Kad 58-rių A.Volkovas karo akivaizdoje ėmė ginklą į rankas, 15min rašė ir anksčiau. Krepšinio legenda į priešakines linijas nestojo, tačiau Kyjivą saugojo nuo vagišių ir diversantų.
NBA lygoje dalį karjeros žaidęs 1988-ųjų olimpinis čempionas karo eigoje sužinojo, kad jo vaikystės namai Černihive yra subombarduoti rusų kariuomenės.
„Žinau kiekvieną šio kiemo centimetrą. Mano teta buvo ten, kai viskas nutiko. Ačiū Dievui, ji išgyveno“, – pasakojo A.Volkovas.
Daug bemiegių naktų, baimės ir nuolatiniai sprogimai, kaip ir daugumą ukrainiečių, lydėjo A.Volkovą pastaruoju metu. Vis dėlto daugiausiai nerimavo vyras dėl vaikų.
Ne dėl savo, mat viena dukra gyvena Niujorke, o kita Atlantoje. A.Volkovas rūpinosi dėl krepšininkų. Nuo tada, kai paliko NBA ir sugrįžo į Ukrainą paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, buvęs krepšininkas finansavo krepšinio akademiją, kurioje treniravosi apie 90 vaikų.
Jie – per jauni, kad jungtųsi prie kariuomenės, tad teko ieškoti būdų jaunimą išgabenti ten, kur saugu. Vienas pirmųjų skambučių, kuriuos pats A.Volkovas padarė karo metu, buvo vienam savo seniausių draugų – Š.Marčiulioniui.
„Viskas buvo labai paprasta. Paklausiau Šarūno, ar jis galėtų man padėti“, – pasakojo ukrainietis.
„Volcioku“ A.Volkovą vadina Š.Marčiulionis, vyrai vienas kitą pažįsta 40 metų. Dar paauglystėje jie buvo kambariokai krepšinio stovykloje.
1988-siais kartu laimėję olimpinį auksą Seule, 1989-siais abu išvyko į NBA. A.Volkovas žaidė Atlantoje, o Š.Marčiulionis – „Golden State Warriors“ ekipoje.
Tad sulaukęs bičiulio skambučio lietuvis ilgai negalvojo: „Žinoma, kuo galiu būti naudingas?“
A.Volkovas paaiškino situaciją: yra grupelė sportininkų, visi gimę 2006-siais. Jiems reikia prieglobsčio. Ar Š.Marčiulionis galėtų vaikinams pagelbėti?
Žinoma, kad galėtų – jis sutiko iškart. Devyni 15-16 metų Ukrainos krepšininkai susėdo į automobilius ir patraukė Vilniaus link. Su kai kuriais išvyko ir jų motinos, o kiti atsisveikino su tėvais nežinodami, kada kitą kartą juos pamatys. Jei pamatys išvis.
Kelionė buvo sėkminga, o sportišką kompaniją pasitiko pats Š.Marčiulionis. Legendinis krepšininkas apgyvendino pabėgėlius, padėjo jiems rasti mokyklas ir skatino krepšinio aikštelę naudotis kaip priemonę galvai išvalyti.
Pagalbos ranką, beje, ištiesė ir Arvydas Sabonis.
Vienas iš į Lietuvą atvykusių jaunuolių – Semionas Plačkovas – 190 cm ūgio gynėjas, kurio idealas NBA krepšininkas Tyleris Herro.
„Mano tėtis – savanoris Ukrainos gynyboje Mes su mama nusprendėme, kad turime būti saugūs“, – teigė sportininkas, kuris į Lietuvą atvyko su motina, broliu ir seserimi. Nors galvojo, jog vyks į Vilnių, galiausiai šeima patraukė į Kauną, kur yra „Tornado“ krepšinio mokykla.
Prie S.Plačkovo prisijungė ir trys komandos draugai iš Kyjivo. Jauni žaidėjai kartu lanko devintą klasę mokykloje ir žaidžia vienoje komandoje.
„Man patinka treneris, krepšinio salė. Krepšinio lygis – labai aukštas. Man čia patinka viskas. Turint omenyje aplinkybes, viskas tiesiog puiku“, – kalbėjo 15-metis.
„Niekada negalvojau, kad palaikymas bus toks didelis, – pripažino A.Volkovas. – Sulaukiu skambučių iš viso pasaulio. Niekada tiek skambučių nesu gavęs. Su kai kuriais iš tų žmonių nesu kalbėjęs 20 ar 30 metų. Visi skambina ir klausia, kuo galėtų padėti.“
Jis visada man buvo kaip brolis, visada buvome labai artimi.
Vis dėlto pats Š.Marčiulionis nesureikšmina savo indėlio.
„Devyni vaikai dviejuose kambariuose. Nieko ištaigingo. Bet mes suradome jiems mokyklą. Mes padedame jų mamoms įsitvirtinti. Situacija nėra ideali, tačiau geresnė, žinoma, nei ta, kurioje jie buvo“, – kalbėjo 57-rių lietuvis.
Galiausiai ir pats A.Volkovas išvyko iš Ukrainos. Jis iš pradžių nuvyko į Stambulą, kur susitiko su FIBA vadovais ir aptarė svarbius klausimus. O vėliau su šeima išskrido į Atlantą balandžio 6-ąją.
Ukrainietis pokalbį su „Sports Illustrated“ užbaigė gražiais žodžiais apie Š.Marčiulionį.
„Jis visada man buvo kaip brolis, visada buvome labai artimi. Mūsų filosofijos yra panašios, turime panašias vertybes. Kaip tada, taip ir dabar“, – teigė Ukrainos krepšinio legenda.
