Arvydas Sabonis ilgiau nei dešimtmetį amerikiečiams buvo lyg mitinė būtybė. Apie jį buvo girdėję visi, bet matė šį 220 cm ūgio monstrą iš Sovietų Sąjungos tik nedaugelis ir tik nuotrupomis per tarptautinius turnyrus.
Tas mitas apie lyg snaiperis pataikantį ir lyg geriausias įžaidėjas kamuolį skirstantį milžiną buvo toks gajus, kad „Portland Trail Blazers“ 1986-aisiais dėl jo išnaudojo gana aukštą 24-ąjį naujokų biržos šaukimą.
„Blazers“ buvo nė motais, kad jų pasirinktą žaidėją stabdo ne patirties trūkumas ar neparuoštas kūnas, kaip kitų NBA naujokų atvejais, o tuo metu dar nė įskilimo neturėjusi geležinė uždanga tarp Rytų ir Vakarų.
Portlando komandos vadovai, visų nuostabai, 21-erių mažai kam matytą žaidėją iš kitos pasaulio pusės pasirinko vietoje tokių vėliau NBA lygoje įsitvirtinusių ir dėl titulų kovojusių žaidėjų, kaip ekscentriškasis Dennisas Rodmanas (27-asis šaukimas), Nate'as McMillanas (30-asis šaukimas) ar Jeffas Hornacekas (46-asis šaukimas). „Blazers“ vadovų nesužavėjo ir vėliau Kauno „Žalgirio“ sirgalių dievuku tapsiantis Anthony Bowie, kuris savo pavardės toje naujokų biržoje taip ir neišgirdo.
A.Sabonis buvo aukščiausiai 1986-aisiais pašauktas ne amerikietis bei pirmasis žaidėjas iš Rytų Europos, kurio pavardė ištarta NBA naujokų biržose.
Portlando ekipos manevras dar beprotiškiau atrodo įvertinus, kad kitų NBA naujokų biržoje pašauktų Rytų Europos krepšininkų teko laukti trejus metus – 1989-aisiais, kai geležinė uždanga jau stipriai braškėjo, o NBA klubai aktyviai ėmė vilioti žaidėjus iš SSRS ir Jugoslavijos, „Los Angeles Lakers“ ir „Boston Celtics“ išdrįso numesti tinklus ant jugoslavų aukštaūgių Vlade Divaco ir Dino Radžos.
Kai „Blazers“ jau rezgė planus, kaip iš Kauno į Portlandą atsigabenti 220 cm ūgio krovinį, kitos NBA komandos dar dvejojo ir 1986-1987 m. pabijojo išnaudoti šaukimus dėl Europoje kalnus vertusių gynėjų – Draženo Petrovičiaus ir Šarūno Marčiulionio. Jie po kelerių metų į JAV išvyko pasirašę sutartis kaip laisvieji agentai.
„Blazers“ vadovams to giganto iš Sovietų Sąjungos, o nuo 1990-ųjų – Lietuvos, teko laukti beveik ištisą dešimtmetį. Per šį laiką spėjo pasikeisti trys komandos vyriausieji treneriai, o Portlandas net ir be A.Sabonio pagalbos dusyk buvo per plauką nuo čempionų titulo – 1990 ir 1992 metais Oregono valstijos komanda NBA finaluose nusileido „Detroit Pistons“ ir „Chicago Bulls“ klubams.
Gali būti, kad jei ne Arvydo Sabonio traumos, Detroito „blogieji berniukai“ ar Michaelo Jordano vedami „buliai“ savo sąskaitose žiedų turėtų mažiau.
Kai 1989-aisiais NBA klubai jau ėmėsi aktyviai vilioti pajėgiausius SSRS ir Jugoslavijos krepšininkus, prie darbo kibo ir „Trail Blazers“ vadovai.
Vis dėlto tąkart jų mintyse buvo ne A.Sabonis, o D.Petrovičius, mat lietuvis nusprendė likti Europoje – per dvejus metus abiejų Achilo sausgyslių traumas ir 18 mėnesių trukusią reabilitaciją iškentęs Sabas pabūgo nežmoniško NBA tempo ir 82 rungtynių sezono ir vietoje Portlando nusėdo Valjadolido „Forum“ komandoje.
Po trejų Valjadolide praleistų metų, tiek pat laiko A.Sabonis žaidė ir Madrido „Real“ klube ir tik laimėjęs Eurolygą 1995-aisiais galiausiai ryžosi atsakyti į „Blazers“ vadovų viliones atvykti žaisti už Atlanto.
Arvydas į NBA išvyko tik sulaukęs 30-ties, bet per septynis sezonus už Atlanto dar spėjo padrumsti vandenis.
220 cm bokštas greitai įsitvirtino „Portland Trail Blazers“ komandos startiniame penkete ir septynis kartus varžėsi NBA atkrintamosiose. Jei ne stebuklingas Shaquille'o O'Nealo ir Kobe Bryanto orkestruotų „Los Angeles Lakers“ sugrįžimas 2000-ųjų Vakarų konferencijos finale, galbūt Sabas būtų užsimovęs ir čempiono žiedą.
Vis dėlto vieno geriausių visų laikų Europos krepšininkų karjeros aprašyme taip ir neatsirado įrašas, kuris dar ankstyvoje jaunystėje papuošė Domanto Sabonio CV – A.Sabonis nė sykio taip ir nepateko į „All-Star“ rungtynes.
Kaip atsitiko, kad legendinis Arvydas Sabonis taip ir neišbandė žvaigždėmis nusėto parketo per kažkurį NBA Visų žvaigždžių savaitgalį?
Daugelis pirštu iš karto bestų į dvi aplinkybes – Sabo amžių nuvykus į NBA ir jo karjerai neabejotinos reikšmės padariusias traumas, pirmiausia – abiejų Achilo sausgyslių nutrūkimus, nutikusius dar pačioje Sabo piko pradžioje – Lietuvos krepšinio legendai esant vos 22-23 metų.
Praradęs greičio ir atletiškumo, A.Sabonis jau neskraidė virš galvų varžovams kaip jaunystėje, o aikštėje dar dažniau pasitelkdavo galvą.
„Trail Blazers“ naujokas jau neatrodė kaip žaidėjas, turintis Magico Johnsono, Larry Birdo, Johno Stocktono ar M.Jordano lygio krepšinio IQ turintis krepšininkas, esantis NBA blokuotų metimų rekordininko (1984-1985 m. šis aukštaūgis atlikdavo net po 5,6 bloko per susitikimą) 220 cm ūgio Marko Eatono kūne, kaip jį amerikiečiams prieš ketvirtį amžiaus pristatė Lietuvos rinktinėje su Sabu susidūręs Donnie Nelsonas.
Į NBA jis nuvyko būdamas tokio amžiaus, kokio kai kurie krepšininkai jau baigia karjeras. Profesionaliai Sabas tuo metu jau buvo žaidęs net 14 metų, mat į pagrindinę Kauno „Žalgirio“ sudėtį jis pateko dar nesulaukęs nė 17-os.
Bet net ir tai jam nesutrukdė tapti svarbia „Blazers“ komandos, kuri net ir be išvykusio Clyde'o Drexlerio bei pasikeitusio ekipos branduolio pamažu grįžo į elitą, dalimi.
Pirmąją pusę 1995-1996 m. sezono A.Sabonis buvo atsarginis ir keitė 5,1 taško tame sezone rinkusį Chrisą Dudley, tačiau greitai „Blazers“ strategas P.J.Carlesimo susivokė, kokio lygio talentą pūdo ant suolo.
Jau po „All-Star“ savaitgalio pertraukos Sabas buvo paaukštintas į startinio žaidėjo rolę, o joje per likusią sezono dalį rinko dvigubo dublio skaičius – 18 taškų ir 11 atkovotų kamuolių per susitikimą.
Nepajudinamą startinio penketo vietą jis užsitarnavo ateinantiems keturiems sezonams, o NBA karjeros piką pasiekė 1997-1998 m. sezone.
Būtent šis sezonas laikomas tuo, kai A.Sabonis galėjo, o galbūt net ir turėjo, būti „All-Star“ rungtynių dalyvis.
16 taškų, 10 atkovotų kamuolių, 3 rezultatyvūs perdavimai, 1,1 bloko ir vienintelis kartas, kai aikštėje Sabas praleisdavo daugiau nei 30 min. (vidutiniškai – 32 min.) per mačą galėjo įtikinti jei ne sirgalius, rinkusius „Visų žvaigždžių“ startinius penketus, tai vyriausiuosius komandų trenerius, kurie buvo atsakingi už atsarginių krepšininkų parinkimą.
A.Sabonio šansus prasibrauti į „All-Star“ rungtynes tame sezone dar labiau sustiprinti galėjo solidūs „Blazers“ rezultatai.
Ketverius metus prieš tai už pirmojo Vakarų konferencijos ketverto likdavę Portlando krepšininkai sezoną pradėjo laimėdami septynis iš pirmųjų devynių mačų. Maža to, vienas iš pralaimėjimų buvo patirtas epinėje keturių pratęsimų dramoje, kai „Blazers“ dramatiškai 139:140 krito prieš „Phoenix Suns“.
Solidžiai „Trail Blazers“ atrodė iki pat gruodžio vidurio, kuomet turėjo 13 pergalių ir 6 pralaimėjimus bei rikiavosi pirmame Vakarų trejete, bet nesėkmės Portlando ekipą užklupo pačiu netinkamiausiu metu.
Sausį A.Sabonio komanda pralaimėjo penkis kartus iš eilės ir su 18-16 balansu nusmuko iki septintosios vietos, kas neabejotinai pakenkė rezultatyvumu tik Isaiah Rideriui komandoje nusileidusio Sabo šansams prasibrauti į „All-Star“ rungtynes – sirgalių ir trenerių balsavimas dėl šio susitikimo dalyvių vyko būtent tada, kai „Blazers“ išgyveno sunkiausią sezono periodą.
Penkios vietos Vakarų konferencijos startiniame penkete buvo rezervuotos sirgalių numylėtiniams.
Tarp jų buvo ir patyrę Gary Paytonas bei Karlas Malone'as, ir kylančios, bet jau susiformavusios žvaigždės Kevinas Garnettas bei Shaquille'as O'Nealas. Buvo ir pastarojo bendraklubis Kobe Bryantas, į „All-Star“ rungtynes patekęs būdamas vos 19-os ir rinkdamas vos 15,4 taško.
Įdomu tai, kad Kobe tą sezoną tiek pat kartų „Lakers“ ir „All-Star“ rungtynes pradėjo startiniame penkete – po sykį.
A.Sabonis balsavime tarp vidurio puolėjų liko penktas – lietuviui savo balsus atidavė 107 445 sirgaliai.
| Žaidėjas | Komanda | Balsų skaičius |
|---|---|---|
| Shaquille'as O'Nealas | „Lakers“ | 565 184 |
| Davidas Robinsonas | „Spurs“ | 548 633 |
| Hakeemas Olajuwonas | „Rockets“ | 325 072 |
| Samas Perkinsas | „SuperSonics“ | 117 958 |
| Arvydas Sabonis | „Trail Blazers“ | 107 445 |
Likusius septynis žaidėjus turėjo išrinkti komandų vyriausieji treneriai, o jiems pasirinkimo netrūko.
Tarp gynėjų, įvertinimo laukė veteranai J.Stocktonas ir C.Drexleris bei kylančios žvaigždės Jasonas Kiddas ir Stephonas Marbury.
Puolėjų grandyje pripažinimo tikėjosi Charlesas Barkley, jaunasis Timas Duncanas ir tuometinis A.Sabonio bendraklubis, techninių pražangų karalius Rasheedas Wallace'as.
Tarp centrų A.Saboniui konkurenciją sudarė Admirolo pravarde žinomas Davidas Robinsonas ir link karjeros pabaigos artėjęs, bet vis dar beveik dvigubo dublio vidurkį rinkęs Hakeemas Olajuwonas.
Trenerių verdiktas buvo netikėtas.
Nors jau startiniame penkete buvo du „Lakers“ žaidėjai, NBA komandų strategai ant atsarginių suolo patupdė dar du stebuklingų rezultatų nerodžiusius, bet dėmesio centre su lygoje siautusia komanda buvusius „ežerinių“ krepšininkus – Nicką Van Exelį ir Eddie Jonesą. Pirmajam tai buvo pirmas ir vienintelis kartas „Visų žvaigždžių“ rungtynėse, kurį jis išsikovojo rinkdamas vos po 13,8 taško tame sezone, o į K.Bryanto šešėlį pamažu stūmęsis E.Jonesas į 24 geriausių lygos žaidėjų būrį buvo parinktas antrus metus iš eilės.
Staigmenų netrūko ir ties kitų žaidėjų pavardėmis. Nors „Sacramento Kings“ gruodžio pradžioje turėjo vos 5 pergales ir net 14 pralaimėjimų bei tūnojo Vakarų konferencijos dugne, trenerių sprendimu į „Visų žvaigždžių“ rungtynes buvo patupdytas „karalių“ gynėjas Mitchas Richmondas. Jam, priešingai nei Sabui, pasitarnavo reikiamu metu rinktos pergalės – „Kings“ sausį pradėjo laimėdami 6 iš 7 rungtynių, o M.Richmondas šioje atkarpoje rinko po 22 taškus per susitikimą.
A.Sabonio kandidatūrai nepadėjo ir puikus „Seattle SuperSonics“ bei jos lyderio Vino Bakerio žaidimas. Nors pačiam aukštaūgiui tai buvo prasčiausias sezonas nuo 1994-1995 m., „Sonics“ sezono pradžioje buvo stipriausia komanda NBA lygoje – sausio viduryje Sietlo ekipa turėjo 29 pergales ir vos 6 pralaimėjimus, tad kartu su G.Paytonu ir vyriausiuoju treneriu George'u Karlu į Niujorko „Madison Square Garden“ arenoje vykusį žvaigždžių sambūrį buvo nusiųstas ir V.Bakeris.
Tai reiškė, kad nors „Blazers“ ilgą laiką buvo tarp stipriausių konferencijos komandų, į „All-Star“ rungtynes nebuvo išrinktas nė vienas Portlando komandos atstovas.
Pačiam A.Saboniui tai didelės reikšmės neturėjo, tačiau pasipiktinimą dėl „Blazers“ krepšininkų neįvertinimo liejo tiek Portlando žiniasklaida, tiek komandos treneris P.J.Carlesimo.
„Tai neteisinga, – tuomet sakė strategas. – Manau, kad važiuoti į Niujorką nusipelnė tiek Isaiah (Rideris), tiek Arvydas, tiek Sheedas (Rasheedo Wallace'o pravardė).“
Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo geriausia ir bene vienintelė A.Sabonio galimybė būti išrinktam į „All-Star“ rungtynes.
Jau po kelių mėnesių NBA lygą sukaustė lokautas, dėl kurio 1999-aisiais suplanuota šventė buvo atšaukta. Dar po metų jau 35-erių sulaukęs Sabas perdavė komandos lyderio vaidmenį R.Wallace'ui, o pats rinko 11,8 taško ir 7,8 atkovoto kamuolio.
Bet vėliau Sabas ne kartą buvo prisimenamas kaip vienas geriausių, niekada „All-Star“ rungtynėse taip ir nesužaidusių krepšininkų.
Štai „Bleacher Report“ prieš šešerius metus sudarė tokių žaidėjų rinktinę, kurioje A.Saboniui atiteko startinio penketo centro pozicija.
„Arvydas Sabonis neabejotinai būtų patekęs į „All-Star“ rungtynes, jei tik į NBA būtų atvykęs ankstesnėje karjeros stadijoje, – apie lietuvį rašė „Bleacher Report“ apžvalgininkas Andy Bailey. – Didžiąją karjeros dalį jis praleido Europoje, bet į NBA atvykęs 1995-aisiais sukėlė tikrą audrą – per pirmuosius du sezonus universalusis aukštaūgis rinko po 14 taškų ir 8 atkovotus kamuolius, o geriausią sezoną sužaidė 1997-1998 m.“
Galiausiai, šią istorinę klaidą ištaisė jau kitas aukštaūgis Sabonio pavarde.
Jauniausias Arvydo sūnus sekmadienio naktį išbėgs ant parketo atstovaudamas LeBrono surinktai komandai, o jo legendinis tėvas iš „United Center“ arenos tribūnų galės džiaugtis į „All-Star“ rungtynių protokolą pagaliau įrašyta savo pavarde.
