„Didžiulė grėsmė po krepšiu, – taip savo komandos draugą apibūdina „New Orleans Pelicans“ gynėjas Garettas Temple'as. – Mes juokdavomės iš jo bandymo pašokdinti, sakydavome: „Kas gali ant to užkibti, jei jis niekada nemeta?“
Į trijų taškų zonos vandenis J.Valančiūnas įžengė tik 2017-2018 m. sezone, kai per 77 rungtynes išmetė 74 tritaškius ir pataikė 30. Jis parodė, kad gali pataikyti, nors iš toli atakavo nenoriai.
Šį sezoną „Pelicans“ treneris Willie Greenas ėmė raginti J.Valančiūną atsikratyti visų psichologinių pančių. O grąža už šį raginimą yra įspūdinga.
Suprasti akimirksniu: J.Valančiūno tritaškiai
- 2012-2017 m.: 1 iš 4 (25 proc.);
- 2017-2018 m.: 30 iš 74 (40,5 proc.);
- 2018-2019 m.: 14 iš 48 (29,2 proc.);
- 2019-2020 m.: 32 iš 91 (35,2 proc.);
- 2020-2021 m.: 21 iš 57 (36,8 proc.);
- 2021-2022 m.: 30 iš 65 (46,2 proc.);
- Iš viso: 128 iš 339 (37,8 proc.).
J.Valančiūnas pataiko 46,2 proc. tritaškių, patekdamas į taikliausių NBA metikų šešetą ir atakuodamas iš toli daugiausiai karjeroje – po 2,5 karto per mačą.
Praėjusią savaitę, kai „Pelicans“ nugalėjo „Los Angeles Clippers“, J.Valančiūnas vien per pirmą rungtynių pusę pataikė septynis tritaškius, pakartodamas klubo rekordą, priklausiusį Predragui Stojakovičiui ir Ryanui Andersonui.
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo tada, kai „Toronto Raptors“ pašaukė J.Valančiūną naujokų biržoje, 29-erių lietuvis vis dar tobulina savo žaidimą. Jis yra stabiliausias „Pelicans“ žaidėjas sudėtingame sezono starte ir bus svarbi komandos detalė per artimiausius kelerius metus po to, kai spalį pasirašė dvejų metų 30,1 mln. dolerių vertės sutartį, baigsiančią galioti po 2023-2024 m. sezono.
„Čia jaučiuosi patogiai, – Ch.Clarkui sakė pats J.Valančiūnas. – Man patinka trenerių štabas, čia esu tiesiog laimingas. Miestas mane priėmė labai gerai. Pasakiau sau: „Taip, noriu įsipareigoti ir likti čia. Noriu turėti namus. Daugiau nenoriu pokyčių. Noriu surasti vietą, kurioje esu reikalingas.“ Čia aš toks ir pasijutau.“
J.Valančiūnas užaugo Utenoje. Jis gimė 1992 m., praėjus dvejiems metams po to, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.
Didžiąją vaikystės dalį J.Valančiūnas praleido lauke. Jo šeima turėjo sodą, kur augino bulves, pomidorus ir agurkus. Su tėvu jis dažnai miške rinkdavo malkas.
Kai J.Valančiūnui buvo septyneri, jo tėvas jam sukonstravo krepšinio lanką. Kartu jie jį užkėlė ir pakabino.
„Nebuvome labai turtingi, kai augau, – pasakojo J.Valančiūnas. – Tuo metu mums buvo sunku. Man buvo svarbu turėti krepšinio lanką, nesvarbu kokį. Tai buvo svarbu vaikui, augančiam mažame, 30 tūkst. gyventojų turinčiame mieste.
Prisimenu dieną, kai pakabinome lanką. Pamenu, kad tai buvo pirmas lankas mano gyvenime. Buvau labai laimingas. Lanko aukštis ir plotis greičiausiai nebuvo net panašūs į įprastus, bet man jis buvo tobulas.“
J.Valančiūnas persikėlė į sostinę Vilnių būdamas 15-os. Jis ėmė žaisti profesionaliai būdamas 16-os, kai atstovavo antro šalies diviziono komandai (Vilniaus „Perlui“ – red. past.). Jis žaidė prieš dvigubai vyresnius vyrus ir anksti išmoko fiziškumo pamokas.
„Mane augino taip, kad nevengčiau fiziškumo, – sakė J.Valančiūnas. – Kai buvau vaikas, dirbau fizinius darbus. Man atrodo, kad dabar kartais pamirštame sunkumus, žaidimą per skausmą ir silpnumo neparodymą. Kartais būname per mažai fiziški. Bet aš stengiuosi išlikti stiprus. Priimu iššūkius. Jeigu situacija to reikalauja, aš paprašysiu pagalbos. Bet kartais reikia tai įveikti pačiam.“
2011-aisiais „Cleveland Cavaliers“ pasikvietė J.Valančiūną į peržiūrą prieš naujokų biržą. Dabartinis „Pelicans“ viceprezidentas Davidas Griffinas tuo metu dirbo „Cavaliers“ klube.
J.Valančiūnas plėšė tinklelį per peržiūrą, bet „Cavs“ sprendimų priėmėjai nesutarė, kaip jo pataikymas atsispindės rungtynėse. Galiausiai, ketvirtu šaukimu jie pakvietė Tristaną Thompsoną, o J.Valančiūną penktuoju pagriebė „Raptors“.
J.Valančiūnas padėjo „Raptors“ užsitarnauti pagarbą. Jie pateko į atkrintamąsias penkis sezonus iš eilės, sykį žaidė ir Rytų konferencijos finale, bet niekaip nesugebėjo perlipti LeBrono Jameso vedamų „Cavaliers“. 2018-aisiais „Raptors“ sustūmė visus žetonus ant stalo, iškeisdami DeMarą DeRozaną į Kawhi Leonardą ir už J.Valančiūną gaudami Marcą Gasolį.
Lietuvis pripažįsta, kad mainai į „Memphis Grizzlies“ jį šiek tiek šokiravo.
Dveji su puse metų, kuriuos jis praleido Memfyje, buvo labai produktyvūs.
Praėjusiame sezone jis rinko po 17,1 taško per susitikimą, pataikydamas 59,2 proc. metimų ir atkovodamas po 12,5 kamuolio. Visi trys rodikliai buvo geriausi jo karjeroje.
Memfis laimėjo Vakarų konferencijos įkrintamųjų turnyrą ir pateko į atkrintamąsias. Tai buvo sėkmingas sezonas, nes daugelis „grizliams“ prognozavo vietą už atkrintamųjų borto ir kovą dėl naujokų biržos šaukimų.
Liepą J.Valančiūnas mainų būdu pateko į „Pelicans“. Už jį „pelikanai“ atidavė Steveną Adamsą, Ericą Bledsoe ir 2022 m. apsaugotą pirmojo rato šaukimą. Taip pat jie apsikeitė šių metų biržos šaukimais.
„Pelicans“ vadovai žinojo, kad turi pagerinti savo sudėtį aplink žvaigždes Zioną Williamsoną ir Brandoną Ingramą po nuviliančio 2020-2021 m. sezono. Jie tikėjo, kad J.Valančiūnas gali žengti į kitą lygį mesdamas iš toli. Be to, jie tikėjo ir B.Ingramo, Z.Williamsono bei J.Valančiūno galimybėmis žaisti kartu ir tapti košmaru varžovams, net jei J.Valančiūno tritaškių taiklumas ir nebūtų buvęs toks geras.
Z.Williamsonas šį sezoną dar nežaidė, o po to, kai praėjusią savaitę komanda turėjo sumažinti jo krūvius treniruotėse, nėra aišku, kada jis galėtų sugrįžti ant parketo.
„Pelicans“ sezoną pradėjo 1 pergale ir 12 pralaimėjimų, bet nuo tada laimėjo 6 rungtynes iš 13, nugalėdami ir solidžias komandas: „Clippers“, „Washington Wizards“, „Utah Jazz“ ir „Dallas Mavericks“.
J.Valančiūnas sezono pradžioje yra patikimiausias komandos žaidėjas. Jis per 26 rungtynes surinko jau 19 dvigubų dublių, pataikė 30 tritaškių, būdamas vos per du tikslius šūvius nuo karjeros rekordo.
Suprasti akimirksniu: J.Valančiūno statistika
- Vidutiniškai 18,5 taško, 12 atkovotų kamuolių, 2,4 rezultatyvaus perdavimo ir 0,9 bloko per 31 minutę ant parketo.
„Vaikinai jį vadino Dirku Valančiūnu“, – po Jono įspūdingo pasirodymo Los Andžele prieš „Clippers“ sakė komandos treneris W.Greenas.
Įprastas J.Valančiūno vaidmuo yra gauti kamuolį kuo arčiau krepšio ir kibti į darbus. Greičiausiai, taip bus visada. Bet W.Greenas kantrus siekis įmaišyti į J.Valančiūno žaidimą ir metimus iš toliau jau atsipirko.
„Vienose rungtynėse tai puikiai veikia, kitose – ne taip gerai, – sakė J.Valančiūnas. – Vis dar bandau prisitaikyti. Tai pirmas sezonas, kai mano žaidimas taip stipriai priklauso nuo tritaškių. Mano žaidimas visada buvo paremtas žaidimu po krepšiu, o atsitraukdavau ir iš tritaškio mesdavau tik retais atvejais. Bet šį sezoną prie tritaškio linijos praleidžiu turbūt apie 50 proc. laiko. Vis dar bandau suprasti, kada ir iš kur geriausia atakuoti. Bet tikiuosi, kad priprasiu prie tokio vaidmens.“
Dešimtą sezoną NBA lygoje žaidžiantis J.Valančiūnas demonstruoja bene geriausią žaidimą karjeroje. Jis sugebėjo prisitaikyti prie krepšinio pokyčių, bet neprarado ir to, kas darė jį sėkmingu iki tol.
„Aukštaūgiai tobulėja galėdami išplėsti aikštę ir pataikyti tritaškius, galėdami varytis kamuolį. Aš irgi norėjau pridėti šiuos dalykus į savo žaidimo repertuarą. Nenoriu išnykti. Noriu būti sėkmingas šioje lygoje. Darysiu viską, kad man pasisektų“, – teigė lietuvis.
