„Buvo treniravimo dalykų, kuriuos Michaelas suvokė geriau nei Kobe, – pasakojo Ph.Jacksonas per Jutos technologijų kompanijos pristatymą šią savaitę. – Tačiau Kobe turėjo neužgęstančią ugnį.“
Ph.Jacksono teigimu, jei jis pasodindavo M.Jordaną ant atsarginių suolo, šiam bandant pačiam sumesti visus metimus, į aikštę MJ grįždavo būdamas geresniu žaidėju, supratęs žaidimo esmę.
O Kobe tokiais atvejais verždavosi atgal į aikštę ir vis klausinėdavo, kada galės vėl žaisti.
„Todėl Kobe nebuvo patenkintas, žaisdamas su Shaqu (Shaquille'u O'Nealu), – sakė Ph.Jacksonas apie „Los Angeles Lakers“ duetą. – Kobe buvo įsitikinęs, kad Shaqui žaidimas pernelyg nerūpi“.
Prisiminimų knygoje „Vienuolika žiedų: sėkmės siela“, kurią Ph.Jacksonas parašė drauge su Hughu Delehanty, garsusis treneris jau anksčiau buvo įvardijęs, kokios savybės skyrė du garsiausius jo treniruotus žaidėjus.
Ph.Jacksono teigimu, K.Brynatas turėjo atsiskyrėlio bruožų, bet po truputį pasikeitė ir panaikino ribą tarp savęs ir komandos draugų: „Jis skyrė vis daugiau energijos pažindamas kitus žaidėjus, ypač, komandai būnant išvykose“.
Tačiau iki M.Jordano trūko. Šis buvo ne tik lengvai bendraujantis, bet ir gynyboje talentingesnis žaidėjas. „Be klausimų, Michaelas buvo kietesnis, grėsmingesnis gynėjas, – aiškino Ph.Jacksonas. – Jis galėjo pralįsti pro bet kurią užtvarą, uždengti bet kurį žaidėją.“
Kobe taip pat nebuvo prastas gynėjas. Ph.Jacksonas tai pripažįsta, tik pridūrė, kad kartais K.Bryantas gynyboje pernelyg rizikuodavo ir pernelyg pasikliovė savo atletiškumu.
„Kobe daug mokėsi iš Michaelo triukų, o mes dažnai jį naudojome kaip vieną slaptų ginklų gynyboje, kai mums reikėdavo pakreipti rungtynių kryptį“, – knygoje yra pasakojęs garsusis treneris.
Jis panašiai kalbėjo ir apie puolimą. M.Jordanas galėjo daugiau nuveikti puolime.
Ph.Jacksonas ypač vertino MJ už jo kantrybę atakose. M.Jordanas palaukdavo, leisdamas žaidimui pačiam ateiti, o Kobe tai darydavo retai.
„M.Jordanas labiau natūraliai leisdavo rungtynėms ateiti pas jį, neskubėdavo. O Kobe kartais forsuodavo įvykius, ypač, jei rungtynės klostydavosi nepalankiai, – krepšinio legendas lygino Ph.Jacksonas. – Kai metimai nekrisdavo, Kobe vis tiek bandydavo atskleisti save, o Michaelas nukreipdavo dėmesį į gynybą, perdavimus ar užtvaras, kad padėtų komandai laimėti“.
Didžiausias skirtumas tarp jų? Lyderystė.
M.Jordano asmenybė leido jam būti geresniu lyderiu, juo labiau, kad jis atėjo į NBA jau išbandęs šį vaidmenį Šiaurės Karolinos universitete.
„Michaelas buvo labiau charizmatiškas ir labiau profesionalus nei Kobe, – knygoje pripažino Ph.Jacksonas. – Jis mėgo smagiai praleisti laiką su komandos draugais ir apsaugos vyrais, žaisdamas kortomis, rūkydamas cigarus ir juokaudamas“.
K.Bryantas, anot Ph.Jakcsono, buvo labiau paniręs į save. Jis pateko į NBA būdamas 18-os metų paaugliu, dar nesubrendęs kaip asmenybė.
