„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2021 04 28

Kiekviena diena kaip gimtadienis: D.Sirvydis Detroite laužo mitus apie NBA ir save patį

„Kiekviena diena kaip gimtadienis“, – šypsosi Deividas Sirvydis, paklaustas, kaip jam sekasi Detroite. Ant NBA parketo šį sezoną jis suskaičiavo dar tik 41 minutę. Tačiau stipriausioje krepšinio lygoje kojas ir riešą po truputį apšylančiam lietuviui kiekviena treniruotė ir minutė NBA rungtynėse yra kaip auksinė galimybė.

Tiesa, jei tuos penkis mėnesius Detroite pavadintume jo gimtadieniu, tai D.Sirvydis pavėlavo į savo gimtadienio vakarėlį.

Lapkričio viduryje jis dar žaidė Jeruzalės „Hapoel“ komandoje, kai gavo iškvietimą į Detroitą. Krepšininkas planavo porai dienų užsukti į Lietuvą ir iškart kelti sparnus savo svajonės link. Tačiau koronavirusas, uždarytos JAV sienos ir biurokratiniai sunkumai tvarkantis vizą D.Sirvydį Lietuvoje uždarė mėnesiui.

Kiekvieną rytą jis keldavosi jau su sukrautais lagaminais, laukdamas skambučio, ar šiandien jau nereikės su jais važiuoti į oro uostą. Ir taip visą mėnesį.

Vieną vakarą D.Sirvydis su draugais važinėjo automobiliu po Vilnių, kai gavo agento skambutį. „Būk pasiruošęs, gali būti, kad už valandos tau reikės būti oro uoste“, – išgirdo D.Sirvydis.

Žaidėjas paleido draugus ir iš kito miesto galo lėkė namo. Kai grįžęs sužinojo, kad ne – dar ne laikas. Galiausiai gruodžio viduryje D.Sirvydžiui pavyko gauti reikiamus dokumentus patekti į JAV. Lietuvis nutūpė Detroite tą pačią dieną, kai visa „Pistons“ komanda grįžo iš pasiruošimo sezonui stovyklos.

„Labiausiai bijojau, kad gal būsiu nepasiruošęs, – 15min neslepia D.Sirvydis. – Bet pavyko gerai išnaudoti tą laiką. Ir padirbėti štanginėje, ir su asmeniniu treneriu Ričardu Prybylskiu. Kasdien dirbome su judesiais ir šlifavome žaidimo techniką. Jei ne treniruotės Lietuvoje su treneriu, nežinau, kaip čia būtų buvę.“

Būtų gėda nepasinaudoti tokiu šansu, kai turi visas galimybes dirbti.

Dėl NBA protokolo taisyklių naujam žaidėjui, D.Sirvydis turėjo pereiti penkis neigiamus koronaviruso testus, kad galėtų prisijungti prie „Pistons“ komandos. Per tą laiką jam buvo leidžiama vykti į salę ir kontaktuoti tik su vienu asmeniu – jo individualiu treneriu. Taip lietuvis beveik 10 dienų gyveno tarp viešbučio kambario ir krepšinio salės.

Jau beveik pusmetį Detroite skaičiuojantis D.Sirvydis būtų prastas 24 pagal dydį JAV miesto gidas. Kol kas D.Sirvydis pats toliausiai buvo išvažiavęs per pusvalandį nuo namų pasiimti „Pistons“ jam priskirto automobilio. Dar buvo prasukęs pro restoranus, iš kurių pasiima maisto išsinešti. Taip pat prasiėjęs pro miesto centrą pasižvalgyti kalėdinių dekoracijų šventiniu laikotarpiu. Viskas. Visas D.Sirvydžio Detroitas ir Amerika yra viešbutyje–treniruočių salėje–lėktuve ir krepšinio arenoje.

Tačiau D.Sirvydis ten jaučiasi geriausiai.

Komandinės treniruotės štanginėje „Pistons“ treniruočių centre prasideda 13 val. 30 min. Bet D.Sirvydis jau 10 val. ryto važiuoja į sporto salę, įbrenda į sūkurinę vonią apšilti ir procedūrose ruošia kūną pratyboms.

Po 12 val. jis eina pusvalandį padirbėti su individualiu treneriu, su kuriuo pastaruoju metu gerina metimo formą ir metimo nuotolį. Nuo 13 val. 30 min. – maždaug 45 minučių trukmės treniruotė štanginėje su fizinio rengimo treneriu. Apie 14 val. 30 min. „Pistons“ žaidėjai išsiskirsto į grupes ir dirba trise prieš tris, keturiese prieš keturis ar penkiese prieš penkis. D.Sirvydis sportuoja su vaikinais, kurie gauna mažiau žaidimo laiko.

Nuo 15 val. 30 min. prasideda bendra komandinė treniruotė, kurioje visa „stūmoklių“ kompanija stebi videoanalizę, prasieina derinius, o jei tą vakarą nėra rungtynių, žaidžia penkiese prieš penkis pilnu tempu.

Po komandinės treniruotės D.Sirvydis dar pasilieka 40 minučių padirbėti papildomai ant tam tikrų situacijų, pavyzdžiui, atakų užbaigimo. Namo grįžta apie 17–18 val.

Rungtynių dieną dėl kelionių ritmo „Pistons“ dažniausiai neturi rytinio pasimėtymo. Todėl jei rungtynės prasideda 19 val., 15 val., D.Sirvydis važiuoja į salę padirbėti papildomai 45 min. Po rungtynių jis dar pasilieka paplušėti krepšinio salėje.

„Jaunuoli, tavo darbas nelieka nepastebėtas. Dirbk taip toliau ir turėsi gerą ateitį“, – prieš videoanalizę sykį D.Sirvydžiui pasakė „Pistons“ treneris Dwane'as Casey, šešerius metus Toronte treniravęs Joną Valančiūną.

„Kur tik yra laiko, ten dirbu. Būtų gėda nepasinaudoti tokiu šansu, kai turi visas galimybes“, – 15min tikina D.Sirvydis, su skauduliu prisimenantis apkalbas ir viešus komentarus apie jo nedarbingumą Vilniaus „Ryte“.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Dwane'as Casey
AFP/„Scanpix“ nuotr./Dwane'as Casey

Tačiau „Detroit Pistons“ narys laužo apie jį sukurtus mitus, taip pat pats keičia nuomonę apie NBA stereotipus. Nors šiuo metu už „Pistons“ mažiau rungtynių laimėjo tik „Minnesota Timberwolves“, „Orlando Magic“ ir „Houston Rockets“, lietuvis džiaugiasi patekęs į pozityvią aplinką, kurioje gali tobulėti ir ruoštis aukščiausio lygio krepšiniui.

„Greitai įsiliejau į komandą. Aišku, pradžioje vis tiek sunkiau. Dar ir dabar yra sunku – neslėpsiu. Visgi skiriasi žaidimo ritmas, daug kitų niuansų. Žinojau, kad šie metai bus sunkesni ir reikės daug sportuoti, ruoštis ir laukti savo šanso. Bet, manau, pavyko neblogai apsiprasti“, – interviu 15min pasakojo D.Sirvydis.

Kol kas 20-metis snaiperis į aikštę išbėgo 15-oje NBA rungtynių, gavo pasireikšti vidutiniškai po 3 minutes, per kurias spėjo įmesti vid. 1,1 taško ir atkovoti 0,5 kamuolio.

Rezultatyviausiai jam susiklostė mačas Oklahomoje, kai per 5 minutes lietuvis įmetė 5 taškus ir atkovojo 3 kamuolius.

Daugiausiai žaidimo laiko jis gavo jau kitose rungtynėse su ta pačia „Oklahoma City Thunder“ ekipa, kai ant parketo praleido 9 minutes.

30,8 proc. taiklumu iš toli progas realizuojantis krepšininkas rungtynėse Vašingtone (balandžio 18 d.) pirmą kartą pasirodė aikštėje ne paskutinėmis minutėmis, o antrojo kėlinio pradžioje. Per tris minutes 203 cm ūgio puolėjas pasižymėjo 2 taškais.

D.Sirvydis po truputį bando sutepti savo variklį NBA motorų mieste. Dvejų metų kontraktą su galimybe jį pratęsti trečiajam žiemą su „Pistons“ sudaręs lietuvis – ilgalaikis Detroito komandos projektas.

„Jis metikas. Duokit jam laiko ir erdvės, ir jis įmes. Šis jaunuolis turi nuostabų krepšinio suvokimą ir puikų metimą. Ir jis puikiai dirba treniruotėse. Padirbėjęs treniruoklių salėje, jis gerokai sustiprėjo. Dabar nepasakysiu kada, bet jis bus NBA žaidėjas“, – prieš savaitę NBA.com apie D.Sirvydį atsiliepė D.Casey.

Lietuvis kantrus. Jis ramiai laukia savo šanso ir bando kuo geriau pasiruošti tai akimirkai.

VIDEO: urBONUSas: Šaro „gimdykla“ Barselonoje ir Eurolygoje žibantys žalgiriečiai

– Deividai, Detroite praleidote jau keturis mėnesius. Kaip jaučiasi NBA debiutantas? 15min paklausė D.Sirvydžio.

– Labai smagiai. Labai džiaugiuosi čia būdamas. Smagiausia, kad patekau į tokią organizaciją, kurioje jaučiuosi kaip namie. Viskuo pasirūpinta, visur sulauki pagalbos. Treniruotės – aukščiausio lygio. Dirbu non-stop ir laukiu savo šanso. Kai gaunu pasireikšti kelias minutes, bandau išspausti maksimumą ir parodyti treneriams, kad su kiekvienu maču aikštėje jaučiuosi patogiau.

– Daugiausiai gaunate pasireikšti rungtynių pabaigose. Kai tik žengiate ant parketo, visi laukiame taiklių jūsų metimų. Ką reiškia atsėdėjus ant suolo dvi valandas be žaidimo ritmo, per kelias minutes prisitaikyti ir taikliai mesti iš toli?

– Viskas prasideda nuo psichologijos. Tie pirmi mano įėjimai į aikštę sezono pradžioje buvo tokie, kad išeini į aikštę ir tau tiesiog gera. Gera net neišsimetus metimo. Atrodo, išbėgi į aikštę penkioms sekundėms ir tau tai yra viskas, vau. Prisimenu, prieš „Heat“ išsimečiau savo du pirmus tritaškius ir jau buvau patenkintas. Vien tas faktas, kad išsimečiau metimus NBA buvo jaudinanti patirtis. O kai įmečiau savo pirmą tritaškį Vašingtone, viskas atsirišo.

Tame yra labai daug psichologijos. O be jos, kelias valandas dirbu per treniruotes, prieš treniruotes. Analizuoju video. Būna, treniruotėse prasieiname derinius penkiese prieš nulį ir po treniruotės eini atšalęs dirbti. Tai toje būsenoje iškart einu mesti tritaškių. Todėl gal taip ir užsifiksavo, kai po treniruočių mėtydavau šaltas. Aišku, prie to prisideda ir sėkmė, bet yra ir daug darbo. Nes kai būni atšalęs, ne ritme, po poros valandų išėjus į aikštę, būna, iš viso to sušalimo net pasikeičia tavo metimo forma. Bet su treneriais daug su tuo dirbame. Manau, jau išdirbau tą techniką – prasibėgi porą aikštelių ir jau viskas gerai.

„Scanpix“/AP nuotr./Deividas Sirvydis (kairėje) kovoja dėl kamuolio su Deni Avdija
„Scanpix“/AP nuotr./Deividas Sirvydis (kairėje) kovoja dėl kamuolio su Deni Avdija

– Kokia jūsų misija per tas kelias minutes ant NBA parketo?

– Pirmiausia – apsiginti prieš savo oponentą ir susigaudyti komandinėje gynyboje. Gynyba čia pirmoje vietoje. Jei gali įmesti taškų, tai jau ekstra pliusai. Mano pozicijoje reikia apsiginti ir įmesti. Aišku, puolime be klaidų atlikti mūsų susitarimus.

Tikiu, kad gerai išnaudoju tą laiką. Stengiuosi atkreipti dėmesį į mažas detales, kurias akcentuoja treneriai. Gynyboje padėti nuo nemetančio žaidėjo, ištiestomis rankomis dengti aikštės plotą. Matau, kad treneriai po truputį leidžia daugiau ir vertinu tai tikrai neblogai.

– Detalės NBA? Kiek jos akcentuojamos? Nes mums Europoje atrodo, kad NBA nėra jokių detalių, o viskas ateina daugiausia nuo žaidėjų talento ir bendrinių sistemos sutarimų.

– Na, nėra taip, kad tau individualiai sakytų, jog būtinai turi padaryti tai ir tai. Bet yra komandinės taisyklės. Būna žaidėjų, kuriuos išleidus paskutinėmis minutėmis, jie nori įmesti taškus ir tiek. Man taškai nėra prioritetas – noriu parodyti treneriams, kad galiu suprasti, ko jie iš manęs nori ir galiu įgyvendinti mūsų paprasčiausius susitarimus: greitai grįžti į gynybą, atlaikyti varžovų greitą puolimą, padėti su visomis gynybinėmis detalėmis.

– Kol kas rezultatyviausias jūsų mačas – penkių taškų pasirodymas su „Oklahoma City Thunder“. Tame mače po taiklaus jūsų tritaškio „Pistons“ suolas sureagavo ypač emocingai. Ar tai turi kažkokią priešistorę?

– Čia pas mus visi geri bičai (šypsosi.). Tikrai gerai sutariame. Treneriai ir žaidėjai čia vertina tą sunkų darbą. Ne tik mano, bet ir kitų žaidėjų. Todėl visi labai palaiko, jei mato, kaip sunkiai dirbu ir kaip sunkiai dirbdamas noriu parodyti, jog galiu žaisti. Jie palaiko kiekvieną, kuris stengiasi aikštėje. Tai labai svarbu man, kaip jaunam žaidėjui.

Pats nesu tas žmogus, kuris veržiasi kalbėti. Buvau tylus, savo vietoje. Kur reikėdavo, ten pakalbėdavau. Bet po kokios savaitės ar dviejų šioje komandoje jaučiausi lyg namuose su savo draugais. Komandos draugai priėmė labai smagiai. Turėjome veteranų kaip Blake'as Griffinas, Derrickas Rose'as ar Wayne'as Ellingtonas, kurie daug praėję ir žino, kaip reikia elgtis su tais naujokais. Jie priėmė labai šiltai. Todėl kuo toliau, tuo čia jaučiausi geriau.

– Kokie pokalbiai su komandos draugais kol kas įsiminė labiausiai?

– Bendrauji kasdien ir semiesi dalykų. Pavyzdžiui, už aikštės ribų turime tokių neformalių pokalbių, kur bendraujame su klubo legendomis. Štai, bendravome su Isaiah Thomasu.

Man prieš išvažiuojant į NBA labai įstrigo pokalbis su Linu Kleiza. Labai įsiminė jo žodžiai: nesvarbu, ar laimi čempionatą, ar pralaimi, žaidi minutę ar dešimt, kad ir kas bebūtų, po rungtynių ir treniruočių eini į dušą, viską nuplauni, važiuoji namo ir ryt prasideda nauja diena. Ir kad ir ką bedarytum, visada turi progą įrodyti, kad gali geriau. Jei kažkas nepasisekė vakar, rytoj bus geriau ir turėsi progą tą parodyti.

NBA yra tokia rutina, kur vieną vakarą pralaimėjęs 20 taškų, kitą gali laimėti 30. Man tai įstrigo.

– O ką tokio papasakojo NBA legendos?

– Tie pokalbiai vyksta „Zoom'u“. Jie papasakoja visokių istorijų, daugiausiai – kaip susidėlioti gyvenimą po karjeros. Kalba apie finansinius dalykus. Man labai patinka, kad čia rūpinamasi ne tik krepšininko reikalais, bet ir tuo, kas bus po karjeros. Moko investuoti pinigus. Pasakoja, kad nereikia bristi bet kur, jei neturi visos informacijos. Labai daug edukacijos apie mediciną ir pinigus.

– Kokios buvo kol kas įsimintiniausios jūsų pirmų kartų NBA patirtys?

– Tik atvažiavus nustebino priėmimas, visos gyvenimo sąlygos ir panašiai. Atvažiavęs į treniruočių salę buvau apakęs. Čia prieš porą metų pastatytas naujas kompleksas. Tiesiog vau! Palyginus su tuo, kur buvau Izraelyje ar Lietuvoje, net nėra, ko lyginti. Viskas nauja, o kompleksas didumo... Rūbinės, salės, restoranas. Kosmosas.

Iš krepšinio pusės kažkas per daug nenustebino. Visą gyvenimą sunkiai dirbau ir manęs nenustebino, kad čia irgi reikės įdėti daug darbo. Tik gal buvo nauja, kad dabar salėje praleidžiu po 7–8 valandas. O daugiau...

– Iš pasakojimų atrodo, kad treniruočių kompleksas Vilniaus „Akropolio“ dydžio.

– Gal labiau „Ermitažas“ (juokiasi.).

Ten daug visokių įrankių, susijusių su žaidėjų atsistatymu. Daug gydytojų, kineziterapeutų, kurie padeda. Atėjęs į salę gali bet kada įlįsti į dvi dideles sūkurines vonias – viena karšto, o kita ledinio vandens. Dar viena veikia gravitacijos principu ir joje stebi kojų judėjimą.

Labai krito į akį ir tai, kad turime 3–4 žmones, kurie sandėlyje dirba su aprangomis. O tas sandėlis – kaip trys mano butai sudėjus (juokiasi.). Ko tik nori ten... Batai, visko... Ką tik gali susapnuoti, viskas ten ir yra. Ko tik reikia, tas ir bus. Skauda koją – viskuo pasirūpins. Visko yra, tik reikia noro.

Nenoriu prisiminti to etapo (Vilniuje). Ir nenoriu turėti nieko bendro.

– Kai mažai laiko praleidžiate ant parketo ir neturite G lygos platformos žaidimo praktikai įgyti, labai svarbus individualus darbas. Kaip atrodo jūsų kasdienė rutina?

– Daug kas priklauso nuo to, turime rungtynes ar ne. Kasdien paprastai keliuosi 8–9 val. ryto, praeinu COVID-19 testus ir po pusvalandžio galiu eiti į salę. Bendras individualias treniruotes dažniausiai turime 13:30. Bet dažniausiai iš namų išvažiuoju 10-ą ir 11 val. būnu salėje. Pasidarau procedūras, įbrendu apšilti į sūkurinę vonią. Nuo 12:00–12:30 einu į salę pamėtyti individualiai su treneriu. Daugiau dirbame ant metimo formos pratimų, kad ją gerintume. Pačią formą, metimo nuotolį, iš kurio galėčiau pataikyti. Tai maždaug pusvalandžio trukmės treniruotė.

Nuo 13:30 su savo fizinio rengimo treneriu einu į štanginę. Ten vyksta maždaug 45 minučių trukmės asmeninis darbas. Po štanginės, apie 14:30, renkamės į grupe krepšinio salėje. Jos skirstomos ir pagal žaidimo laiką. Maždaug 40 minučių dirbame trise prieš tris, keturiese prieš keturis ar penkiese prieš penkis. Nuo 15:30 turime treniruotę, kurioje pasižiūrime video, prasieiname derinius. Jei nėra rungtynių, žaidžiame penkiese prieš penkis pilnu tempu. Jei vakare turime mačą, prasieiname derinius.

Po treniruotės kas ką nori, tas tą daro. Aš pasilieku dar 40 minučių darbui ant tam tikrų situacijų, pavyzdžiui, atakų užsibaigimo. Grįžtu namo apie 17–18 val.

Rungtynių dieną dėl kelionių ritmo dažniausiai neturim rytinio pasimėtymo. Jei rungtynės prasideda 19 val., 15 val. važiuoju į salę padirbėti papildomai 45 min. Nusiprausiu ir į areną – pamėtymas, vėl darbas su metimais ir pasiruošimas rungtynėms. Po rungtynių dar irgi pasilieku.

Kur tik yra laiko, ten dirbu. Būtų gėda nepasinaudoti tokiu šansu, kai turi visas galimybes dirbti.

– Tai nėra tai, ką mes įpratę girdėti apie NBA. Europoje susiformavęs mitas, kad sezono metu treniruotės nevyksta, o komandos tik žaidžia rungtynes.

– Gal kitose komandose taip ir yra. Bet Detroite šis mitas – visiška nesąmonė. Čia dirbu tiek, kiek net pačiam sunku patikėti, kad tiek laiko praleidžiu salėje. Darbas didesnis nei kur nors kitur, kur esu žaidęs. Yra daug trenerių, puikios sąlygos. Kada tik nori, paskambini ar parašai, ir eini dirbti. Čia vyksta neįtikėtinas darbas. Sunkus, bet taip pat ir malonus.

– Kokius dar Lietuvoje ar Europoje susiformavusius mitus apie NBA teko pačiam sulaužyti?

– Jaudinausi, kaip mane priims veteranai. Nes esu girdėjęs istorijų, kaip naujokai nešioja veteranams maistą, nešioja krepšius, kad būna sunku. Bijojau, kad ir man taip bus. Bet čia nėra nieko panašaus. Įdomiausia, kad kai atvažiavau, prie manęs pats priėjo Blake'as Griffinas ir pasiteiravo, kaip sekasi, kad dirbčiau toliau ir viskas bus gerai. Man tai labai patiko. Čia nebuvo jokių autoritetų. Nėra taip, kad veteranai nesikalba su naujokais ir panašiai. Atvirkščiai – kaip tik labai noriai kalbasi.

– Minėjote, kad daug dirbate su metimu. Ką ten tokio dar šlifuoti, kai tai ir taip stiprioji jūsų žaidimo pusė?

– Atkreipiu dėmesį į metimo formą. Kad ir kokioje situacijoje bebūčiau, turiu mesti taip pat: kūno pozicija, kojų stovėsena. Kad nebūtų disbalanso.

Labai daug dirbam su kamuolio išmetimo technika ir kojų darbu, kada ir kaip susidėlioti kojas. Tai niekada nebuvo problema – tikrai ant to daug dirbdavau su tėčiu. Bet čia dar labiau tai akcentuojam. Manau, ir tobulėjam.

– Kaip „Pistons“ planuoja su jumis darbus? Kokia jų strategija dėl individualaus darbo ir žaidimo laiko šį ir kitą NBA sezoną?

– Manau, šiemet turiu tobuliausias sąlygas įsilieti į visą darbą. Dabar sveriu 97 kilogramus. Tai yra tas svoris, kur dar galiu pridėti kilogramą ar du, o gal ir užtenka. Dabar pradedame dirbti su tuo, kaip išnaudoti tą kūną. Visokie judesiai sprogstamajai jėgai ir panašiai. Manau, tai yra tai, ko man labiausiai trūksta mano žaidime. O kūnas, manau, jau neblogai paruoštas. Nesakyčiau, kad jau iki galo paruoštas, bet, tikiu, neblogai paruoštas.

O kokie planai? Reikia išlaikyti tą svorį ir dirbti su krepšinio elementais: driblingas, prasiveržimai, metimas. Niekada nebus per daug.

– Ar tiesa, kad nuo naujokų biržos dienos, per beveik porą metų pridėjote 12 kilogramų? Kaip tas svoris keičia jūsų žaidimą?

– Kai važiavau į naujokų biržą, mano svoris buvo gal 85 kg. Atvažiavęs į Detroitą prieš NBA sezoną, svėriau 90 kg. Dabar sveriu 97 kg. Per penkis mėnesius pridėjau 7 kg ir numečiau daug riebalinės masės.

Kai turi daugiau jėgos, žaisti tikrai paprasčiau. Lengviau atsipalaiduoti nuo varžovų, gali kažkur kažką nusistumti ar net sužaisti po krepšiu. Ta jėga jaučiasi. Džiaugiuosi, kad pradedu išmokti ja naudotis. Dar tikrai yra daug kur dirbti, kad pilnai mokėčiau išnaudoti kūną. Bet pradedu jausti jėgą.

– Kaip jūsų darbą vertina treneris Dwane'as Casey?

– Man paliko įspūdį tai, kad tai labai ramus treneris ir be reikalo nerėks ant bet ko. Jis labai nori padėti kiekvienam žaidėjui. Tai labai pasimato tada, kai analizuojame klaidas ir žiūrime video. Jis labai kruopščiai pasako pastabas kiekvienam žaidėjui, parodo, kur galėjai padaryti kažką geriau. Jis tą daro ne per kritikos formą, bet per mokomąjį kelią, akcentuodamas pamokas iš savo klaidų. Man įstrigo, kad jis nemėgsta betikslės kritikos.

Bet tai labai reiklus treneris. Mane nustebino, kad jis toks reiklus krepšinio detalėms. Jis pats nori tobulėti, taip pat nori, kad tobulėtų komanda.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Dwane'as Casey
AFP/„Scanpix“ nuotr./Dwane'as Casey

– Į „Pistons“ areną po truputį grįžta sirgaliai. Ar per žiniasklaidą ir socialinius tinklus spėjote pajusti, kokį dėmesį krepšiniui čia skiria vietiniai?

– Arenose jau po truputį renkasi žmonės. Jų dar nėra daug, bet smagu girdėti jų plojimus ir šūksnius.

Daugiau kažko nepastebėjau. Aišku, atpažįsta parduotuvėje ir klausia, kaip sekasi, palinki sėkmės. Kritikos čia dar nesu gavęs, nes nežaidžiu daug ir kol kas visi tik mato mano norą dirbti.

– Kaip komandos draugai reagavo į Vytauto Mikaičio šokį „Pistons“ arenoje su „Sirvydis Monster“ plakatu?

– Buvo juokinga (juokiasi.). Buvo minutės pertraukėlė ir stebėjau, ką derinių lentoje braižo treneris. Prie manęs priėjo asistentas ir paklausė: čia taviškis? Pakeliu galvą ir matau, kad jis ten ploja, rėkia, šoka. Pasakiau – maniškis (juokiasi.). Buvo juokinga. Amerikiečiams tokie dalykai patinka. Po rungtynių, sakė, jį visi gyrė. Tikrai labai juokinga (šypsosi.).

– Kokių atsiliepimų gaunate iš Lietuvos: tėvų, draugų, trenerių, žaidėjų ar sirgalių?

– Turiu savo draugų ratą, kurie mane labai palaiko. Seka, daugelis jų keliasi naktimis pažiūrėti rungtynių, kas yra neįtikėtina. Tėvai irgi įsijungia pasižiūrėti. Jei ne naktį, tai visada ryte pasižiūrės. Su tėčiu vis pasikalbame, ką dar galiu ką nors padaryti geriau.

Tas dėmesys smagus. Yra daug palaikančių žmonių. Rašo nepažįstamieji, laiko už mane kumščius ir nori, kad pasisektų. Yra ir negatyvo, bet visada jo buvo ir bus. Tai manęs nebestebina ir nelabai domina.

Esu perėjęs tą sunkų momentą, kai buvau Lietuvoje, ir tai manęs nebestebina. Bet labai patiko, kad parašo ir žaidėjai, ir kai kurie Jeruzalės „Hapoel“ treneriai, kad labai palaiko ir girdi apie mane gerus atsiliepimus.

– Ar dar bendraujate su „Ryto“ žaidėjais arba treneriais? Ar sekate, kaip sekasi komandai?

– Ne. Vienintelis Martynas Echodas. O daugiau manęs visiškai nedomina. Nenoriu prisiminti to etapo. Ir nenoriu turėti nieko bendro.

– Kalbate, lyg būtumėte labai įskaudintas.

– Žinote, juokinga, kad kai kurie mūsų komandos žmonės iš biuro viešai kalbėdavo, kad nedirbu ir panašiai. Paskui žmonės klauso ir galvoja, kad taip ir yra. Nors tuo metu „Ryte“ kasdien dirbdavau pagal individualią „Pistons“ programą. Man tai labai nepatiko ir aš net nenoriu to prisiminti.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Deividas Sirvydis
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Deividas Sirvydis

– „Pistons“ reikia stebuklo, kad patektų į NBA atkrintamąsias. Ką tikitės pasiimti iš to paskutinio sezono mėnesio? Gal D.Casey ketina skirti daugiau žaidimo laiko?

– Jau turėjau rungtynes, kur buvau išleistas į aikštę antrame kėlinyje ir žaidžiau tas tikras minutes. Visai kitas žaidimas. Turėjau savo užduotis apsiginti ir pan. Man pačiam svarbiausia buvo apsiprasti su kitokiu žaidimu. Kaip ir kalbėjau su treneriais, atvažiuoti iš Europos ir iškart prisitaikyti prie NBA yra sudėtinga.

Reikia prie visko priprasti. Pavyzdžiui, kai pirmus kartus išeidavau į aikštę sezono pradžioje, jausdavausi susikaustęs. Bet kuo dažniau išeidavau, tuo laisviau jausdavausi. Kai gavau tas minutes antrame kėlinyje, vėl jaučiausi kažkiek susikaustęs iš to nenoro pridaryti nesąmonių. Todėl gal nebuvau tiek atsipalaidavęs, kiek anksčiau.

Bet svarbiausia, kad dabar turėjau tą patirtį. Ir jei pavyktų gauti šansų per likusį mėnesį, manau, dar geriau išnaudočiau tą laiką. Svarbiausia apsiprasti.

– Koks jūsų vasaros planas? Ar tikitės sulaukti kvietimo į Lietuvos rinktinės stovyklą?

– Labai gaila, kad nepavyko sužaisti FIBA lange, kai buvau pakviestas į rinktinę. Labai norėjau pasirodyti nacionalinėje komandoje. Būtų labai malonu to kvietimo sulaukti ir vasarą. Bet dar anksti apie tai galvoti.

Dar tik pradeda dėliotis NBA planai. Nusimato darbinga vasara. Jeigu įvyks, būtų smagu sudalyvauti ir NBA vasaros lygoje. Tai būtų geras tramplinas į kitą sezoną ir į „Pistons“ rotaciją.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“