2018 m. naujokų biržoje 55-uoju šaukimu pakviestas A.Kulboka po to trejus metus dar žaidė Europoje, kol galiausiai praėjusią vasarą pakėlė sparnus už Atlanto.
Sausio 4-ąją 24-ąjį gimtadienį minėsiantis lietuvis kol kas „Hornets“ gretose gavo tik vieną šansą, kai išbėgo į aikštę trims minutėms per akistatą su „Sacramento Kings“, bet daugiau laiko jis praleidžia G lygos „Greensboro Swarm“ ekipoje.
Joje A.Kulbokos skaičiai solidūs – vidutiniškai 13,2 taško, 4,5 atkovoto kamuolio ir 45,2 proc. tritaškių per susitikimą.
Už Atlanto kojas apšilęs lietuvis prieš pat Kalėdas prisėdo pokalbiui su „Hornets Hive Cast“ tinklalaidės vedėju ir papasakojo apie savo pirmuosius mėnesius Jungtinėse Valstijose, amerikietiško ir europietiško krepšinio skirtumus, pokalbius su Ballais bei savo asmeninius siekius NBA lygoje.
„Kol kas viskas puiku. Esu tiesiog laimingas galėdamas čia būti. Man čia daug kas nauja. Esu pripratęs prie europietiško krepšinio, bet čia skiriasi ir kiti dalykai, ne tik krepšinis. Nesu naujokas profesionaliame krepšinyje, bet čia vėl jaučiuosi kaip naujokas“, – pasakojo lietuvis.
– Ar žaidimas NBA visada buvo tavo svajonė? Ar pradėjęs žaisti krepšinį sakei „noriu žaisti NBA“? – vedėjas paklausė A.Kulbokos.
– Nepasakyčiau, kad tai buvo mano didžiausia svajonė. Nuo tada, kai pradėjau žaisti krepšinį, mano didžiausia svajonė buvo žaisti rinktinėje. Ši svajonė vis dar išlieka. Bet visada norėjau žaisti aukščiausiame lygyje, kokiame tik galiu – nesvarbu, ar tai Eurolyga, ar NBA. Negalvojau apie NBA tol, kol nesulaukiau 17-os ar 18-os, kai tai pasidarė realistiška.
– Skamba kaip daugelio futbolininkų kalbos, kurie, nors ir gauna didžiulius pinigus iš savo klubų, vis tiek labiausiai trokšta žaisti rinktinėse. Ar teisinga taip sakyti?
– Daug kas priklauso nuo to, kuris sportas yra svarbiausias tavo šalyje. Mano atveju, krepšinis galima sakyti yra vienintelis sportas, kuriame esame aukštame lygyje. Daugelyje interviu esu minėjęs, kad krepšinis mūsų šalyje yra svarbiausias dalykas, tarsi religija. Jeigu žaidi rinktinėje, reiškia esi geras.
– Per karjerą daug nežaidei Lietuvoje. Ar į rinktinę patenka žaidėjai iš geriausių klubų, ar labiau tie, kurie rungtyniauja Lietuvoje?
– Taip, per savo karjerą Lietuvoje žaidžiau tik pusę sezono, antroje Lietuvos lygoje. Bet daugelis geriausių Lietuvos žaidėjų žaidžia užsienyje, kadangi Lietuvoje turime tik vieną komandą, į kurią patekti sudėtinga, turi būti labai geras, o lietuvių toje komandoje – tik 5-6.
– Per pastaruosius metus žaidei G lygoje, Vasaros lygoje, šiek tiek laiko praleidai su „Hornets“ NBA lygoje. Kokie yra didžiausi skirtumai tarp šių lygų ir tų, kuriose žaidei prieš tai?
– Taisyklių skirtumai (juokiasi). Kai kurios taisyklės man atrodo keistos. Taip pat didžiuliai skirtumai yra ir tarp atletiškumo bei greičio, nors tai su laiku keičiasi, Europoje nebėra taip, jog 4 ir 5 pozicijose žaidžia lėti žaidėjai, rungtyniaujantys nugara į krepšį. Europietiškas krepšinis tampa panašesnis į NBA.
– Tavo vaidmuo taip pat yra skirtingas. G lygoje esi vienas lyderių, „Hornets“ turi kitokį vaidmenį. Kaip sunku prisitaikyti prie skirtingų vaidmenų?
– Jau žaidžiau daugybėje vietų ir turėjau daugybę skirtingų vaidmenų. Žinau, kad vienose rungtynėse G lygoje gali žaisti 30 minučių, o po to NBA rungtynėse nežaisti nė minutės. Tiesiog turi laukti savo šanso, būti protingas ir būti geru komandos draugu.
– Atsiprašau, jei ištarsiu tai neteisingai, bet užaugai Marijampolėje, ar tai tiesa?
– (pataiso laidos vedėją ištardamas Marijampolės pavadinimą teisingai) Ne, Marijampolė yra už maždaug 20 kilometrų nuo vietos, kurioje užaugau – Igliaukos. Tai labai mažas kaimelis, net lietuviai apie jį nežino. Jame gyvena mažiau nei tūkstantis gyventojų.
– Kaip sekėsi ten augti ir užsiimti sportu?
– Augant Igliaukoje ten nebuvo nieko. Turėjome mokyklą, kelias parduotuves, bet ten nebuvo nei krepšinio, nei futbolo treniruočių. Tad mano tėvai ėmė mane vežioti į Marijampolę, kur nuo šešerių iki aštuonerių žaidžiau ir krepšinį, ir futbolą, o nuo aštuonerių iki dvylikos žaidžiau vien tik krepšinį. Tada tėvai mane ėmė kasdien vežioti į už valandos esantį Kauną, ten žaidžiau kol man suėjo 15 ar 16 metų.
– Ar augdamas jau žinojai, kad galiausiai tapsi profesionaliu krepšininku?
– Negali to pasakyti pažiūrėjęs į aštuonerių metų vaiką, bet jau nuo tada, kai buvau 7-9 metų, buvau priekyje bendraamžių ir žaidžiau su dvejais ar trejais metais vyresniais vaikais. Galima buvo matyti, kad turiu potencialo, be to, buvau aukštas. Būdamas 13 ar 14 metų nusitraukiau kryžminį kelio raištį ir daugelis žmonių sakė, kad nebesugrįšiu į tokį patį lygį, bet nuo 15 metų jau gyvenau vienas.
– Palikai namus, gyvenai atskirai nuo tėvų. Ar tada jau supratai, kad eisi tuo keliu?
– Nebuvau toli nuo tėvų, tarp mūsų buvo tik valanda kelio, bet aš jau turėjau savo erdvę, turėjau labiau prisižiūrėti save. Manau, kad man tai padėjo gyvenime už aikštelės, įgavau daug patirties, ypač tada, kai 17 metų išsikėliau į užsienį, kur manęs laukia kita kultūra, kita kalba. Bet Europoje normalu, kad jei esi talentingas ir esi iš mažos šalies, galiausiai atsidursi užsienyje. Daugelis išvyksta į Ispaniją, Italiją, o aš buvau vienas pirmųjų, išvykusių į Vokietiją.
– 2017-2018 m. turėjai gerą sezoną Italijoje, o po jo tave pašaukė naujokų biržoje. Ar tikėjaisi to, kaip atrodė visas procesas?
– Iš pradžių ketinau dalyvauti biržoje metais anksčiau, bet galiausiai nusprendėme atsiimti kandidatūrą. Bet net ir pašauktas nemaniau, kad iš karto keliausiu į NBA, nebuvo tokio plano. Nebuvau tam pasiruošęs, turėjau ūgtelėti kaip žaidėjas. Manau, man buvo lengviau, nes dar prieš tai žinojau, kad turiu patobulėti, jog galėčiau čia atvykti.
– Žaidei Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje. Kuri vieta buvo tavo mėgstamiausia ir gal gali papasakoti apie tai, kaip atrodo krepšinio atmosfera Europoje?
– Sunku tai nupasakoti, kai kuriose šalyse sirgaliai yra išprotėję. Niekada nežinai, kas gali nutikti. Nebūtinai arenoje turi būti 15-16 tūkst. žiūrovų, užtenka 4-5 tūkst., kurie nuolat rėktų ir šokinėtų, gali juos pajausti ir turėti puikią atmosferą. Visos vietos, kuriose žaidžiau, buvo puikios, bet sakyčiau, kad paskutiniai dveji metai, kuriuos praleidau Ispanijoje (A.Kulboka žaidė Bilbao „Basket“ klube – red.past.), buvo geriausi, ypač dėl komandinės atmosferos, kurią turėjome.
– Rašiau apie LaMelo Ballą, kai jis dar žaidė vidurinėje mokykloje, o pradėjęs profesionalo karjerą jis žaidė Lietuvoje. Tau jau teko pažaisti su LaMelo Šarlotėje, o su jo broliu LiAngelo žaidei G lygoje. Ar jie prisimena lietuvių kalbą ir ar pasidalino su tavimi istorijomis iš Lietuvos?
– Šiek tiek kalbėjausi su jais, jie dar prisimena kelis lietuviškus žodžius. Jie gerai atsiliepė apie vietą, kurioje gyveno, kas mane nustebino. Ta vieta (Birštonas – red.past.) yra maždaug už 15 kilometrų nuo ten, kur užaugau, ten irgi praleidau daug laiko. Ten visiškai nėra ką veikti, tad mane tikrai nustebino tai, ką jie pasakė.
– Apie ką kalbėjotės su „Hornets“ vadovu Mitchu Kupchaku prieš atvykstant į NBA?
– Mano agentai daugiau kalbėjosi su „Hornets“ negu aš. Neskambinau agentams ir nekamantinėjau, ar jau šį sezoną galėsiu rungtyniauti NBA. Tiesiog žaidžiau krepšinį. Tai nebuvo mano didžiausias siekis, esu pakankamai protingas, jog suprasčiau, koks mažas procentas žaidėjų patenka į NBA. Ypač kalbant apie mane – aš ne iš Jungtinių Valstijų, nežaidžiau koledže, žaidžiau Europoje. Tiesiog buvau kantrus ir dariau savo darbą.
– Daugelis amerikiečių turbūt galvoja, kad jeigu jau atvyksti į NBA, Europoje turėjai rinkti po 30 taškų.
– Tai netiesa.
– Taip, žmogus, kuris galėtų rinkti 30 taškų, ko gero, jau yra NBA. Bet NBA reikia ir žmonių, kurie galėtų išpildyti tam tikrą vaidmenį, ką tu sėkmingai darei visą savo karjerą. Visada rinkdavai po maždaug 10 taškų, bet mesdavai geru procentu, žaidi gerai gynyboje ir priimi teisingus sprendimus. Stebėdamas tave G lygoje arba Vasaros lygoje matau tavyje ramybę, tu niekada nepanikuoji. Kiek ilgai užtrukai, kol radai ramybę savo žaidime?
– Sakyčiau, kad tai Europos krepšinio ypatybė. Žaidžiau ten būdamas jaunas, 18-20 metų amžiaus, net iki 23-24 metų Europoje tave laiko jaunu žaidėju. Būdamas jaunu žaidėju, užsidirbti minučių gali tik būdamas protingu, nedarydamas klaidų ir gindamasis. Galbūt nebuvau geriausias žaidėjas gynyboje, bet žinojau, kaip gintis. Svarbiausia buvo būti protingam ir vykdyti planą, vietoje to, kad žaistum vienas prieš vieną. Tad dabar taip žaisti man pavyksta natūraliai.
– Kokie tavo asmeniniai tikslai? Ar tikiesi sustiprėti fiziškai, gal geriau perprasti NBA krepšinį, galbūt tikiesi dar kažko pasiimti iš pirmųjų metų JAV?
– Stengiuosi patobulinti viską. Savo kūną, metimą, driblingą, kovą dėl kamuolių, kas šiuo metu man yra vienas svarbiausių dalykų. Manau, kad esu pasiruošęs atsinešti savo pataikymą, bet yra daug mažų dalykų, ties kuriais turiu patobulėti.
– Esu tikras, kad pagrindiniu tavo tikslu išlieka žaidimas rinktinėje, bet ar paragavęs buvimo šalia NBA, labiau užsinorėjai čia užsilikti?
– Žinoma. Visada turėjau tikslą čia patekti, bet viena yra patekti, o visai kas kita – išsilaikyti.
– Ar turėjai momentą, kai supratai, kad viskas čia atrodo taip, kaip ir įsivaizdavai arba priešingai, ar buvo momentas, kai patikėjai, jog turi savybes, galinčias padėti čia išlikti?
– Manau, kad giliai širdyje noriu įrodyti žmonėms, kurie manimi netikėjo. Kilus iš tokios mažos šalies kaip Lietuva, šansai patekti į NBA yra labai maži. Daug žmonių man sakė, kad negaliu to padaryti, bet aš noriu įrodyti, kad jie klydo.