Į JAV A.Karnišovas išvyko jau 1990 metais, tačiau Lietuva dar nebuvo visiškai nusimetusi SSRS jungo.
„Būdamas 18-metis lietuvis visiškai nekalbėjau angliškai. Atvykau čia, žaidžiau už Seton Hallo universitetą, įgijau išsilavinimą, paskui žaidžiau profesionaliai. Tikrai neįsivaizdavau, kas būsiu ten, kur esu dabar. Esu labai laimingas. Užaugau šalyje, kur krepšinis yra svarbiausias sportas. Tėvams nereikėjo manęs raginti, šalis buvo apsėsta krepšinio, visi berniukai norėjo tapti krepšininkais. Labai anksti supratau, kad krepšinis gali būti tai, kuo aš užsiimsiu, pradėjau žaisti anksti“, – apie savo vaikystę pasakojo A.Karnišovas.
Išvykimas į JAV koledžą
Krepšininkas pasakojo, kad buvo pirmasis sovietų atletas, nusprendęs į JAV atvykti žaisti ne profesionaliai, o studijuoti ir žaisti universitete. Tuomet Šarūnui Marčiulioniui jau buvo leista išvykti į „Golden State Warriors“ ekipą.
Sovietai grasino mane pasodinti į kalėjimą, nes aš turėjau eiti į armiją. Jie siuntė laiškus tėvams, kuriuose grasino kalėjimu. Bijojau sugrįžti.
„Neįsivaizdavau, kad atvyksiu čia žaisti, tai buvo ilgas procesas. Man buvo 18 metų, buvau jaunas. Praleidau Maskvoje tirs dienas laukdamas jų sprendimo – jie mane paleis, ar išsiųs kažkur kitur. Man buvo leista išvykti. Prieš mane Š.Marčiulioniui buvo leista išvykti. Manau, kad kitu atveju būčiau likęs Lietuvoje ir žaidęs vienoje iš dviejų stipriausių komandų. Tuo metu vartai jau buvo atsivėrę, buvo žaidžiančių Ispanijoje, Vokietijoje“, – pasakojo A.Karnišovas.
Baimė grįžti namo
Lietuvis pasakojo ir apie pirmuosius labai sunkius metus JAV, kai krepšininkas negalėjo grįžti į Lietuvą.
„Buvo tikrai sunku, juk nebuvo mobiliųjų telefonų, su šeima susirašinėdavome laiškais, kurių reikėjo ilgai laukti. Pirmi metai buvo sunkiausi. Į Lietuvą aš negrįžau gal trejus metus. Sovietai grasino mane pasodinti į kalėjimą, nes aš turėjau eiti į armiją. Jie siuntė laiškus tėvams, kuriuose grasino kalėjimu. Bijojau sugrįžti. Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi 1992 metais po Barselonos olimpinių žaidynių. Buvo tikrai emocionalu“, – pasakojo A.Karnišovas.
Bet mūsų svarbiausias mačas buvo dėl bronzos, kur žaidėme su eks sovietų komanda. Laimėti medalį tose rungtynėse turbūt yra įsimintiniausias mano karjeros momentas
Olimpinės žaidynės
1992 metais Lietuvos rinktinė su A.Saboniu, A.Karnišovu, Š.Marčiulioniu ir kitomis garsenybėmis Barselonoje užsikabino bronzos medalius. Pusfinalyje lietuviai kovėsi su JAV „Svajonių komanda“.
„Buvo didžiulė garbė žaisti rinktinėje, tačiau mums reikėjo praeiti atrankos turnyrą Ispanijoje. Turėjome žaisti gal 11 rungtynių, kad pasiektume olimpines žaidynes. Tai buvo neįtikėtina patirtis – visi buvome kartu du mėnesius. Paskui keliavome į Barseloną, laimėjome bronzos medalius šaliai, kuri ką tik iškovojo nepriklausomybę. Buvo nuostabu“, – kalbėjo A.Karnišovas.
JAV „Svajonių komandos“ trenerio asistentas P.J.Carlesimo tuo metu buvo A.Karnišovo treneris Seton Hallo universiteto komandoje.
„Mes žaidėme prieš Svajonių komandą. Atsimenu, kai mečiau baudų metimus, o P.J. man mirktelėjo akimi. Labai gerai tai atsimenu. Pamatėme, kiek stipriai jie geresni už likusį pasaulį. Buvome sutriuškinti, tačiau žaisti su tokiais vardais buvo didelė garbė.
Bet mūsų svarbiausias mačas buvo dėl bronzos, kur žaidėme su eks sovietų (Jungtinė komanda – red. past.) komanda. Laimėti medalį tose rungtynėse turbūt yra įsimintiniausias mano karjeros momentas“, – pasakojo A.Karnišovas.
Visą Chriso Mannixo pokalbį su A.Karnišovu galite paklausyti čia
