„Kings“ krepšininkai vasarą ne sykį rinkosi pažaisti kartu Sakramente ir Las Vegase, taip pat aplankė Napos slėnį, kur leido laiką kartu, degustavo vyną ir bandė kurti komandinius ryšius.
Dabar D.Sabonis pabrėžia, kaip tai buvo svarbu prieš naujo sezono pradžią.
„Nebesame tokie kuklūs, nes prieš tai pernelyg vienas kitą gerbėme, nenorėjome užminti vienas ant kito. Dabar taip jau nebėra, galime juokauti ir pašiepti vienas kitą, bet kartu ir esame labiau susiklijavę“, – sakė D.Sabonis oficialiai NBA svetainei.
Su jos žurnalistu Marku Medina lietuvis kalbėjosi apie „Kings“ atkrintamųjų sausrą, ryšį su kitu komandos lyderiu De'Aaronu Foxu, naują trenerį Mike'ą Browną, svarbų tėvo patarimą, Europos ir NBA krepšinio skirtumus ir Lietuvos rinktinės pasirodymą Europos čempionate.
– Kokios tavo pirmosios mintys iš treniruočių stovyklos?
– Viską darome teisingu būdu ir spaudžiame save. Viskas tinkamai sudėliota, o mes sunkiai dirbame. Turime ilgas treniruotes, žiūrime daug žaidimo įrašų. Turime daug ko išmokti.
– Į ką dėmesį kreipia Mike'as Brownas?
– Į gynybą. Jis gynybinio stiliaus treneris ir bando mums palengvinti gyvenimą savo vartojamais terminais. Bet viskas priklausys nuo mūsų. Jis duoda mums visus atsakymus ir sistemą, kurioje visi žaidžiame kaip komanda. Tačiau gynyboje viską galiausiai nulemia pastangos ir kova. Jei kausimės kiekvienose rungtynėse, būsime geri.
– Kaip tu ir komanda žiūrite į iššūkį ir galimybę nutraukti atkrintamųjų sausrą?
– Galvojame apie tai, kaip turime kautis ir būti geresne komanda. Ta sausra tęsiasi jau 16 metų, tad ji nebūtinai susijusi su mumis. Bet žinoma, jei padarysime savo darbą, nutrauksime ją. Būsime laimingi, jei atliksime savo darbą.
– Ar patekimas į atkrintamąsias varžybas yra realus tikslas?
– Žinoma. Kiekviena komanda prasidedant treniruočių stovyklai yra nusiteikusi pasiekti kažką ypatingo sezono pabaigoje. Kol dirbsime kryptingai, galime pasiekti gerų dalykų.
– Kas dar gali lemti „Kings“ galimybes patekti į atkrintamąsias, žinant, kokia stipri yra Vakarų konferencija?
– Kovimasis bus svarbiausias dalykas. Turime daug talento ir ginklų. Turėsime dalintis kamuoliu. Jeigu jis judės, prieš mus bus žymiai sunkiau apsiginti. Šioje lygoje yra daug žaidimo vienas prieš vieną ir daug puikiai besiginančių krepšininkų, bet jeigu dirbsime kartu kaip komanda ir susikursime daugiau gerų metimų, tuomet prieš mus bus žaisti žymiai sunkiau.
– Kodėl jūs su De'Aaronu Foxu susižaidėte taip greitai po to, kai prisijungei prie „Kings“ per mainus?
– Abu žinome, kaip žaisti pikenrolą. Jis atviras pasiūlymams ir išklauso tai, ką aš noriu padaryti. Kartu ir aš esu atviras ir klausausi, ką jis nori daryti, kur jis nori gauti kamuolį. Žinome vienas kito įpročius ir tai puikiai suveikė. Kuo daugiau žaisime kartu šiais metais, tuo mūsų susižaidimas gerės.
– Ką iš to galite pasiekti?
– Kai jis užsives, varžovų komandos ims prieš jį taikyti dvigubą gynybą. Mes galime žaisti be kamuolio, galime juo pasidalinti, tad bus sunku prieš mus gintis. Prieš jį sunku gintis ir be kamuolio, nes jis labai greitas, gali įkirsti po krepšiu, o aš galiu atlikti jam perdavimą. Turime daugybę pasirinkimų mums žaidžiant dviese.
– Kokį pirmą įspūdį susidarei apie komandos naujoką Keeganą Murray (ketvirtą naujokų biržos šaukimas – red. past.)?
– Jis gali pataikyti ir buvo puikus visos treniruočių stovyklos metu. Labai laukiu, kol pamatysiu jį NBA rungtynėse. Tikrai bus rungtynių, kai jis iššaus. Jis visada yra tinkamose vietose tinkamu metu, jis protingas ir žino, kada mesti, o kada atakuoti krepšį. Be to, jis atletiškas ir gali įveikti varžovų gynybą. Varžovai nespės su juo, o jis geba atlikti tinkamus sprendimus ir nusimesti kamuolį laisviems metikams. Viskas priklausys nuo jo, kaip greitai jis pripras prie aplinkos.
– Giannis Antetokounmpo, Nikola Jokičius, Luka Dončičius – visi jie teigė, kad žaisti krepšinį Europoje yra sunkiau negu NBA. Ką apie tai pasakytum po žaidimo Lietuvos rinktinėje?
– Žaisti Europoje tikrai sudėtinga. Ten daug lemia treneriai ir skautingas, gynybos yra gerai paruošiamos. Negali tiesiog išsimesti bet kokį metimą, nes kiekviena ataka lemia daug. Visos rungtynės dažniausiai vyksta taškas į tašką, o kiekviena klaida ar kvaili žingsniai pakenkia tavo komandai. Be to, žaidi už savo šalį turnyre, kuris primena NCAA „Kovo beprotybę“. Jei susimauni vienose rungtynėse, dažniausiai tai nebūna netikėta. Kai kita NBA komanda tave įveikia, dažniausiai taip nutinka dėl to, jog ji yra geresnė, nes tą įrodė laimėdama keturis kartus. Europoje, jei tau nesiseka vienose rungtynėse, įklimpsti į didelę bėdą. Negali pasikliauti tik puolimu.
– Įvertinus tai, kokią puikią karjerą NBA ir Europoje turėjo tavo tėvas Arvydas, kaip tai padėjo susiformuoti tau kaip žaidėjui, koks esi dabar?
– Jo perdavimai, tai, kaip jis vesdavo komandas į priekį ir jo kietumas. Ir prieš, ir po jo traumų jis eidavo į aikštę kautis kiekvienose rungtynėse. Galbūt mums dabar kartais skauda po rungtynių, bet mes neįsivaizduojame, ką praėjo mano tėtis. Svarbiausia yra išlikti profesionalu ir rūpintis savo kūnu. Jis visada man sako: „Nepraleisk procedūrų, atšaldyk kūną ir daryk viską, ko reikia.“ Nesvarbu, koks esi geras – jei nebūsi sveikas ir negalėsi žaisti, niekam nerūpėsi. Tad svarbiausia yra išlikti sveikam.
– Kaip įvertintum Lietuvos pasirodymą Europos čempionate?
– Buvo puiku. Tai buvo gera patirtis žaidžiant už savo šalį. Manau, kad buvome gera komanda, bet mums nepasisekė, buvome sunkioje grupėje. Labai laukiu kitų metų, nes manau, kad šiemet iššvaistėme savo galimybę.
– Ko iš to galite pasimokyti?
– Su mumis viskas gerai. Visos rungtynės, kurias pralaimėjome, užsibaigė pratęsimais arba pirmavome jose paskutinėmis minutėmis. Žaidėme vien prieš stipriausias komandas. Bet sugrįšime stipresni kitais metais. Turime būti geresni tuose aspektuose, kuriuose strigome, daugiau kalbėtis ir geriau išanalizuoti varžovus. Turime atlikti visus šiuos dalykus, kad būtume geriau pasiruošę.
Labai laukiu kitų metų, nes manau, kad šiemet iššvaistėme savo galimybę.
– Tavo epizodas su bosniu (Miralemu Halilovičiumi – red. past.), kuris blokavo tavo dėjimą, bet netrukus komandos draugas (Arnas Butkevičius – red. past.) įdėjo per jį, nuvilnijo per pasaulį. Kaip atrodė tas momentas?
– Rungtynių baigtis jau buvo beveik aiški, buvo likusios kelios minutės. Aš bandžiau įdėti ir buvau nublokuotas, o jis po epizodo rėkė. Galvojau: „Kodėl tu rėki? Juk rungtynės jau baigtos.“ Tai buvo rungtynės dėl išlikimo, jie jau nebeturėjo šansų. O tada pamačiau komandos draugą ir pagalvojau: „Nukreipsiu jo dėmesį, kad per jį galėtų įdėti.“ Tada, kai taip ir nutiko, jau aš šaukiau jam į veidą.
