26-erių žaidėjas neatskleidė, ar aikštėje pasirodys jau artėjančiose „Pelicans“ rungtynėse sausio 6-ąją su „Atlanta Hawks“. Bet, pasak jo, tik laiko klausimas, kada jis pradės jau gerokai įsibėgėjusio NBA sezono kovas. Lietuvio pagrindinis tikslas – padėti komandai patekti į atkrintamąsias varžybas.
D.Motiejūnas kiek galėjo papasakojo ir apie skandalingą išsiskyrimą su „Houston Rockets“ komanda, kurioje jis praleido ketverius sunkius karjeros metus ir kuri iš esmės sužlugdė jo ketverių metų 37 milijonų dolerių vertės susitarimą su „Brooklyn Nets“.
Šioje istorijoje nemažai aistruolių kritikos susilaukė krepšininko agentas B.J.Armstrongas. D-Mo įvertino agento darbą ir pasidalino savo išgyvenimais knygos vertoje sugrįžimo į aikštę istorijoje.
Visiškai jokio nusivylimo (dėl sutarties vertės). Šiuo metu svarbiausia žaisti. Jeigu viskas bus gerai, pinigai ateis su laiku.
– Ką spėjote nuveikti pirmoje treniruotėje?
– Kaip ir dera pirmą dieną, susipažinau su visais treneriais. Daug pokalbių, sužinojau jų principus žaidime gynyboje ir puolime. Nemažai atlikau individualaus darbo. Nemažai dar jo reikės ir padaryti, kad pasiekčiau tą žaidybinę formą, bet žingsnis po žingsnio to link jau judu. Džiaugiuosi, kad pagaliau galėsiu žaisti.
– Kodėl pasirinkote „Pelicans“ komandą?
– Nemažai kalbėjausi su treneriu. Jie turi nemažai minčių dėl mano vaidmens komandoje, pozicijos, kurioje aš žaisiu. Jie mane mato tikrai svarbia komandos dalimi, jiems reikalingas toks žaidėjas. Manau, atitiko daug dalykų ir aš pasirinkau juos. Bet aš esu pasirengęs žaisti ten, kur man lieps, daryti tai, ką turėsiu daryti.
– Naujojo Orleano komandoje yra ir puikiai jums pažįstami veidai – buvę „Rockets“ komandos draugai Terence‘as Jonesas ir Omeras Ašikas. Tai padės greičiau integruotis į komandą?
– Taip, šiandien jau kartu treniravomės. Tikrai labai malonu matyti pažįstamus veidus. Žaidėjus, su kuriais žaidžiau. Tie žmonės su manimi nuo mano pirmo sezono NBA, todėl tikrai smagu.
– Kada išvysime jus žaidžiantį aikštėje?
– Čia priklauso nuo trenerių. Kai nežaidžiau, kiekvieną dieną sportavau po penkias valandas ir dariau, kas pagal mano jėgas, kad būčiau kuo arčiau žaidybinės formos. Bet dabar tikrai sunku pasakyti, nes ne viskas priklauso ir nuo manęs. Bet tai tikrai turėtų įvykti greitu metu.
– Bet ar tai gali būti jau kitos „Pelicans“ rungtynės?
– Gali būti. Niekas nežino. Jų žaidimo ideologija yra labai panaši į tą, kurioje žaidžiau Hjustone. Todėl prisitaikyti tikrai daug laiko nereikės.
– Atlygis Naujajame Orleane už žaidimą iki šio sezono pabaigos bus milijonas dolerių. Kiek stiprus jūsų nusivylimas dėl finansinės sutarties pusės?
– Visiškai jokio. Šiuo metu svarbiausia yra žaisti. Jeigu viskas bus gerai, pinigai ateis su laiku. Dabar reikia įžengti į aikštelę.
– Donatai, paaiškinkit, kodėl Hjustonas nusprendė perimti jūsų 37 milijonų dolerių vertės sutartį su Bruklino komanda, bet vėliau ėmė ir atsisakė paties paslaugų. Likote be daugiamilijoninio kontrakto ir be galimybės žaisti „Nets“. Kažkas negerai dėl medicininio patikrinimo? Kas nutiko?
– Galiu pasakyti tik tiek, kad viskas, kas pasirodė spaudoje, išėjo iš komandos. Ir išėjo gal tik 10 procentų visko, kas iš tikrųjų įvyko. Ir tik kokie penki procentai visko, kas pasirodė viešumoje, buvo tiesa.
Aš dabar į tuos dalykus nenoriu kištis. Tai yra jau praeitis. Yra kaip yra. Aš tikrai nesu nusivylęs. Džiaugiuosi, kad grįžtu į žaidimą. Į komandą, kuri mane gerbia kaip žmogų ir kaip žaidėją.
– Bet šioje istorijoje susidarė toks įspūdis, kad kai jums pavyko susitarti su Bruklinu ir tą sutartį nusprendė perimti Hjustonas, jūs nenorėjote vykti į „Rockets“.
– Tikrai noriu tokį teiginį paneigti. Yra tikrai nemažai dalykų, kurie rodė, kad aš noriu žaisti „Rockets“ komandoje. Man tiko žaisti ir ten, ir ten. Bet iki šiol taip dar nėra buvę, kad komanda pasakytų „ne“ visiems priedams ir t.t. Man taip atsitiko. Bet kai jau galų gale mes susitarėme ir aš atėjau į salę, man pasakė, kad važiuočiau namo.
Yra tikrai nemažai dalykų, kurie rodė, kad aš noriu žaisti „Rockets“ komandoje. Man tiko žaisti ir ten, ir ten. Bet iki šiol taip dar nėra buvę, kad komanda pasakytų „ne“ visiems priedams ir t.t.
– Ar su „Rockets“ išsiskyrėte gražiuoju?
– Aš jokio pykčio nelaikau. Noriu jiems padėkoti už tuos ketverius praleistus metus. Tikrai šis miestas užims nemažą dalį mano širdies. Turiu ten tikrai daug draugų ir artimų žmonių.
– Bet į jūsų santykius su „Rockets“ teko kištis netgi NBA žaidėjų atstovybei. Ką jie sprendė? Kodėl jie kišosi? Gal tikrai po šios istorijos klubų ir žaidėjų santykių reglamente atsiras kokia nors D-Mo taisyklė?
– Manau, kad atsiras. Ir ne viena. Buvo įsitraukę, yra įsitraukę ir dar bus įsitraukę žaidėjų asociacijos atstovai, nes šitas klausimas nėra baigtas narplioti ir nėra atidėtas į šalį. Čia dabar tik laikas parodys, kaip viskas bus išspręsta.
– Teko skaityti vieno „Rockets“ reikalais labai besidominčio žurnalisto asmeninį komentarą, kuriame jis niekaip kitaip šios istorijos paaiškinti negalėjo išskyrus, kad čia santykius aiškinosi „Rockets“ vadovas Darylas Morey ir Donatas Motiejūnas. Kiek tiesos tokiuose žodžiuose?
– Manau, kad šitą klausimą reiktų užduoti „Rockets“ klubo vadovui. Nes iš jų pusės dar ir iki dabar nėra jokio paaiškinimo, kodėl jie taip pasielgė. Aš dariau, kas man buvo geriausia. Dabar esu laisvas ir džiaugiuosi.
– Daug dėmesio gavo jūsų agentas B.J.Armstrongas. Kaip vertinate jo darbą šiose istorijoje?
– B.J. priėmė nemažai spaudimo iš visur. Gavo nemažai piktų žodžių. Nors jo kaltė šioje istorijoje buvo minimali. Didžiausi kaltininkai liko už kadro. Jų niekas nejudina. Bet mano agentas nebijo imtis atsakomybės ir ją prisiėmė. Aš dėl to džiaugiuosi. Jis padarė savo darbą. Dabar man reikia eiti į aikštelę, daryti savo darbą ir viskas savaime išsispręs.
– Vadinasi su B.J. ir toliau bendradarbiausite?
– Tikrai taip. Su juo gerai sutariam. Kalbamės atvirai ir jokių problemų tarp mūsų nėra. Jeigu ir padaroma klaida, nėra bijoma apie tai prisipažinti. Tai yra bendradarbiavimas. Jis tikrai dirba profesionaliai ir neturiu dėl to jokių problemų.
– Su Bruklino organizacija santykiai nutrūko?
– Na, kitaip ir negalėjo būti. Paskambinau jiems ir padėkojau už visas suteiktas galimybes. Ir tikrai labai gaila, kad viskas taip išėjo, nes jie tikrai labai norėjo. Ir kai prasidėjo čia visos tos nesąmonės, jie netgi skambino ir į NBA, ir prašė manęs gal netgi išsikeisti. Bet taisyklės taip sudėliotos, kad neįmanoma nieko padaryti. Man gaila, kad mano karjera nepakrypo tenai. Bet tikrai nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
– Turėtų apimti įdomus jausmas, kai po ketverių metų supančiojimo sutartimis tampi visiškai laisvas žmogus ir gali rinktis ką nori. Galbūt Klivlandas, gal Los Andželas, Minesota, Bostonas ar dar kuris nors kitas miestas.
– Psichologiškai tikrai labai įdomus jausmas. Tame ir yra esmė. Kai esi pirmo rato šaukimo žaidėjas, turi įvertinti riziką, kad tavo sutartis gali būti pratęsta galioti visus ketverius metus. Vėliau gali atsidurti tokioje situacijoje. Bet aš tikrai labai džiaugiuosi, kad pavyko susitarti su Naujojo Orleano komanda. Matau tikrai daug galimybių jiems patekti į atkrintamąsias ir iš savo pusės padarysiu viską, kad taip ir nutiktų.
– Netrukus sužaisite pirmąsias rungtynes po aštuonių mėnesių pertraukos. Greičiai, kontaktai, atsakomybė... Nėra baimės jausmo?
– Pastaruosius 3–4 mėnesius aš tam ruošiausi kiekvieną dieną. Ir kiekvieną dieną gyvenau su mintimi, kad tuoj žaisiu. Todėl jokios baimės nėra. Dabar jaučiu vien tik gerus jausmus, kad aš vėl galėsiu žaisti krepšinį. Ši visa istorija tikrai užsitęsė ilgiau, negu reikėjo. Man irgi gaila, kad taip nutiko. Bet galiausiai aš džiaugiuosi ir savimi, ir savo agentu, kad mes atlaikėme savo pozicijas. Už tai, kas, mūsų nuomone, buvo teisinga. Ir man gyvenime tai vienas svarbiausių dalykų.
Taip, trumpuoju laiku aš tai būsiu pralaimėjęs, bet aš uždirbsiu vėliau. Nematau jokių problemų. Džiaugiuosi, kad nebuvau pastumdėlis. O šioje situacijoje nė viena pusė nelaimėjo.
Daug kas gali dabar sakyti, kad aš nepriėmiau kvalifikacinio pasiūlymo, nepadariau to, ano, pralošiau dabar daug pinigų. Taip, trumpuoju laiku aš tai būsiu pralaimėjęs, bet aš uždirbsiu vėliau. Nematau jokių problemų. Džiaugiuosi, kad nebuvau pastumdėlis. O šioje situacijoje nė viena pusė nelaimėjo.
– Ar per visą tą laiką buvo kilusių minčių grįžti žaisti į Europą?
– Kilo. Ir nemažai. Mano kitas agentas Tadas Bulotas minėjo, kad sulaukiau tikrai nemažai susidomėjimo. Turbūt labiausiai domėjosi „Barcelona“. Kalbėjom nemažai ir buvo svarstymų. Vis tik galvoju, kad mano geriausi šansai yra čia – NBA. Tikiu, kad kažkada grįšiu į Europą. Bet dabar, manau, geriausias sprendimas yra žaisti NBA.
– Pačiam dar tik 26-eri metai, bet per karjerą jau teko patirti tikrai tiek daug visko, kad gal užtektų ir kokią knygą parašyti. Kaip manote?
– Tai va, susėsim drauge vieną dieną ir parašysim apie tai, kas iš tikrųjų vyko.
– Na, tik tokiu atveju, jeigu niekas nebus vyniojama į vatą...
– Detaliai, kiekvieną žingsnį. Šiaip, tikrai įdomu turėtų būti (juokiasi).
– Tai ar jau esate tikras, kad tikrai žaisite „Pelicans“ komandoje?
– Taip. Pasirašiau sutartį, su komanda jau treniravausi (juokiasi). Tai jau viskas – žaisiu. Tėvai irgi sakė, pranešk kai jau pasirašysi ir bus tikrai aišku. Tai ir jiems pranešiau. Pagaliau. Džiaugiuosi (juokiasi).
– Beje, kodėl 12-u numeriu pažymėti marškinėliai?
– Tai mano numeris nuo pat vaikystės. „Žalgirio“ dubleriuose žaidžiau su tokiu numeriu. Kai atėjau į Hjustoną, šis numeris buvo užimtas Patricko Beverley. Vėliau jis perėjo Dwightui Howardui.