„Tai buvo siurpraizas, kaip kad jis visada mėgsta“, – dabar šypsosi Artūro Karnišovo tėtis Mykolas.
1994-aisiais tarptautiniais NBA ir FIBA projektais besirūpinusi Kim Bohuny paskambino Artūro tėveliams ir inicijavo džiaugsmingą planą. Amerikietė pasiūlė nustebinti sūnų – be krepšininko žinios nupirko lėktuvo bilietus Mykolui bei Irenai ir atskraidino juos į Niujorką.
Tai buvo jaudinantis siurprizas. Kai 1990-aisiais A.Karnišovas tapo pirmuoju Sovietų Sąjungos krepšininku, ištrūkusiu studijuoti ir žaisti krepšinio JAV universitete, Karnišovai per ketverius metus taip ir nematė savo sūnaus žaidžiančio koledžo rungtynių.
Tą 1994-ųjų pavasarį A.Karnišovas ruošėsi paskutiniam pasispardymui su „Seton Hall“ vyrukais NCAA „Big East“ konferencijos kovose legendinėje „Madison Square Garden“ arenoje.
Kol Artūro nebuvo apartamentuose, Karnišovai įsliūkino į vidų ir pasislėpė kitame kambarėlyje. Šiam sugrįžus, tėveliai iššoko iš pasalų ir iškrėtė didžiulį amerikietišką siurpraizą.
„Susigraudino, tikrai. Buvom seniai nesimatę, – 15min pasakojo M.Karnišovas. – Šauniai praleidom tą laiką.“
Visi švytintys Karnišovai sustojo pozuoti bendrai nuotraukai. Iki ausų išsišiepusi mama Irena, laimingas ir besididžiuojantis tėtis Mykolas bei maloniai nustebintas Artūras Karnišovas. Su „Chicago Bulls“ marškinėliais šios šaunios kompanijos viduryje, kurie ant jo kūno atsidūrė neatsitiktinai. Pasirodo, dar nuo paauglystės jis buvo didžiulis „Chicago Bulls“ gerbėjas.
„Man tai buvo kaip likimas, – suvedęs visas detales, dabar duodamas interviu 15min šypsosi A.Karnišovas. – Nes nuo tada, kai augau ir buvau jaunas, visada buvo „Chicago Bulls“, „Chicago Bulls“...“
Po 26 metų logotipas su raudonu buliumi ant marškinėlių tapo ne širdžiai mielos laisvalaikio aprangos, o jo naujos darbinės uniformos akcentu.
Artūras Karnišovas dabar – „Chicago Bulls“ krepšinio operacijų viceprezidentas. Trumpiau tariant, pirmas žmogus po ilgamečių legendinės NBA organizacijos savininkų Jerry ir Michaelo Reinsdorfų.
„Kai atsirado šansas tapti „Chicago Bulls“ vadovu, apsispręsti buvo sunku. Vis dėlto Denveryje praleidau septynerius metus su fantastišku kolektyvu, visais treneriais ir žaidėjais, kuriuos pakvietėme į NBA. Bet „Chicago Bulls“ man yra kaip svajonių darbas“, – 15min pasakoja A.Karnišovas, 2020-ųjų balandį į savo rankas perėmęs ketvirtos pagal vertę NBA organizacijos projektą.
49-erių lietuvio užduotis – sugrąžinti Čikagos krepšinį ant NBA pjedestalo, ant kurio jį prieš tris dešimtmečius užkėlė Michaelas Jordanas. Geriausio visų laikų NBA krepšininko skulptūra A.Karnišovo darbovietėje dabar jam vis primena apie krepšinio pasaką, kuri pakerėjo visą pasaulį.
Bet didžiulį autoritetą NBA kabinetuose užsitarnavęs A.Karnišovas nebijo šios misijos, kokia dar nebuvo patikėta jokiam kitam lietuviui. Jis visą gyvenimą laukė to „lemiamo metimo“, kuriam jis jau pribrendo Čikagoje.
15min – išskirtinis A.Karnišovo interviu apie darbą „Chicago Bulls“ ir jo formulę, kaip sukonstruoti NBA čempionų komandą.
Niekada nebėgdavau nuo įtemptos situacijos. Net kai žiūriu į naujokų biržą ar laisvųjų agentų turgų, vietoj įtampos man sukyla aistra. Aš laukiu tų momentų.
– Pirmoji diena pradėjus eiti vadovaujamas „Chicago Bulls“ pareigas. Nuo ko pradedate tokį didelį projektą?
– Viskas prasideda nuo žmonių subūrimo. Marcas Eversley – generalinis vadybininkas, JJ Polkas – jo asistentas, Patas Connelly – žaidėjų personalo viceprezidentas.
Visas krepšinio skautingas eina aplink Patą. JJ – buvęs krepšininkas ir algų kepurės bei kontraktų specialistas. Praktiškai mes statome organizacijos pamatą ir jos kultūrą.
Labai svarbi visos komandos nuomonė. Joje žmonės specializuojasi konkrečiose srityse. Pavyzdžiui, vienas gali geriau žinoti NBA kolektyvinę sutartį, kitas turi geresnių kontaktų kitoje komandoje, o informacijos, kurią žinai pats, gali neužtekti. Bet gal visa tavo komanda gali suteikti geriausią situacijos įvertinimą, kurio vienas nepamatysi.
Ir taip pradedi nuo nulio, kaip įsivaizduoji, kad viskas turi būti.
– Kai esate žmogus, nuo kurio prasideda tos kultūros kūrimas, nuo ko norėjote užduoti toną atsinaujinančiai „Bulls“ organizacijai?
– Pradedi su visais kalbėti, kaip įsivaizduoji tą viziją. Ir mūsų su Marcu numeris vienas yra dėmesys žaidėjams. Pradedant nuo daktarų, fizinio parengimo trenerių, masažistų, fizioterapeutų ir t.t.
Numeris vienas yra nuo tada, kai žaidėjas įeina į treniruočių bazę ir viskas susiję su tuo, kaip mes galime jį paruošti. Pasiruošimas treniruotei, darbas su fizinio rengimo treneriu iki tol, kol jis pradeda treniruotę, atsistatymo programa po treniruočių...
Mes turime žaidėjų tobulinimo departamentą. Jis kontroliuoja krepšininkus kiekvieną dieną. Kiekvienas žaidėjas turi atskirą vitaminų programą, individualų treniruočių režimą – ar pamėtymas, ar driblingas, ar darbas su perdavimais, derinių įsisavinimas, gynybinis planas... Tai visada vyksta dar prieš treniruotę.
Visos tos detalės turi būti sustyguotos. Ir kartu su treneriu. Todėl mes labai daug laiko praleidome su treneriu Billy Donovanu, kad sukurtume tai, kaip įsivaizduojame savo kasdienybę ir mūsų prioritetus.
Žaidėjų lavinimas mums labai svarbus. Nes jei negerinsi savo žaidėjų, laimėti bus labai sudėtinga. Gerinant žaidimą dėmesys turi būti skirtas žaidėjams, kaip galėtume maksimaliai išnaudoti jų galimybes.
Taip pat labai svarbu, kaip mes komunikuosime su žmonėmis. Kasdien. Nuo tos akimirkos, kai ateini į darbą.
– „Prioriteto žaidėjams kultūra“ turbūt būtų tinkamiausias apibūdinimas šiai jūsų Čikagoje diegiamai filosofijai?
– Rūpestis žaidėjams. Žaidėjai – numeris vienas.
Atėjome su tokia vizija nuo pat pradžių ir pabrėžėme tai per spaudos konferencijas. Nes kai visas dėmesys sutelktas į žaidėją ir jo žaidimo gerinimą, jiems belieka tik žaisti. O tada nebelieka ko kaltinti (juokiasi.). Kadangi jiems sudarytos visos sąlygos pasirodyti.
Po to ateina bendravimas. Kiekviena organizacija turi skirtingą požiūrį į bendravimą su žaidėjais ir savo štabu. Aš įsivaizduoju, kad dažniausiai esu pirmas treniruočių bazėje. Vadovai visada yra aplink komandą. Nėra taip, kad jie manęs nematytų dvi savaites iš eilės. Aš kasdien esu su komanda, mes nuolat kalbamės su treneriais, treniruočių planus deriname po pokalbių su treneriais, vadovų kabinetu. Net ir kalbant apie kelionių planus, ką darysime du mėnesius į priekį ir t.t. Tai yra komandinis darbas, kad po to nebūtų nesusipratimų.
O po to, aišku, yra mūsų žaidimo vertinimas. Aš visada kalbuosi su savo štabu ir treneriais prieš rungtynes bei po rungtynių. Komunikacija vyksta kasdien.
– Kada Artūras Karnišovas jau praveria treniruočių centro duris ir ką pirmą sutinka atėjęs į salę?
– Dabar visi kasdien ten turime taip ar taip pasirodyti, nes reikia testuotis (juokiasi.).
Aš kartais sportuoju ryte, kartais – popiet, nes dabar negalime eiti į viešus sporto klubus. Todėl gan anksti pasirodau mūsų treniruočių bazėje, kuri yra visai šalia „United Center“ (kitoje gatvės pusėje).
Pirmiausia, visada randu trenerius, kurie jau dirba savo kabinetuose su videomedžiaga bei ruošiasi kitam mačui. Kai tiek rungtynių, vienos baigiasi ir iškart prasideda pasiruošimas kitoms.
Žaidėjai ateina ryte. Pirmiausia – testuojasi, vėliau pas mus bazėje pavalgo pusryčius. Turime šefus, kurie ruošia krepšininkams maistą. O tada ten vyksta pasiruošimas treniruotėms, pamėtymai.
Treniruotės, atsistatymas... Žaidėjai ten praleidžia daug laiko. Bet rungtynių daug, todėl nesinori jų nuvaikyti, kad susitelktų mačams.
– Kiek supratau, ne visos NBA organizacijos skiria tokį kruopštų dėmesį žaidėjų sąlygoms. Ar žaidėjai tai įvertina?
– Tai priklauso nuo žaidėjų, bet mes Čikagoje turime labai gerą grupę krepšininkų. Pirmiausia, jie labai geri kaip žmonės ir labai gerai susigyveno per pirmus tris sezono mėnesius.
Manau, jie tai įvertina. Ir pabrėžia, kad dabar tai jų atsakomybė žaisti ir rezultatai priklauso nuo jų. Nes visa kita atidirbta. Yra viskas, ko tik nori, kad tavimi būtų pasirūpinta taip, kad žaistum kuo geriau.
Man norisi tos įtampos, tų skambučių, minutinių ar net sekundinių sprendimų su spaudimu. Aš kaip tik ieškau tokių momentų.
– Prieš porą metų mūsų darytame interviu Vilniuje man įstrigo jūsų mintis, kad skatinate savo bendražygius užsirašyti ir pasižymėti visą informaciją bei savo idėjas. Man susidarė toks įspūdis, kad esate kruopštus sisteminis specialistas. Kai pirmą darbo dieną pradėjote galvoti apie „Bulls“ projektą, kaip atrodė tas planavimas?
– Visi mano sprendimai buvo sistemiški. Kai man ateina laikas padaryti sprendimą, aš jį ir atlieku. Bet nebūna jokio skubėjimo, nes skubėti nėra gerai.
Aš turėjau idėją, su kuriais žmonėmis galima tai sukurti. Ir kai suburi gerą komandą, prasideda pasidalijimas idėjomis. Jos gimsta mūsų štabo diskusijose.
Turiu savo įsitikinimus ir tai, kuo tikiu, yra tikslingas bei sistemingas planas. Bet idėjos gimsta kalbantis su žmonėmis, kuriuos suburiu į komandą. Pasirenki talentingus žmones ir leidi jiems kurti, o ne vien įsakinėji, ką daryti. Jie turi būti to proceso dalis.
Kai atėjome, visi pradėjo diktuoti, ką man daryti vietoj to, kad turėčiau savo vidinį laiko apsibrėžtumą. Kad neskubėdamas atlikčiau visus sprendimus iš surinktos informacijos.
Tie sprendimai gali būti susiję su treneriais, žaidėjais. Ir tas apibrėžtas laikas turi būti tavo, o ne kažkieno padiktuotas. Visada pabrėždavau žiniasklaidai, kad atlikau daug sisteminių sprendimų būtent tada, kada juos ir reikėjo atlikti.
– Turbūt kalbate apie tai, kai atėjęs į „Bulls“ ilgai sprendėte vyr. trenerio Jimo Boyleno likimą Čikagoje ir viešumoje plūdo raginimai jį kuo greičiau atleisti?
– Pirmiausia, buvo labai sunkus laikotarpis. Visiems. Visi sėdime namuose, socialinių tinklų įtaka – baisi, o visi kažkodėl sprendžia, kad būtent dabar reikia atlikti tuos sprendimus. Bet mes su komanda apsibrėžėme savo laiką ir tie sprendimai, manau, buvo atlikti laiku. Ir viskas išėjo į gera.
Tai, ką turime per šį trumpą laiką – tik pirmus tris sezono mėnesius, galiu įvertinti labai pozityviai. Aišku, norėtųsi būti geresnėje situacijoje nei 16 pergalių ir 18 pralaimėjimų. Žinant, kad maždaug 20 rungtynių šiemet buvo labai apylygės ir sprendėsi jų pabaigoje, o pusę jų laimėjome, norėtųsi dar geresnio rezultato.
Bet, manau, ši grupė dabar gauna daugiau patirties ir mokosi, kaip laimėti. Tai labiau psichologinė krepšinio pusė, kaip reikia laimėti mačų pabaigas.
– Viršininkas, žaidėjai, žiniasklaida, sirgaliai, kiti veiksniai, kurie bando skubinti procesus. Kai aplinka skubina jus priimti svarbius sprendimus, kokios asmeninės patirtys leidžia atsiriboti nuo išorinės įtakos ir tuos ėjimus žengti pagal savo tvarkaraštį?
– Tai priklauso nuo asmeninių savybių. Čia turime šansą padaryti įtaką tokiai organizacijai kaip „Chicago Bulls“, todėl niekur nereikia skubėti. Juolab, reikia sukontroliuoti visų nuomones. Dabar rūpi tik tai, ką tu ir tavo komanda galvoja „Advocate Center“ treniruočių bazėje.
Žaidėjams ir treneriams sakau, kad vienintelis svarbus dalykas šioje kompanijoje yra tai, ką mes galvojame šiame pastate (treniruočių bazėje). Ne tai, kokios nuomonės tvyro už šito pastato sienų, bet ką mes galvojame komandos viduje.
Visi išsakome savo nuomones būtent tame pastate. Ir taip statomės. Tobulėjame. Nepriklausomai nuo išorinių nuomonių. Manau, tai vienintelis būdas nuveikti kažką gero. Nes jei visi sprendimai bus paveikti iš išorės, manau, bus labai sunku kažką pastatyti.
Niekada nebėgdavau nuo įtampos. Žaidžiau gerose komandose ir man ta įtampa buvo labai priimtina. Komandos draugams, kuriems būdavo sunku ją pakelti, sakydavau: jei ji nepakeliama, tau reikia eiti žaisti į mažesnę komandą, kurioje tos įtampos nebūtų.
Manau, gyvenimas paruošė mane šiai situacijai. Nes niekada nebėgdavau nuo įtemptos situacijos. Net kai žiūriu į naujokų biržą ar laisvųjų agentų turgų, vietoj įtampos man sukyla aistra. Aš laukiu tų momentų. Aš priimu tą momentą.
– Laukiate to lemiamo metimo?
– Taip, taip... NBA naujokų birža pagal įvykio svarbą yra artimiausia, kas gali būti žaidėjo patirčiai laukiant svarbių rungtynių.
Naujokų birža yra to tavo metinio darbo kulminacija. Ir niekada nesiruošiau nuo to bėgti. Man norisi tos įtampos, tų skambučių, minutinių ar net sekundinių sprendimų su spaudimu. Aš kaip tik ieškau tokių momentų.
– Kas jūsų gyvenime nušlifavo tokią savybę?
– Gal mane tam paruošė gyvenimo patirtis momentuose, kuriuos išgyvenau būtent iki dabartinės akimirkos. Ta istorija, kurią turėjau – visos kelionės: išvykimas į JAV koledžą, po to – į Europą, po karjeros... Tas visas supratimas, kad norint kažką pasiekti, reikia sunkaus darbo, nuo kurio niekada nebėgau.
Tie įvykiai, kurie nutinka tavo gyvenime, paruošia tave kitam iššūkiui. Kiekviena detalė, kuri įvyko mano asmeniniame gyvenime, turbūt tam paruošė.
Mano reputacija ir yra mano pasiruošimas. O aš noriu pasiruošti bet kuriam įmanomam scenarijui.
– Michaelas Jordanas yra pasakęs, kad jam nebuvo sunku imtis tų lemiamų metimų svarbių rungtynių pabaigose, nes visi tie metimai ir tos situacijos jau buvo surepetuotos treniruotėse.
– Taip. Žaidėjams dažnai sakau, kad tas papildomas darbas, kurį eini ir darai pats, pavyzdžiui, išsikviesdamas trenerius ir išmesdamas tūkstantį papildomų metimų, suteikia pasitikėjimo. Galbūt tą pasitikėjimą, kurio tau trūksta rungtynėse, įgysi pasiruošime ir darbe.
Mano reputacija ir yra mano pasiruošimas. Noriu pasiruošti bet kuriam įmanomam scenarijui. Surenki 60 idėjų ir gal viena tiks. Kiekviena gyvenimo akimirka gali būti galimybė, todėl negali to praleisti.
– Kokie žmonės negali dirbti jūsų formuojamajame „Chicago Bulls“ vadovų kabinete ir kokių savybių specialistų ieškote?
– Ieškau žmonių, kuriuos sietų ta pati vizija.
Šiame versle mes visi norime laimėti NBA čempionų titulą. Pasitenkinti tik dalyvavimu man neužtenka. Noriu surinkti talentingą grupę žmonių, kuri turėtų tą pačią viziją, bet kiekvienas individualiai atneštų ant stalo kažką skirtingo.
Man svarbiausia ne kelionės tikslas, bet pati kelionė. Ir su kuriais žmonėmis būsi toje kelionėje bei sieksi to užsibrėžto tikslo. Su tais žmonėmis praleidi daugiau laiko nei su savo šeima. Todėl žmonių pasirinkimas turi būti labai geras.
Pandemijos fone dabar nori nenori nuolat esame šalia vienas kito treniruočių bazėje. Tie sprendimai, kuriuos priimame, tie pokalbiai apie sprendimus vyksta su ta pačia grupe. Ir jeigu vizija ar tikslas nesutaps, bus labai sunku.
Kol kas Čikagoje viskas klostosi gerai. Bet esame labai ankstyvoje to proceso stadijoje. Nežinau, kaip tas pasaulis atrodys po mėnesio. Dabar kiekvieną dieną turi būti pasiruošęs, jog viskas gali keistis. Reikia būti pasiruošusiam adaptuotis, prisitaikyti ir eiti į priekį.
– Ar generalinio vadybininko Marco Eversley nusamdymas buvo svarbiausias jūsų naujo kabineto ėjimas?
– Man svarbiausia suburti žmonių grupę. Darbo titulai man yra antraeilis dalykas.
Šioje formulėje labai svarbus ir Marcas Eversley, ir JJ Polkas, ir Patas Connelly, ir Billy Donovanas, ir kiekvienas treneris asistentas, kuris buvo pakviestas – visi jie atlieka kažkokią funkciją. Bet daug šios vizijos įgyvendinime veikia ir Marcas. Sutinku, kad struktūriškai krepšinio operacijų viceprezidentas ar generalinis vadybininkas yra labai svarbūs, nes mes diktuojame organizacijos ugdymą ir vystymą.
Bet, pavyzdžiui, man labai svarbus santykis su treneriu. Žaidėjai kasdien tave mato su treneriu ir kaip su juo bendrauji. Mato, ar su juo palaikai gerą santykį. Kasdien turi būti prie vienos linijos.
– Atlikote 10 darbo interviu su potencialiais vyr. treneriais, kai netikėtai be darbo liko Billy Donovanas. Kokį trenerį turėjote savo vizijoje jo paieškų pradžioje ir kuo taip sužavėjo Donovanas, jog taip greitai supratote, kad jis tinkamiausias žmogus šiai misijai?
– Dabar yra įdomūs laikai. Visa nuomonė apie žmogų susidaro po 100 skambučių. Visais laikais, net ir apie mane, žmonės ieško kažko, kad atrastų kažko blogo (šypsosi.). Tai viskas, ką blogo bandėme atrasti apie Billy Donovaną, nieko neradome (juokiasi.).
Ta jo reputacija iš darbo su žmonėmis per jo karjerą koledže ir NBA, visi atsiliepimai buvo fantastiški. Jo pagrindinė savybė – komunikuoti su žaidėjais. Jis labai daug laiko investuoja į žaidėjus – kalbasi su jais individualiai, rengia diskusijas komandoje. Jis investuoja į komunikaciją su žmonėmis, nes tai yra labai svarbu. Aš tai irgi vertinu trenerio darbe. Kad jis būtų ne tik geras taktikas, bet ir geras komunikatorius. Geras lyderis.
Būtent per šį procesą, kai atsirado galimybė pasikalbėti su Donovanu, mes iškart skridome į Floridą. Tai įvyko vos po poros dienų, kai jis atsisveikino su „Oklahoma City Thunder“. Susitikome, su Marcu pasidalijome savo vizija, perėjome visas mums svarbias detales ir kaip įsivaizduojame organizacijos kasdienybę su juo kaip su treneriu, kiek jis dalyvaus sprendimų priėmime, kaip dalinsimės nuomonėmis ir t.t. Kad jis bus dalis to, ką statysime Čikagoje.
Kai pasidalijome vizijomis, jis priėmė sprendimą tapti „Bulls“ strategu.
– Ar NBA dar yra vietos treneriams generolams? Ar treneriai turi būti lankstūs ir privalo rasti ryšį su žaidėjais?
– Nežinau. Manau, nėra vienos formulės, kaip laimėti titulą. Manau, yra 15 ar daugiau skirtingų būdų, kaip galima tai pasiekti. Ir tu turi pasirinkti sau priimtiniausią būdą.
Čikagoje yra labai daug žmonių, kurie ir anksčiau dirbo „Chicago Bulls“ bei buvo pripratę prie vienos tvarkos. Bet pasikeitimai vyksta – nuo šiol dirbsime būtent šitaip.
– Ar jums buvo sudėtinga ateiti į nusistovėjusią „Bulls“ komandą ir įvesti naują taisyklių protokolą?
– Jiems patiko pasikeitimai ir jie viską suprato. Beje, tai vyksta per komunikaciją treniruotėse ir susirinkimuose.
Mes įsivaizdavome, kad ši grupė gali pasiekti daugiau nei 22 pergales, kaip per paskutinius du NBA sezonus. Įsivaizdavau, kad ši grupė yra žymiai talentingesnė. Žaidėjai tiki idėja, o Donovano lyderystė ir tai, kaip jis ją perduoda komandai, yra unikali.
Aš įsivaizduoju, kad dar reikia daugiau laiko. Reikia išmokti laimėti rungtynes. Ir tai ne kiek fiziniai, o psichologiniai pasikeitimai. Tai apima ir daug blogų įpročių sulaužymą.
Pernai daug rungtynių „Bulls“ pralaimėjo mačų pabaigoje. Šiemet mes bandome įdiegti jiems atsparumą ir psichologinį tvirtumą, kad jie kovotų iki galo. Manau, po truputį ši grupė prie to pripranta ir perima tokią psichologinę būseną – nepasiduoti ir kautis iki pabaigos.
– Jūs ir Timas Connelly viešai akcentavote, kad jūsų dueto stiprybė „Denver Nuggets“ klube buvo skirtingos stipriosios savybės. Minėjote, kad ieškote sau bendražygių, kurie vienas kitą papildytų. Artūras Karnišovas, Marcas Eversley ir Billy Donovanas – kokie jūsų skirtumai ir išskirtinumai daro jūsų komandą tokią stiprią?
– Skiriasi mūsų gyvenimiška patirtis. Gal su Timu buvome labai skirtingi žmonės, bet su juo mus siejo ta pati vizija ir panašus specifinių žaidėjų vertinimas. Žmonės gali skirtis, bet ta vizija, tikslas, bendravimas su žaidėjais ir jiems teikiamas prioritetas, visada išliko kaip bendras pamatas.
Su Billy ir Marcu mūsų gyvenimiškos patirtys, kaip mes priėjome prie šios dienos, yra skirtingos. Bet ta vizija ir tai, kas yra svarbiausia, turi sutapti.
Mes turime irtis ta pačia kryptimi. Jei aš aiškinu, kad man patinka žmonės, kurie galvoja skirtingai, tai nereiškia, kad irsimės į priešingas puses. Visi turime turėti tą patį tikslą ir irtis ta pačia kryptimi. Kartu. Visi. Kaip komanda.
– Jūs garsėjate kaip labai stiprus talentų vertintojas. Kokia „žvalgybinė“ informacija jums yra svarbiausia renkantis generalinį vadybininką, trenerį ir žaidėją?
– Tos detalės, kurių reikia toms pozicijoms, skiriasi.
Bet treneris, generalinis vadybininkas ir žaidėjas privalo būti kovingas. Turi turėti kovotojo aistrą. Man patinka žodis apsėstas. Apsėstas laimėti, apsėstas tobulėti. Apsėstas.
Nes žmonės, kurie pasiekė savo tikslus, yra apsėsti. Apsėsti tikslų, siekio būti geriausiais savo srityje.
Tai, kas mus sieja su Donovanu ir Eversley, yra apsėdimas ir meilė krepšiniui. Ir apsėdimas pergalėms. Siekiu būti kovingais.
Nė vienas mūsų nemėgsta pralaimėti (šypsosi.). Po rungtynių mes susirenkame ir kalbamės, ką galėjome padaryti geriau, kaip galima pagerinti žaidimą, kad tai nepasikartotų. Nekenčiame pralaimėti.
Man patinka žodis apsėstas. Apsėstas laimėti, apsėstas tobulėti. Apsėstas.
– Karšti tie pokalbiai būna po pralaimėjimų? Dėl pergalių apsėstų kovotojų.
– Iki šiol mes visada buvome prie vienos linijos. Iki šiol mūsų mintys po rungtynių, ką reikia gerinti, sutampa. Kol kas bendradarbiavimas vyksta labai gerai.
Mūsų dar laukia daug rungtynių ir dar bus laiko įvertinti komandą, žaidėjus ir ką su šia grupe galėsime pasiekti. Aš visada ieškau galimybių pagerinti situaciją. Tačiau kol kas viskas eina į gera.
– „Chicago Bulls“ žurnalistai ir sirgaliai diskutuoja, ar Zachas LaVine'as yra ta žvaigždė, aplink kurią klubas turėtų statyti savo ateitį ir ar jis gali būti tas vėliavnešys. Bet nesuasmeninant, o generalizuojant, kokio to vadinamojo organizacijos vėliavnešio jūs ieškote „Bulls“ komandai?
– Apsėsto (juokiasi.).
Žmogaus, kuris nuolat dirba ir nori tobulėti. Kuris niekada nėra patenkintas tuo, ką pasiekė šiandien. Rytoj nori padaryti dar geriau. Tai turi būti komandinis konceptas, bet kad jis būtų lyderis pagal savo pavyzdį ir turėtų labai gerą darbo etiką.
Į NBA patenka daug labai talentingų žaidėjų. Bet tie, kurie pasiekia labai daug – tos žvaigždės statusą, yra apsėsti ir turi gerą stabilią darbo etiką. Ir yra nepatenkinti tol, kol nepasieks savo tikslo. O mūsų tikslas laimėti NBA.
Kada tai įvyks? Dar neaišku. Bet Čikagos fanai nusipelnė geros komandos su tokia ikoniška istorija. Turime tikslą čia pastatyti komandą, kuria visi didžiuosis.
– 2017-ųjų žiemą iškeitėte Jusufą Nurkičių ir davėte signalą, kad Nikola Jokičius taps „Denver Nuggets“ vėliavnešiu. Kaip identifikuoti tą momentą ir tą žaidėją, ant kurio galite statyti savo komandos likimą?
– Manau, tais metais buvo daug ėjimų, kurie privedė prie Jokičiaus sėkmės. Jis pagaliau suprato, kokio lygio žaidėju gali tapti. Matė, kas vyksta aikštėje ir kokie yra jo rezultatai.
Manau, tai kiekvieno žaidėjo tobulėjimo ir psichologijos klausimas, kai supranti, kokio lygio krepšininku gali tapti. Būtent tą sezoną tai jam ir nutiko.
Jo kaip trenerio talentas neturi ribų. Manau, kad jis jau per labai trumpą laiką parodė, ką gali. Aš džiaugiuosi už Šarūną.
– Aptarėme kelias svarbiausias NBA klubo sudedamąsias dalis – vadovus, trenerį ir vedantį žaidėją. Bet šioje kompanijoje yra labai svarbūs savininkai. Kokie yra „Chicago Bulls“ šeimininkai – Jerry ir Michaelas Reinsdorfai?
– Užmegzti ryšį su savininkais yra labai svarbu. Juk jie yra mūsų bosai (šypsosi.). Bet tas ryšys su savininkais ir tai, kaip su jais komunikuoji, yra labai svarbu visai organizacijai.
Jų pasitikėjimas manimi, Marcu ir Billy šiemet yra labai svarbus, kad organizacija turėtų kažkokį pasisekimą. O jie pasitiki mūsų kasdieniu darbu ir leidžia įgyvendinti savo viziją.
Savininkai, komandos vadovų kabinetas, treneriai ir žaidėjai turi būti prie vienos linijos. Visas mūsų darbas vyksta taip, kad tarpusavio komunikacija būtų nuolatinė ir be jokių nesusipratimų.
Turbūt sunkiausia mano darbo dalis yra prižiūrėti tuos santykius, jų pozityvumą ir pastovumą. Kad visi irtumės viena kryptimi. Tikslas kažkur gale, bet tas procesas vyksta nuolat ir juos pastoviai reikia informuoti, ar mes patenkinti, ar viskas išeina pagal planą. Labai svarbu, kad ta komunikacija niekada nesustotų.
– Kas jums labiausiai įstrigo iš to darbo interviu su „Bulls“ savininkais, kai jie patikėjo jūsų vizija ir perdavė Čikagos klubo raktelius?
– Tai turbūt klausimas mūsų savininkams, ko jie ieškojo mano pozicijoje.
Bet jiems patiko, ką iš manęs išgirdo, kaip turėtų veikti organizacija ir kokia turėtų būti jos vizija. Tie santykiai su savininkais dabar labai pozityvūs ir geri. Bet rezultatas turi būti. Ir mes niekada nesustosime tobulėti.
Mes nepatenkinti, kad esame 16–18. Turime parodyti geresnį rezultatą ir to sieksime. O savininkai tą žino.
– Labai simboliška, bet praėjo beveik metai nuo tos dienos, kai gavote darbą „Chicago Bulls“. Ką reiškia vadovauti ketvirtai vertingiausiai organizacijai NBA?
– Dar reikia daugiau laiko, nes tos detalės ir ta kasdienybė yra nenormali. Dar nespėjau pažinti Čikagos miesto, kokį jį įsivaizdavau prieš pandemiją. Kai po truputį atsidarinės ir miestas, ir valstija, ir šalis, tų pozityvių patirčių bus žymiai daugiau.
Bet aš tikrai nesu nusivylęs. Džiaugiuosi darbu, kurį atliekame kiekvieną dieną. Tik dar reikia daugiau laiko. Metai praėjo, bet per tą laiką sužaidėme tik 34 rungtynes. Todėl informacijos, kaip vertinti tą metų darbą, dar labai mažai.
Pasiruošimas naujokų biržai ir laisvųjų agentų turgui, neaiškumas dėl vasaros lygos... Dar yra daug neaiškumo, kaip tas pasaulis atrodys po mėnesio ar dviejų. Kai bus žymiai daugiau informacijos, po sezono bus galima tiksliau apie tai pakalbėti.
– Labai gaila, kad dar neturėjote krikšto prie „Chicago Bulls“ sirgalių...
– Klausėte, koks jausmas, kai įeini į „United Center“ areną... Kai įėjau pirmą kartą... Praeini ir matai tą Jordano statulą. Įeini į vidų ir pasižiūri į tą raudoną kilimą, kuris veda į rūbinę su buliaus emblema.
Įeini į tą salę – kone didžiausią lygoje su 22 tūkst. vietų. O ji stovi be žiūrovų. Ir labai dėl to gaila, kad žiūrovai negali išgyventi tų rungtynių ir mūsų organizacijos pokyčių.
Bet tas laikas ateis. Manau, žiūrovai grįš į tribūnas, o kai tai įvyks, šitai grupei, kuri dirba kiekvieną dieną, kad pagerintų organizaciją, tai bus ypatinga.
Kai įėjau į tą pastatą, tai... buvo ypatinga.
– Ar per COVID-19 atstumą pavyko pajausti, koks yra tas Čikagos krepšinio sirgaliaus portretas ir kuo jis skiriasi nuo Denverio?
– Čia viskas virš visko (juokiasi.).
Įstrigo ir tų žiūrovų skaičius... Tai yra globalinis prekinis ženklas! Yra milijonai sirgalių, kurie jaučia aistrą šiai komandai. Jie labai emocingi, labai rūpestingi ir laukia rezultatų. Bet tai visiškai normalu.
Mūsų verslo sėkmė priklauso nuo rezultato ir bandysime jo siekti. Žinau, kad būsime kritikuojami, kai tų rezultatų nebus, ir būsime giriami, kai juos turėsime. Bet to aš nebijau ir esu pasiruošęs.
Pajutau fanų aistrą krepšiniui. Čikaga yra sporto miestas su labai emocingais sirgaliais. Tikrai džiugu tai matyti.
– Ar jau teko pajusti Čikagos lietuvių susidomėjimą? Jei ne pandemija, turbūt jau būtumėte pasisvečiavęs garsiojoje „Kunigaikščių užeigoje“?
– Manau, kad tas laikas ateis ir dar pabendrausime.
Čikagos apylinkėse yra apie 100 tūkst. lietuvių. Tai labai tarptautinis miestas, į kurią suvažiavo žmonės iš įvairių šalių. Bet čia yra labai daug lietuvių. Įsivaizduoju, kad kai sirgaliai grįš į tribūnas, ten taip pat bus ir lietuvių.
– Jūs jau užimate vieną iš svarbiausių pozicijų NBA. Noriu paklausti jūsų apie kelias kitas svarbias NBA pozicijas ir į jas pretenduojančius lietuvius. Kiek žinau, į Čikagą, generalinio vadybininko asistento poziciją, kvietėtės „Denver Nuggets“ lietuvį Tomą Balčėtį. Kas leidžia tikėtis, kad artimiausioje ateityje jis žengs jūsų pėdsakais ir taps antruoju lietuviu NBA klubo generaliniu vadybininku lygos istorijoje?
– Tomas labai jaunas. Palyginus su manimi – aš jau senelis (juokiasi.). Ir jis turi labai gerą profilį. Tomas pats žaidė krepšinį, baigė Harvardą, yra labai protingas vadovas. Jo profilis labai patrauklus mūsų industrijai. Manau, kad jis tobulės ir lips tais laipteliais aukštyn.
Manau, kad tai yra tik laiko klausimas. Tomas yra talentingas, jau yra sukaupęs pakankamai patirties ir jam dar viskas priešakyje. Mes palaikome ryšį, esame labai geri draugai ir linkiu jam kuo geriausio!
– Į kitą svarbią NBA poziciją – vyr. trenerio, kol kas pretendavo vienintelis lietuvis – Šarūnas Jasikevičius. Pastaraisiais metais jis oficialiai dalyvavo darbo interviu su „Memphis Grizzlies“ ir „Toronto Raptors“. Ką jis turi pasiekti ir padaryti, kad būtų nuolatinis kandidatas tarp pirmųjų pretendentų laisvų NBA trenerių eilėje?
– Aš neįsivaizduoju. Bet Šarūnas yra labai talentingas treneris ir tą jau parodė dirbdamas „Žalgiryje“, o dabar – Barselonoje. Nors dar tik pradeda trenerio karjerą, bet jau yra daug pasiekęs.
Net kaip žaidėjas jis buvo kitoks, nes jau tada mąstė kaip treneris. Šarūnas visada žinojo visas detales, analizuodavo žaidimą ir jo mintys buvo kitame lygyje. Kaip žaidėjas, jis galvodavo labai analitiškai.
Tai labai talentingas emocinis treneris. Kovingas. Čia jau priklausys nuo jo tikslų, ką jis nori pasiekti, ką nori pasiekti Europoje ar persikelti į NBA.
Jo kaip trenerio talentas neturi ribų. Manau, kad jis jau per labai trumpą laiką parodė, ką gali. Aš džiaugiuosi už Šarūną.
– Ta paskutinė poziciją, į kurią bent jau viešai taikėsi lietuvis, yra NBA klubo savininko krėslas. Gediminas Žiemelis prieš porą metų viešai prasitarė, kad jo penkerių metų plane yra tikslas tapti NBA klubo savininku. Jau trečią dešimtmetį besisukant NBA užkulisiuose, kaip jums atrodo, kokios kliūtys jo gali laukti bandant patekti į šį uždarą NBA savininkų ratą?
– Tai yra labai sunku. Pavyzdžiui, dabar išlenda detalės apie „Minnesota Timberwolves“ savininkų rinkimus ir kam jie parduos klubą, arba kaip savininko teises pardavė „Utah Jazz“, kurios rodo, kaip tai sudėtinga.
Net neįsivaizduoju, ką patarti šioje srityje. Bet patekti į šią industriją yra labai sudėtinga.
– Man įstrigo jūsų citata iš mūsų interviu Vilniuje, kur minėjote, kad jeigu dirbi ne tam, kad laimėtum, tai nežinote, ką čia ir veikti. Čikagoje dirbate jau beveik metus. Koks būtų jūsų tikslas antrajam sezonui, einant ta kryptimi, kuri veda čempionų titulo link?
– Tikslas tobulėti. Kaip komandai ir individualiai.
Žiūrint atgal, Denveris kas sezoną laimėjo 33, 46, 54 rungtynes, pateko į atkrintamąsias, kitus jų etapus. Kasmet vis kažkas gerėjo.
Čikagoje reikia gerinti žaidimą. Atkrintamosios yra pasiekiamas tikslas. Šiai grupei reikia įgyti atkrintamųjų patirties, kad jie galėtų tobulėti individualiai ir pajaustų atkrintamąsias.
Dabar galiu pasakyti, kad individualiai statistiškai praktiškai visi mūsų žaidžia geriausią sezoną: LaVine'as, Markkanenas, White'as, Carteris, net ir Thaddeusas Youngas. Bet dabar reikia suprasti, kaip tos individualios statistikos padės komandai laimėti kuo daugiau rungtynių ir kuo daugiau pasiekti.
Daug kalbėjome ir su Marcu, ir su Billy, kad ta mūsų lūkesčių kartelė dabar turi būti aukšta. Nes tik taip gali pasiekti aukštų rezultatų. Tik sudalyvauti atkrintamosiose nėra tikslas. Tikslas yra kažką laimėti.
Bet žiūrėsime, kaip klostysis šis sezonas. Dar liko daug rungtynių, todėl bus matyti. Geriau įsivertinti bus galima po sezono.
