krepšinio čempionatas, Indianapolis. Artūras Karnišovas jau kaip buvęs krepšininkas atvyko pasižiūrėti aukščiausio lygio tarptautinio krepšinio.
Tais pačiais metais dėl traumos baigęs profesionalo karjerą, 31-erių lietuvis sugrįžo į Ameriką ir įsidarbino finansų kompanijoje Niujorke.
A.Karnišovo kvietimas papietauti Kim nebuvo netikėtas. Jiedu išlaikė ryšį po koledžo ir tapo artimais šeimos draugais. K.Bohuny dalyvavo Artūro vestuvėse su Gina, susipažino su judviejų tėvais, matėsi su A.Karnišovu Eurolygos finalo ketvertuose, FIBA turnyruose, karts nuo karto susitikdavo pavakarieniauti Niujorke.
Kim 2002-ųjų pasaulio čempionate Indianapolyje dirbo JAV rinktinės administracijoje. Tuo pačiu ji talkino programai, kuri kuravo visų rinktinių viešnagę Amerikoje.
„Mėgaujuosi savo darbu, bet aš labai pasiilgau krepšinio“, – per pietus Kim pasakė Artūras.
Kim jau antrą dešimtmetį dirbo NBA tarptautinių krepšinio operacijų departamente. Lyg tyčia, jos štabe vienas specialistas nusprendė išvykti į Australiją ir biure atsirado viena laisva vieta.
„Kaip tik planavau interviu su keliais kandidatais. Gal tave domintų toks darbas?“ – Kim paklausė Artūro.
A.Karnišovas pagalvojo, po kurio laiko grįžo su teigiamu atsakymu ir po darbo pokalbių buvo atrinktas į NBA biurą.
Profesionaliam krepšininkui pereiti prie ofisinio darbo nebuvo paprasta. Bet Kim sutelkė Artūrą į užduotis su NBA užsieniečiais.
„Norėjau, kad jis padėtų jauniems į Ameriką atvykstantiems vyrukams, – 15min teigė K.Bohuny. – Buvo nuostabu turėti jį savo komandoje, nes jis galėjo jiems papasakoti, ką reiškia atvykti į JAV ir žaisti krepšinį, kaip čia pritapti ir prisitaikyti prie kitokio krepšinio stiliaus. Jis atliko fantastinį darbą.“
NBA sezono metu A.Karnišovas keliaudavo per lygos komandas ir asmeniškai susitikdavo su užsieniečiais krepšininkais bei jų šeimomis. Jis taip pat smarkiai prisidėjo prie pamatinių NBA programų, tokių kaip „Basketball Without Borders“.
Po 4-5 metų NBA biure A.Karnišovas prasitarė Kim, kad pradėjo galvoti apie ilgalaikius tikslus. Jam neimponavo trenerio darbas, bet jis įsivaizdavo save NBA komandų administracijoje.
„Pasakiau jam, kad jei tik atsiras kokia galimybė, aš jo nelaikysiu“, – teigia K.Bohuny.
Ta galimybė atėjo labai greitai. Kai Kim su JAV rinktine darbavosi 2008-ųjų Pekino olimpinėse žaidynėse, Artūras paskambino jai ir pranešė, kad „Houston Rockets“ kreipėsi į jį dėl skauto darbo. Netrukus „Rockets“ paprašė K.Bohuny leidimo pakviesti A.Karnišovą į darbo pokalbį.
„Tikrai labai nenorėjome jo prarasti, – šypsosi K.Bohuny. – Tačiau jis labai norėjo tos pozicijos.“
Europiečių mama
„Aš juo taip didžiujuosi!“ – nušvinta K.Bohuny, kalbėdama apie A.Karnišovo karjeros galimybę „Chicago Bulls“ organizacijoje. 50-metis jubiliatas užima vadovaujančias „Bulls“ krepšinio operacijų viceprezidento pareigas ir yra pirmas žmogus po ikoninio NBA klubo savininkų.
K.Bohuny prisimena, kaip dar Denveryje asistuodamas Timui Connelly lietuvis jau jautėsi pasiruošęs generalinio vadybininko pozicijai.
„Žinau, kad jis buvo antras žmogus gauti darbą „Brooklyn Nets“, – 15min tikino K.Bohuny. – Ir dabar gavo tokią galimybę Čikagoje... Manau, jis čia nuveiks milžiniškų dalykų... Dirbti tokiame istoriniame klube NBA yra tiesiog fantastika. Aš neabejoju, kad jo laukia geri dalykai.“
Kim Bohuny jau daugiau nei 30 metų dirba NBA tarptautinių operacijų departamente.
Šarūnas Marčiulionis, Artūras Karnišovas, Arvydas Sabonis ir daugybė kitų užsieniečių jai turėtų būti be galo dėkingi už pagalbą tiesiant tiltą tarp kitų žemynų ir NBA. Amerikietė kasmet lankydavo NBA užsieniečius, juos konsultuodavo ir padėdavo aktualiausiais gyvenimo klausimais. Kad tik šie kuo sklandžiau ir greičiau pritaptų stipriausioje krepšinio lygoje ir svetimoje kultūroje. Kim nesustodama organizuoja tarptautines krepšinio stovyklas visame pasaulyje.
„Pavadinčiau ją europiečių mama, – šyptelėjo Šarūnas Marčiulionis. – Ji paaukojo savo gyvenimą krepšiniui ir visada dirbo be išskaičiavimo. Kim yra viena stipriausių ir įtakingiausių moterų sporto pasaulyje. Kiek dabar NBA yra užsieniečių? 30 procentų? (pirmąją NBA 2020-2021 m. sezono dieną komandų sudėtis sudarė maždaug 24 proc. užsieniečių. – aut.) Tai čia yra didžiausias jos indėlis.“
Kim tęsia savo misiją. Jau kitą savaitę planuoja mėnesio trukmės kelionę į Ruandą, kur gegužės 16-ąją startuos Afrikos krepšinio lygos projektas. Vienas iš daugelio NBA sumanymų, kuriuos inspiravo ir pati Kim Bohuny.
„Aš tiesiog dėkinga, kad NBA padėjo man patekti į poziciją, kurioje galiu dirbti su šiais puikiais žaidėjais ir padėti augti tarptautiniam krepšiniui. Didžiuojuosi kiekvienu iš jų: ką jie padarė ir ką jie po to davė žaidimui atgal – per projektus ar bendradarbiavimą su valstybėmis. Man didelė garbė juos pažinoti ir būti jų gyvenimo dalimi, – 15min pasakoja K.Bohuny. – Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad turime aiškius pėdsakus, kaip galima auginti krepšinį globaliai. Turime vaikų NBA projektą krepšinio mokykloje (NBA Jr.), „Basketball Without Borders“ programą, NBA akademijas visame pasaulyje. Turime aiškią piramidę ir pėdsakus, kaip žaidimas gali augti. Ir daugybė vaikų gali tapti ne tik krepšininkais, bet per krepšinį susikurti sau geresnes gyvenimo galimybes.“
Per krepšinį sau gyvenimo galimybes Amerikoje susikūrė ir A.Karnišovas. Tačiau tai greičiausiai nebūtų nutikę be šių dviejų nuostabių „mamų“, pasitaikiusių jo gyvenimo kelyje.
