„Pistons“ 2002–2003 metų sezone patyrė nesėkmę Rytų konferencijos finale, todėl naujokų biržoje ieškojo aukštaūgio, kuris sustiprintų jų priekinę liniją. Labiausiai klubo vadovams patiko 213 centimetrų vidurio puolėjas iš tuometinės Serbijos ir Juodkalnijos.
„Patekau į komandą, kuri siekė iškovoti NBA titulą, o tokį aukštą šaukimą retai turi stipri ekipa. Galiu sakyti, kad negavau tinkamo šanso, tačiau tai tik pasiteisinimai. Jaunas krepšininkas turi sunkiai dirbti ir siekti savo progos pasirodyti aikštėje, o aš galvojau, kad esu neeilinis talentas, atsiųstas Dievo.
Pykausi su kolegomis, išgerdavau prieš treniruotes, o galų gale tai labiausiai kenkė man pačiam.
Nesistengiau nutildyti kritikų. Norėjau nutildyti savo ego. Kartais pasistengdavau gerai sužaisti prieš Timą Duncaną ar Pau Gasolį, tačiau tingėjau tokį patį pasirodymą pademonstruoti kitą naktį. Nebuvau motyvuotas sunkiai dirbti.
Žinau, kad problema buvau aš pats. Kartais per rungtynes jau buvau pelnęs 20 taškų ir laukiau, kol jos pagaliau pasibaigs. Mano nusiteikimas buvo labai prastas ir aš tikrai nebuvau pasiruošęs tam, ko iš manęs reikalavo NBA.“
D.Miličičius beveik po trijų ne itin įspūdingų sezonų Detroite buvo išmainytas į „Magic“, o 2007-ųjų vasarą pasirašė trejų metų sutartį su „Grizzlies“.
„Orlande man patiko. Prieš tai trejus metus beveik nežaidžiau, todėl buvau kupinas energijos, – prisiminė Darko. – Apmaudu, nes treneris nemanė, kad galiu susižaisti su Dwightu Howardu. Mano manymu, mes galėjome būti puikus tandemas.
Ten aš sužaidžiau nemažai gerų rungtynių, todėl tikėjausi neblogo pasiūlymo 2007-ųjų vasarą. Niekas nenorėjo man siūlyti sutarties, o savo vadybininkui pasakiau, kad į Memfį tikrai nevažiuosiu. Vis dėl to man teko ten rungtyniauti, todėl dvejus metus kentėjau nuo depresijos.
Tiesiog laukiau, kol baigsis kiekviena diena. Fiziškai jaučiausi gerai, tačiau psichologiškai tai buvo sunkiausi mano karjeros metai.“
2009 metais D.Miličičius buvo išmainytas į „Knicks“, vėliau į „Timberwolves“, o karjerą baigė Bostone.
„Niujorke tęsiau savo kvailystes. Treneris jau nebeturėjo kantrybės, todėl net per rungtynes dariau atsispaudimus. Vėliau treniruoklių salėje atsipalaidavęs gėriau pieno kokteilius.
Man jau buvo gana. Norėjau sugrįžti į Europą, tačiau mane išsimainyti norėjo Minesotos ekipos vadovai. Maldavau jų, kad jie to nedarytų, ir netgi grasinau sugadinti jų komandą, tačiau vis tiek ten atsidūriau. Tiesą sakant, pirmieji metai ten nebuvo labai blogi.
Patirtis NBA man buvo tiesiog katastrofiška, nes aš mėgstu laimėti. Detroito klubas turėjo neblogų atkarpų, tačiau galų gale rinko nesėkmes. Minesotoje buvo neblogai, bet buvome paskutiniai Vakaruose.
Apie Bostoną net kalbėti nenoriu, nes ten mane privertė žaisti mano vadybininkas. JAV visiems rūpi tik statistika. Visi mane matė kaip atsarginį krepšininką, tačiau aš toks nebuvau.
Visi kiti aukšti šaukimai, kurie nepateisino lūkesčių, skiriasi nuo manęs, nes jie negalėjo pademonstruoti gero žaidimo. O aš tiesiog nenorėjau.“
D.Miličičius taip pat atskleidė, kad rungtyniavimas NBA jam toli gražu nebuvo svajonės išsipildymas, o šiuo metu jis sau ramiai leidžią laiką besidarbuodamas fermoje.
„Daugybę kartų norėjau susikrauti daiktus ir važiuoti namo, – pasakojo vidurio puolėjas. – Daugeliui žaisti NBA – svajonė, tačiau tai man buvo kančia. Aš mėgstu bendrauti su žmonėmis, o žaisdamas čia tu turi laikytis griežto grafiko. Dirbi, treniruojiesi, skrendi į kitą miestą ir grįžti namo.
Šiuo metu dirbu savo fermoje ir esu labai laimingas. Stebiu, kaip viskas auga, ir mėgaujuosi procesu. Vis dar nedaug apie tai išmanau, tačiau domiuosi ir lankausi įvairiuose seminaruose.
Jau geriau būsiu čia nei dangoraižių kupiname mieste, kuriame jaučiuosi labai blogai. Manau, kad tai geriausia mano istorijos dalis.“
