„Gal geriau vėliau, dabar aš dar toks išsiblaškęs“, – pasiūlė interviu geriau duoti pasibaigus rungtynėms lietuvis.
Likus 1 val. 15 min. iki M.Kuzminsko akistatos su Jonu Valančiūnu pradžios, NBA taisyklės leidžia žurnalistams patekti į komandų rūbinę ir ten daryti interviu su žaidėjais. Toks žiniasklaidai atviras langas atsiveria pusvalandžiui. Tad jau 11 val. ryto šniukštinėjau erdvioje „Knicks“ drabužinėje.
Ten Carmelo Anthony turi bent dvi spinteles. Ryškiausios NBA žvaigždės vieta buvo tvarkinga – krepšininkas tądien nežaidė.
Nežaidė ir latvis Kristapas Porzingis, bet jo vieta buvo pati netvarkingiausia: ant žemės mėtėsi dvi kuprinės, kojinės, apatinė apšilimo apranga ir šortai.
Krūva daiktų – dėklas švarkui, striukės, „Burberry“ diržas, pora „fullcap'ų“ ir daug visokių kitokių daiktų netilpo latvio spintelėje, kuri visai šalia lietuvio – per Willy Hernangomezo vietą.
Grįždamas iš dušo K.Porzingis „pažaibavo“ M.Kuzminskui, kuris jau baigė pokalbį su amerikiete žurnaliste.
Vieni, pavyzdžiui, kaip ankštoje svečių rūbinėje, kurioje šįkart svečiavosi „Toronto Raptors“, tempimo pratimus atlikęs Serge'as Ibaka, nesutiko kalbėtis prieš mačą.
„Ne, vyruti, po rungtynių“, – leptelėjo J.Valančiūno bendraklubis.
Bet M.Kuzminskas nebūtų M.Kuzminskas, jei atsakytų vietinei žurnalistei trumpai šnektelėti apie pirmąjį sezoną. Žavi blondinė raudona vakarine suknele, girdėjau, klausinėjo kažko apie Lietuvą.
Dar vieno interviu prieš mačą būtų per daug, tad sutarėme su M.Kuzminsku mūsų interviu sesiją pratęsti kurią kitą dieną. Pliaukštelėjome delnais – palinkėjau gero mačo. Priešpaskutinio šį NBA sezoną.
„Tai buvo vieni smagiausių metų mano karjeroje“, – interviu 24sek Niujorke pripažino M.Kuzminskas, iš kurio šypsenos neatimsi net ir po dar vienu nusivylimu virtusio „Knicks“ sezono.
27-erių krepšininkas jį vadina dviprasmišku. Viena vertus, „Knicks“ nepateisino lūkesčių ir pasižymėjo ne pergalėmis, o skandalais. Kita vertus, M.Kuzminskas įrodė, kad gali žaisti NBA – vidutiniškai per 15 minučių jis rinko 6,2 taško, 1,8 atkovoto kamuolio ir po 1 rezultatyvų perdavimą.
Bent 5 rungtynes jis žaidė „Knicks“ starto penkete.
Rezultatyviausias savo karjeros NBA rungtynes puolėjas sužaidė sausį, kai pelnė 19 taškų su „Chicago Bulls“. Pirmasis 2017-ųjų mėnuo jam buvo sėkmingiausias – per 20 minučių rinko vid. 8,7 taško, 2,6 atkovoto kamuolio ir 1,3 rezultatyvaus perdavimo.
Bet vertingesnė už šią statistiką Mindaugui buvo nepaprasta patirtis.
Apie netikėtas patirtis, išskirtinius Derricko Rose'o patarimus ir nepamirštamus debiuto momentus – 24sek interviu su M.Kuzminsku iš Niujorko.
Labai norėčiau tikėti, kad pamatą savo NBA karjerai padėjau. Turiu sutartį dar sezonui. Manau, daug ką lems tai, kaip man pavyks pasirodyti antrąjį sezoną Niujorke.
– Mindaugai, kaip vertinate pirmąjį sezoną NBA?
– Vertinimas dviprasmis. Tai buvo vieni smagiausių metų mano karjeroje. Kaip galbūt būtų keista – prieš važiuodamas į NBA girdėjau visokių gandų apie atmosferą, bet komanda buvo tikrai draugiška.
Kai po rungtynių Memfyje skridome namo, atmosfera buvo slogi. Juk paskutinis skrydis... Atrodo, per metus tiek daug patyrėme... Tiek gero, tiek labai daug blogo. Bet visi išlikome kartu.
Tai sezonas dviprasmiškas. Gaila, kad neišnaudojome progos ir su tokia ekipa nepatekome į atkrintamąsias. Kita vertus, iš klaidų mokomasi.
Jei pažiūrėtume į pirmaujančias NBA komandas, visos kartu žaidžia bent 2–3 metus, o mes turime penkis naujokus, kurie net nebuvo draftuoti. Tarp jų ir aš. Tokiai komandai reikia laiko.
Sezono pabaigoje žaidimas šiek tiek pagerėjo. Kartais su geriausiomis komandomis žaisdami be lyderių, kaip su „Spurs“, kovojome iki galo, žaidėme gerai. Manau, kad jei klube bus tęstinumas, kitąmet viskas bus kitaip.
– „Knicks“ klubą šį sezoną skaldė gandai dėl Carmelo Anthony mainų, Philo Jacksono neveiksnumo, klubo prezidento Jameso Dolano konflikto su Charlesu Oakley, netikėto Derricko Rose'o dingimo. Kaip tai paveikė komandą?
– Labai priklauso nuo asmenybių. Vieną komandą tokie gandai gali suvienyti, o kitą – išardyti.
O pas mus buvo tas variantas, kad visi išliko vieningi. Apie tą patį Carmelo ar Derricką kalbų ir gandų būna daug, bet, manau, jie prie to pripratę ir žino, kaip su tuo susitvarkyti.
– Vis dėlto, kas buvo blogai su „Knicks“?
– Sakyčiau, sezoną pradėjome visai gerai ir iki Naujųjų žaidėme neblogai. Net buvo atėjęs komandos savininkas į rūbinę ir sakė, kad džiaugiasi mumis, kad gerai žaidžiame ir kovojome.
Bet sausį turėjome ilgą seriją rungtynių, kai gal maždaug 7 rungtynes pralaimėjome tik 1 ar keliais taškeliais. Jei tas rungtynes būtų pavykę pakreipti kita linkme, manau, viskas būtų kitaip.
– O kaip pačiam debiutinis sezonas? Jaučiatės įsitvirtinęs NBA?
– Tai pirmieji mano metai, todėl man buvo svarbiausia išnaudoti gautas progas. Mano žaidimo laikas priklauso nuo kitų žaidėjų: jie traumuoti, sveiki, žaidžia ar ne. Tikiu, kad tą laiką išnaudojau visai sėkmingai.
Nežinau, kiek ten tų statistikų... Pačiam kalbėti apie save tikrai sunku. Bet manau, kad sezonas nebuvo blogas – teigiamas.
Labai norėčiau tikėti, kad pamatą savo NBA karjerai padėjau. Turiu sutartį dar sezonui. Manau, daug ką lems tai, kaip man pavyks pasirodyti antrąjį sezoną Niujorke.
Pasakyčiau, kad NBA yra savotiška loterija – daug priklauso, ar būsi komandai reikalingas, kokia bus laisvųjų agentų rinka.
– Kas iš debiuto NBA įstrigo labiausiai?
– Važiuodamas čia daug ką galvojau, daug ko tikėjausi. Bet dauguma dalykų pranoko lūkesčius. Vienareikšmiškai pranoko lūkesčius.
Daugiausia – organizacijos prasme: kaip tavimi rūpinasi, koks rungtynių skaičius... Čia visai kitas lygis.
Džiugu, kad savo kailiu pavyko tai išgyventi.
– Kuris įvykis buvo reikšmingesnis – pirmosios NBA rungtynės ar pirmasis starto penketas?
– Įsimintinos buvo pačios pirmos draugiškos rungtynės. Ir pirmos oficialios, kai žaidėme su „Cleveland Cavaliers“ – jiems tada įteikė čempionų žiedus. Teko gyvai žaisti prieš LeBroną, pirmi taškai ir panašiai...
Beje, prieš pačias pirmas draugiškas rungtynes nutiko kuriozas (šypsosi).
Pastorius mums pasakojo istoriją apie Dievą, prisikėlimą ir mirtį. Jis paėmė Hardeną kaip pavyzdį ir ant jo klojo skirtingų spalvų paklodes. Šito niekada neužmiršiu (juokiasi).
Čia žaidėjams skiriasi laikas, kada jie turi atvykti į rungtynes. Vykstame į mačą keliais autobusais, skirtingas apšilimo laikas. Tad dar nežinojau, ko tikėtis.
Žiūriu, komandos draugai atsistojo ir pradėjo eiti. Maniau, man irgi reikia eiti kartu.
Pasirodo, nuėjome pas kunigą. Prieš rungtynes vyko šiokios tokios pamaldos. Taip jau išėjo, kad į jas patekau ir aš.
Ten sėdėjo Jamesas Hardenas („Knicks“ žaidė su „Houston Rockets“), mano komandos draugai – visi meldėsi. Pagalvojau – kur aš čia patekau? (juokiasi).
Pastorius mums pasakojo istoriją apie Dievą, prisikėlimą ir mirtį. Jis paėmė Hardeną kaip pavyzdį ir ant jo klojo skirtingų spalvų paklodes. Šito niekada neužmiršiu (juokiasi).
Galvojau, kad einu apšilinėti, o patekau į pamaldas. Bet jau nebebuvo kur dėtis. Esu ganėtinai tikintis žmogus, tai man atrodė viskas gerai – visas susikaupimas (juokiasi).
– Kokių dar keistenybių pasitaikė Niujorke? Gal teko atlikti įdomių naujokų užduočių?
– Su naujokų užduotimis buvo labai paprasta, nes mūsų buvo penki, o „Knicks“ veteranai su mumis elgėsi gerai. Esu vyresnis, todėl man šis sezonas dėl to kažkuo neišsiskyrė. Nieko ypatingo daryti nereikėjo.
Per gimtadienius visi kartu padainuodavome „su gimimo diena“. Jei trūkdavo rankšluosčių rūbinėje, natūralu, kad naujokai eidavo ir atnešdavo. Bet specialių užduočių neturėjome.
– Kuri mikrodvikova įstrigo labiausiai?
– Jeigu reikėtų išskirti iš savo pozicijos žaidėjų, tai turbūt su Kawhi Leonardu. Jau nekalbant apie ryškiausias žvaigždes, apie kurias pasakęs ko nors nesudominčiau, man dar įstrigo Johno Wallo žaidimas.
Jo greitis, sprogstamoji jėga... Manau, kad daugiausia dėl jo „Wizards“ dabar žaidžia taip gerai. Kai prieš sezoną žaidėme su „Wizards“ ir J.Wallas dar nebuvo tokios formos, gan lengvai juos įveikėme. O kai Wallas įsibėgėjo, „Wizards“ tapo rimta jėga.
– Ar atkreipei dėmesį į Kawhi Leonardo rankų dydį?
– Labai didelės! (juokiasi) Man jis labai patinka, kad yra išlaikytas kaip žmogus: niekada per daug nesireiškia, neeikvoja savo emocijų nereikalingiems pokalbiams su teisėjais ar trashtalkinimui. Jis tiesiog atlieka savo darbą.
Leonardas labai gerai ginasi – prieš jį labai sunku pulti. O puolime yra visapusiškas – gali „centruoti“, veržtis, įmesti iš toli. Man jis paliko labai didelį įspūdį.
Kaip ir jo rankos (juokiasi). Kad ir kur laikytum kamuolį, atrodo, jis gali visur jį pasiekti. O išmušti iš jo paties rankų neįmanoma, nes ranka jis apglėbia visą kamuolį.
– Šį sezoną išvydome keletą neblogų Mindaugo Kuzminsko dėjimų. Kuris buvo saldžiausias pačiam? Gal tas į „Minnesota Timberwolves“ krepšį per bloką?
– Galbūt tas, kai įdėjau su bloku. Manęs kaip tik to klausė amerikiečiai (šypsosi).
Buvo du įspūdingesni metimai – tas prieš „Minnesota Timberwolves“, kur pavyko įdėti su bloku. O kitas su „Orlando Magic“, kai pavyko įdėti su pražanga.
Rinkčiausi šį, nes čia buvo trys taškai (juokiasi).
– Ar po rungtynių atsisukdavai įspūdingesnių momentų pakartojimus?
– Taip. Be abejo. Slėpčiau, jei sakyčiau, kad pačiam neįdomu. Tikrai įdomu.
Kai įdėjau prieš Greeną, tada net nemačiau, ar kamuolys įkrito į krepšį. O kai atsikėliau, visi sveikino, tai supratau, kad išėjo visai normali ataka (šypsosi).
Po rungtynių peržiūriu epizodus. Dažniausiai – blogus, kad nekartotum klaidų ir pasimokytum. Bet kartais reikia pasikelti sau nuotaiką (šypsosi).
Ypač kai prarandi pasitikėjimą savimi, tai stengiesi tą daryti.
– Ar už pirmąjį starto penketą padėkojote Jonui Valančiūnui, kai jis netyčia sužeidė akį jūsų konkurentui dėl minučių Lance'ui Thomasui?
– (Juokiasi). Šiek tiek kalbėjome, bet juoko forma. Nes dėl traumų džiaugtis negalima. Ypač dėl Lance'o.
Jis puikus komandos draugas, visada mane palaiko. Man jis labai daug padėjo, tad tikrai dėl jo traumos nebuvo jokio džiaugsmo.
– Kuo Lance'as buvo toks paslaugus?
– Atsimenu pačią pirmą treniruotę. Jis yra žaidęs su Martynu Pociumi, tad buvo su Martynu pakalbėjęs, kad atvažiuoja komandos draugas, tai paprašė pasirūpinti (šypsosi).
Priėjo ir pasikalbėjome. Nors angliškai kalbu neblogai, natūralu, kad yra krepšinio terminai, kurių iš pradžių nesuprasdavau. Jis pirmas ateidavo padėti.
Carmelo irgi palaikydavo naujokus. Neturėjome mes jokių užduočių, nieko. Jie visada palaikydavo.
Derrickas Rose'as irgi yra nuostabus žmogus.
– Atrodo, kad jis visiškas tylenis.
– Jis labai ramus žmogus. Su juo reikia surasti kontaktą.
Buvo taip, kad sezono viduryje, kadangi keitėme viešbučius vieną po kito, praėjo skaudėti kaklą. Nesupratau dėl ko.
Derrickas pasakė, kad jam irgi taip buvo. Greičiausiai – dėl pagalvės. Jis nusipirko naują ir jam padėjo.
Paklausiau, koks tos pagalvės pavadinimas, o jis liepė nesirūpinti – viską sutvarkys. Atrodo, tokiam žaidėjui neturėtų rūpėti, kad man skauda kaklą ir kokia mano pagalvė. O kai pasirūpina, tai labai smagu (šypsosi).
– Prieš debiutą NBA buvo daug kalbama apie sunkią konkurenciją „Knicks“ lengvojo krašto puolėjo pozicijoje, kurioje Niujorke dar žaidžia Carmelo Anthony ir Lance'as Thomasas. Tai gal ji visai kitokia, kai tie konkurentai tokie rūpestingi ir draugiški? Galbūt todėl buvo lengviau apsiprasti NBA?
– Galbūt. Bet kokiu atveju reikia žiūrėti realistiškai. Konkuruoti su Carmelo galimybių nelabai yra. Visi žino savo vietą ir dėl to jokių problemų nėra.
Natūralu, kad treniruotėse kovoju iš visų jėgų, bandau save parodyti, bet supranti realybę. Aš gyvenime esu optimistas ir tas man labai padeda. Bet kartais reikia būti realistu.
Konkurencija... Kai ji sveika, ji labai naudinga. Skatina labiau stengtis treniruotėse, per rungtynes.
Manau, kad daugelis NBA komandų bando surinkti lygesnę sudėtį, kad sudarytų konkurenciją. Ypač tą pastebėjau pas trenerį Joaną Plazą, kur būdavo 10 panašaus lygio žaidėjų. Visi buvo priversti stengtis iš visų jėgų, nes jei jų neatiduosi, labai greitai į tavo vietą stos kas nors kitas.
– Jūsų vaidmuo Niujorke labai nenuspėjamas: tai suolo galas, tai starto penketas, tai šeštas žaidėjas. Sunku suprasti tokią NBA sistemą?
– Be abejo, visada lengviau, kai žinai, jog žaisi stabilų minučių skaičių.
Bet man 27-eri – esu žaidęs daug, mažai, visai nežaidęs, tad esu prie to pripratęs ir užsigrūdinęs.
Šiuolaikiniame krepšinyje, mano nuomone, reikalingi tokie žaidėjai, kurie gali sėkmingai žaisti, pavyzdžiui, 12 minučių ir leisti pailsėti lyderiams.
– Ar susitikimai su NBA lietuviais prasklaidė rutiną?
– Iš tikrųjų, smagu. Susitikus smagu pakalbėti apie visą virtuvę, kaip yra jų komandoje. Yra skirtingų organizacijų, skiriasi atmosfera.
Nemažai pavyko susitikti su Domantu Saboniu. Buvau ir pas jį namuose, ir Niujorke dukart susitikome.
Su Valančiūnu dalyvavome dviejuose labdaringuose renginiuose.
Smagu. Kaip buvo smagu susitikti Eurolygoje, taip ir čia.
– Donatas Motiejūnas ir Jonas Valančiūnas NBA žaidžia jau penktąjį sezoną. Ar teiravotės jų patarimų dėl NBA?
– Iš tikrųjų, ne.
Susitikę stengdavomės nekalbėti apie dabartį. Kalbėdavome apie praeitį ir ateitį. Kai sezonas vyksta tokiu tempu, kartais norisi nukreipti mintis kitur.
– Tai su Domantu bendraujate daugiausia?
– Taip. Po kiekvienų geresnių rungtynių vienas kitam parašome. Pasijuokiame vienas iš kito po linksmesnių epizodų (šypsosi).
Bet seku visų pasirodymus. Be abejo, rungtynių stebėti nepavyksta, tačiau tuos highlightus tikrai pasižiūriu – vis tiek įdomu.
– O jums akistatos su lietuviais išskirtinės?
– Ypatingos jos galbūt todėl, kad Lietuvoje kelia didesnį ažiotažą.
Ir pačiam tada norisi labiau pasistengti, kad tiek tavo komanda laimėtų, ir kad pasirodymas tądien būtų geresnis. Natūralu, kad stengiesi visąlaik, bet neslėpsiu – rungtynės būna ypatingos.
– Apibendrinus pirmuosius NBA metus, ką jie davė?
– (Pauzė. Susimąsto.) Buvo daug pirmų kartų, naujų patirčių.
Ta patirtis, manau, neįkainojama. Kai pagalvoju, kai man buvo 15 metų, vienoje krepšinio stovykloje buvau pagalbinis – žaidėjams nešdavau atsigerti ir rankšluosčius.
Dabar su broliu organizuojame stovyklas ir bandome priimti visus norinčius. Dažniausiai tokios stovyklos skiriamos tik geriausiems šalyje, o tiems, kurie nėra patys geriausi, jiems kaip ir nebelieka vietos.
Tai bandome savo pavyzdžiu iš dalies parodyti, kad kai padavinėji bendraamžiams ir tuometinėms žvaigždėms rankšluosčius ar vandenį, pats ateityje vis tiek gali nemažai pasiekti.
– Ką veiksite taip anksti pabaigęs sezoną?
– Berods, pirmą kartą nuo 2007-ųjų turėsiu tokias ilgas atostogas.
Iš dalies faina, bet kita vertus, nežinau, kur dėtis. Tiesa, vasaros planai ganėtinai sudėlioti. Užteks laiko ir pailsėti, ir gerai gerai pasportuoti.
Dvi savaites po sezono skirsiu poilsiui. Fiziškai gal nesu išvargęs, bet labiau psichologiškai, kad pamirščiau kamuolį. Tada grįšiu į Niujorką, kur dirbsime su „Knicks“ treneriais. Vėliau planuoju susitikti, galbūt Ispanijoje, su Porzingiu, Hernangomezu. Ten irgi dirbsime su „Knicks“ treneriais.
Turėtų būti darbinga vasara.
