„Buzelio baltų marškinėlių šiuo metu neturime – išpirko. Teks gaminti atskirai – užtruks pusvalandį“, – „Bulls“ klubo atributikos parduotuvėje pasiteiravus 14-ojo komandos numerio marškinėlių gūžtelėjo pečiais parduotuvės darbuotojas.
Simboliška, jog mieste, kuriame prieš 100 metų gyveno daugiau lietuvių nei bet kuriame mieste Lietuvoje, o dar dabar jo apylinkėse yra išlikę beveik šimtas tūkstančių lietuviško kraujo turinčių mūsų šalies palikuonių, vieni perkamiausių marškinėlių šiuo metu yra su lietuviška pavarde.
Nors pagal rezultatyvumą ir aikštėje praleidžiamas minutes „bulių“ komandoje M.Buzelis šį sezoną yra tik vienuoliktas, atributikos parduotuvėje jis lenkia ne vieną labiau patyrusį komandos draugą.
Čikagos klubo sirgaliai graibsto dabartinių komandos lyderių Zacho LaVine'o, Coby White'o, Nikolos Vučevičiaus ir Lonzo Ballo aprangas, tarp perkamiausių išlieka ir turbūt amžinai išliks ir legendinio Michaelo Jordano marškinėliai, bet iš karto už jų seka komandos naujoko marškinėliai.
„Buzelis mūsų parduotuvėje patenka tarp penkių perkamiausių tarp dabartinių komandos žaidėjų“, – 15min pasiteiravus apie M.Buzelio marškinėlių pardavimus, atsakė parduotuvės, kurioje prekiaujama ne tik „Bulls“, bet ir ledo ritulio „Chicago Blackhawks“ atributika, darbuotojas.
Prie statistikos pagerinimo prisidėjo ir 15min žurnalistas. Dar labiau prie to prisideda vietiniai lietuviai.
Skaičiuojama, kad dar iki dabar Čikagoje ir aplink ją išliko apie 90 tūkst. lietuvių arba lietuviškos kilmės žmonių. Jei tai būtų miestas Lietuvoje, jis su Panevėžiu konkuruotų dėl penktos vietos pagal gyventojų skaičių.
Lemontas, Viloubrukas, Buridžas, Hinsdeilas, Romevilis, Bolingbrukas – didžioji dalis lietuvių yra įleidę šaknis šiuose ir keliuose kituose Čikagos priemiesčiuose, nutolusiuose nuo miesto per 30 – 60 kilometrų. Mažesnė dalis, mažiau išsiilgusi lietuviškos ramybės ir mūsų šaliai labiau įprastos žalios aplinkos, gyvena pačiame beveik 3 mln. gyventojų didmiesčio centre.
Juos vienija lietuvių kalba, bendri gimtąją šalį primenantys užsiėmimai, lietuviškos mokyklėlės ar mūsų šalies produktus parduodančios parduotuvėlės.
Bet labiausiai už viską lietuvius ir svetur suvienija krepšinis.
2002 metais įkurta Čikagos lietuvių krepšinio lyga (ČLKL) skaičiuoja jau 21-ąjį sezoną. Joje šiuo metu žaidžia 9 komandos, didžioji dalis – sudaryta lietuvių pagrindu ir pasivadinusi lietuviškai, pvz. „Juodkrantė“ ar „Lituanica“.
Būtent „Lituanicos“ vardas skirtas ir didelei lietuviškai krepšinio akademijai Lemonte. Apie ją 15min plačiai rašė dar prieš penkerius metus.
Šioje akademijoje pirmuosius savo žingsnius krepšinyje žengė ir Matas Buzelis. Kadaise jis kartu su kitomis Amerikos lietuvių atžalomis gainiojo kamuolį ir svajojo kada nors vilkėti marškinėlius jau ne su užrašu „Lituanica“, o „Lietuva“.
Ta dabar jau 20-mečio M.Buzelio svajonė gali išsipildyti jau ateinančią vasarą – puolėjas pažadėjo, kad pagaliau debiutuos Lietuvos rinktinėje.
Bet dar anksčiau jis įgyvendino kitą savo svajonę ir pravėrė NBA duris. Ne bet kur, o gimtajame mieste – Čikagoje.
Nors nebuvo pašauktas pirmuoju šaukimu, ką vaikinui su lietuviška pavarde prognozavo JAV žiniasklaidos gigantas ESPN likus kiek daugiau nei metams iki 2024 m. naujokų biržos, likimas pasirūpino, kad M.Buzelis apie tai net nesusimąstytų.
Jis negalėjo paslėpti ašarų tą birželio vakarą, kai NBA komisaras Adamas Silveris ištarė: „11-uoju šaukimu, „Chicago Bulls“ renkasi Matą Buzelį“.
Tai buvo dvigubas svajonės išsipildymas Čikagos lietuviui. Jis ne tik galėjo praverti NBA duris, bet ir tai padarė su savo širdžiai artimiausios komandos marškinėliais.
Ypatingas tas vakaras buvo ir Čikagos lietuvių bendruomenei. 2005-2006 m. sezone „Bulls“ jau atstovavo kitas lietuvis, Darius Songaila. Bet dabar tai buvo pirmas kartas, kai į stipriausią pasaulio lygą pateko ne Lietuvoje, o Čikagos priemiestyje subrandintas krepšinio deimantas.
Jei Lietuvai M.Buzelis kol kas – mistinė figūra, tik per kelis interviu kalbėjusi lietuviškai ir dar „nepačiupinėta“ jokioje – net jaunimo – rinktinėje, tai Čikagos lietuvių bendruomenei tai – savas vaikis.
„Lietuvių bendruomenė tikrai didžiuojasi, kad turi Matą Buzelį, ir tikisi, kad jis ateityje taps tokiu žaidėju, kokiu tapo kiti lietuviai, kaip Arvydas Sabonis“, – ambicingą tikslą „Bulls“ kojas apšylančiam tautiečiui per pokalbį su 15min iškėlė Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Regimantas Jablonskas.
Čikagos lietuviams didžiuotis yra kuo. Pašauktas 11-u šaukimu, M.Buzelis pakartojo Domanto Sabonio pasiekimą ir nusileido tik Jonui Valančiūnui, kuris savo pavardę išgirdo penktas.
Dabar M.Buzelis – pavyzdys „Lituanicos“ akademijoje sportuojantiems vaikams. Ir jų idealas.
Bet savo šaknų „Bulls“ atstovaujantis Čikagos lietuvis nepamiršo. 20-metis žaidėjas lankėsi lietuvių bendruomenėje dar prieš sezoną.
Sugrįžta ten, kur dėjo pagrindus savo karjerai, net ir sezono metu.
„Ryšys su juo nėra prapuolęs. Prieš keletą savaičių Aurimas (Matulevičius, „Lituanicos“ treneris – past.) buvo pasikvietęs Matą Buzelį į Lemontą, pristatė jį vaikams, jie pabendravo su Matu ir pabuvo su jais. Dėkui Matui, kad jis lankosi, bendrauja ir parodo, kad yra lietuvis, o ne kažkokia pasikėlusi žvaigždė. Ryšys tikrai jaučiamas ir yra stiprus. Jis niekada neatsisako sudalyvauti ar susitikti – be abejo, jei tik turi laiko per tokį įtemptą grafiką“, – pasakojo R.Jablonskas.
„Bulls“ organizacijoje yra dar vienas lietuvis. Klubo krepšinio operacijoms vadovauja Artūras Karnišovas.
Jau penktus metus šias pareigas užimantis legendinis krepšininkas mažai matomas viešumoje ir retai dalina interviu. Retesnis svečias jis ir Amerikos lietuvių susibūrimuose. Bet net ir įtakingiausia lietuviška figūra NBA lygoje ištaiko progų, kad aplankytų Čikagos lietuvius. Taip nutiko ir prieš sezono pradžią, kai A.Karnišovas apsilankė „Lituanicos“ krepšinio mokykloje Lemonte.
„Bulls“ vadovas palaiko ryšį ir su konsulatu Čikagoje. Jis kviečia Lietuvos atstovus sudalyvauti rungtynėse kuo dažniau. Štai R.Jablonskas lankėsi susitikime tarp „Bulls“ ir „Wizards“ praėjusį penktadienį, kaip ir dar bent kelios dešimtys lietuvių.
„Suprantame Artūro Karnišovo užimtumą. Jis tikrai neturi tiek laiko, kad galėtų dažnai prisijungti prie bendruomenės. Bet kai turi laiko, jis ateina į susitikimus, pabendrauja, – pasakojo generalinis konsulas. – Gal tai nėra taip dažnai, bet tikimės, kad ateityje jis dar labiau įsitrauks į lietuvių bendruomenės reikalus.“
Ryšys tarp „Bulls“ ir Lietuvos vyravo dar prieš A.Karnišovo atvykimą.
Kasmet Čikagos klubas bent vieną susitikimą paskiria lietuviško paveldo temai.
Anksčiau „Bulls“ reikėdavo taikytis prie tvarkaraščio – lietuviškas vakaras buvo rengiamas tada, kai į Čikagą su savo komandomis atvykdavo Jonas Valančiūnas arba Domantas Sabonis.
Dabar taikytis nebereikia, nes „Bulls“ turi lietuvį savo sudėtyje. Turbūt dar ir dėl to antradienį, čikagiečiams grumiantis su „New Orleans Pelicans“, arenoje susirinko rekordinė lietuvių minia – daugiau nei tūkstantis.
Prieš rungtynes JAV himną aikštės viduryje atliko lietuvių kilmės atlikėja Agnė, prie „Bulls“ žaidėjų išsirikiavo vaikai iš „Lituanicos“ krepšinio akademijos. Pertraukėlių metu pasirodymus atliko lietuviškų tautinių šokių atstovai.
Galiausiai, M.Buzeliui žengus ant parketo antrojo kėlinio pradžioje, iš tribūnų nuvilnijo didžiulės ovacijos.
Mūsų šalies sirgalių netrūko jau ir ankstesniuose susitikimuose per praėjusią savaitę, kai į Čikagą atvyko iš pradžių „Wizards“ ir J.Valančiūnas, vėliau – „Kings“ ir D.Sabonis.
„Saboni, prašau pasirašyk“, – iš keliasdešimties sirgalių grupelės aidėjo lietuviškas vaikiškas balsas, D.Saboniui apšilus „United Center“ arenoje keliaujant atgal į rūbinę.
„Po naujų metų tradiciškai surengiama tokia specifinė lietuviška rungtynių peržiūra. Dėkui už tai „Chicago Bulls“ klubui. Lietuviai gauna labai geromis kainomis nusipirkti bilietus, kad susirinktų, palaikytų lietuvius, o šįkart – konkrečiai „Bulls“ žaidžiantį Matą Buzelį. Nemažai susirenka ir atvažiavus Domantui Saboniui, Jonui Valančiūnui, bet čia turime išskirtinį atvejį – Matą Buzelį, kuris atstovauja ne tik Lietuvai, bet ir Čikagai ir „Bulls“, taip pat ir lietuvių bendruomenei“, – pasakojo R.Jablonskas.
Jo teigimu, M.Buzeliui užsivilkus „Bulls“ aprangą lietuvių galima sutikti bet kuriose Čikagos ekipos rungtynėse.
Nenustebkite, jei Čikagos lietuvių greitai pamatysite ne tik „United Center“ tribūnose, bet ir Lietuvos krepšinio rinktinėje.
M.Buzelio pėdomis seka ir daugiau talentingų krepšininkų. Vienas jų – 18-metis Nojus Indrušaitis, su Lietuvos jaunučių rinktine jau nuskynęs Europos čempionato auksą ir buvęs tos komandos vedliu kartu su Kasparu Jakučioniu.
M.Buzelis, N.Indrušaitis ir kiti už Atlanto augę lietuvių palikuonys nebeturi tokio stipraus ryšio su mūsų šalimi, kartais primiršta ir lietuviškus žodžius, tad galbūt ateityje ir rinktinėje išgirsime krepšininkus dažniau bendraujant angliškai, o ne lietuviškai.
Bet dėl to čikagiečiai galvos nesuka – jie neabejoja tenykščių lietuvių meile savo šaliai ir nauda iš to mūsų šalies nacionalinei komandai.
„Manau, kad kuo daugiau Lietuva turės žaidėjų, tuo bus geriau. Nors jie išeiviai, bet vis tiek širdyje – lietuviai. Jie niekada nesako, kad nėra lietuviai ir bet kada už Lietuvos rinktinę sužais, – įsitikinęs generalinis konsulas Čikagoje. – Kad jie kalba angliškai, aš nematau didelės problemos. Per 30 metų nepriklausomos Lietuvos mes taip įvaldėme anglų kalbą, kad ja dabar šnekame kaip kadaise vyresnė karta kalbėjo rusiškai.
Mums, Lietuvai, kaip tik turėtų būti dar didesnė garbė, kad kuo daugiau mūsų žmonių, nors ir išaugusių ne Lietuvoje, gali prisidėti prie šalies sporto garsinimo. Man tai atrodo kaip didelis pliusas. Juk tada Lietuvą garsiname ne tik Europoje, bet ir Amerikoje, jie sužino Lietuvą.
Bendraujant su amerikiečiais ir pasakius žodį „Lietuva“, pirmas dalykas, kurį jie pamini, yra Lietuvos krepšininkai – Sabonį, Valančiūną ar Karnišovą. Tikrai taip yra. Tad tik geriau, kad turime tokių sportininkų už Atlanto, kurie savo pasiekimais garsina Lietuvą, o kad jie žais ir gal geriau kalbės angliškai nei lietuviškai, tai nematau didelės problemos. Smerkti už tai jų tikrai nereikia.
Manau, kad jie ir patys, dalyvaudami Lietuvoje pasirengimo etape ir besportuodami, pabandys ir lietuviškai šnekėti. Gal po kažkiek metų ir jie prasilauš ir turės geresnes lietuvių kalbos žinias.“
