16 taškų ir 3 atkovoti kamuoliai per 20 minučių – tokius kerinčius skaičius 2013-ųjų spalio 10-ąją tuo metu dar visai neseniai atidarytoje Manilos arenoje užfiksavo D.Motiejūnas.
„Houston Rockets“ aprangą tada vilkėjęs lietuvis kartu su Jamesu Hardenu ir kitomis „raketų“ žvaigždėmis viešėjo Maniloje ir žaidė draugišką susitikimą su „Indiana Pacers“ klubu, kurį laimėjo 116:96.
Praėjus 10 metų, D-Mo sugrįžo į Filipinus jau su Lietuvos rinktine ir gerokai didesne atsakomybe prieš prasidedantį pasaulio čempionatą.
„Labai daug prisiminimų, – 15min paklaustas apie dešimtmečio senumo įvykius sakė 32-ejų lietuvis. – Žaidėme šioje arenoje, bet gyvenome visai kitoje vietoje. Prisimenu, kad tas važiavimas per miestą buvo visai kitoks, nei dabar, kai gyvename naujame rajone. Tada pamatėme tą tikrąją, senąją Manilą. Įspūdžių daug nebuvo, nes dėl saugumo priežasčių niekas mūsų neišleisdavo iš viešbučio. Jeigu kažkur eidavome, būtinai su apsauga, nes sirgaliai čia pamišę, jiems labai patinka krepšinis. Prisimenu, kad nuvykome į prekybos centrą, o sirgaliai jį tiesiog užplūdo – reikėjo jį uždaryti, o mus išvedė su policijos apsauga.
Buvo tokių įdomių situacijų, įdomių dalykų. Žaidėme prie Indianą, kiek atsimenu, laimėjome. Tada atrodė vienaip, dabar kitaip, bet malonu čia sugrįžti.“
D.Motiejūnas į Lietuvos rinktinę sugrįžo po daugiau negu trejų, o į vieną iš didžiųjų rinktinių turnyrų – po šešerių metų pertraukos.
Dabar jis jau yra vienas komandos veteranų, amžiumi nusileisdamas tik 33-ejų Mindaugui Kuzminskui, o pagal turnyrų patirtį jį lenkia tik Kuzia ir Jonas Valančiūnas – D.Motiejūnui tai bus ketvirtas turnyras su nacionaline komanda.
Prieš pirmąjį testą Maniloje D-Mo pasidalino su 15min įspūdžiais apie šiltą priėmimą Filipinuose, savo paties pokyčius per šešerius metus, pagarbą iš jaunimo ir komandos žingsnius į priekį per pastaruosius du mačus Taivane.
– Koks tas sugrįžimas į Manilą? Oro uoste buvote pasitikti ypatingai, kaip praėjo tos pirmosios dienos?
– Labai gražiai pasiruošę. Kalbant iš mano pusės, viskas yra aukščiausiame lygyje. Priekaištų jokių neturiu. Aišku, dar nepradėjome žaisti, bet kol kas viskas sklandžiai vyksta – viešbučiai geri, viskas gerai. Tai pirmas mano sugrįžimas į rinktinę po ilgesnio laiko, bet smagu matyti, kad lygis auga, požiūris į krepšinį irgi.
– Pats esi ne vienerius metus žaidęs Kinijoje. Ar grįžtant į Aziją sulaukei klausimų iš komandos draugų?
– Per daug neklausinėjo. Daugiau jie klausė manęs Taivane, nes turiu ten vieną draugą, su kuriuo žaidžiau tiek Šanchajuje, tiek Sindziange. Nuėjau ir jo rungtynes pažiūrėti, nes žaidė Taivano nacionalinė rinktinė. Keli paklausė, kur čia nueiti pavalgyti, bet yra daug franšizių restoranų, kurie tie patys ir kitur. Jokių patarimų čia nepridalinsi – atvykome, aklimatizavomės jau Taivane, tad čia viskas lengviau.
– Ar sulaukei papildomo dėmesio Filipinuose ir Taivane dėl to, jog ketverius metus žaidei Kinijoje?
– Taivane tikrai buvo nemažai žmonių su mano kortelėmis iš Kinijos, kas mane nustebino. Daug taivaniečių atėjo su kortelėmis iš Šanchajaus, iš Sindziango klubų. Buvo labai malonu matyti, kad žmonės renka, stebi. Buvo nemažas dėmesys, o didžiausias Jonui. Buvo smagu matyti tiek sirgalių.
– Tau tai bus pirmas čempionatas nuo 2017 metų. Kuo 2017-ųjų Donatas Motiejūnas skiriasi nuo šių metų Donato Motiejūno?
– Senstu (juokiasi). Dalykai, kurie tada atrodė reikšmingi, dabar nebūtų patys reikšmingiausi. Su Kuzminsku kažkurią dieną juokėmės, kad artėjame prie finišo linijos. Kuo labiau artėji, tuo labiau pradedi vertinti tą laiką tiek čia, tiek klube, tiek kitur. Problemos nebeatrodo tokios didelės, kokios buvo, kai buvau jaunas.
Rinktinėje visas kolektyvas – ir treneriai, ir gydytojai – skiria laiką, matyti, kad labai susidirbę, smagūs. Su Giedrium Žibėnu ir pajuokauti galima, ir iš krepšinio pusės labai stiprus treneris. Visi kiti irgi labai stiprūs treneriai, Kazys taip pat – net nesinori vieno išskirti. Ką pamačiau per šitą pasirengimą, mane nustebino iš džiugios pusės.
Su Kuzminsku kažkurią dieną juokėmės, kad artėjame prie finišo linijos. Kuo labiau artėji, tuo labiau pradedi vertinti tą laiką tiek čia, tiek klube, tiek kitur.
– O kalbant apie žaidėjus, kurie tave supa – prieš šešerius metus dar buvai prie jaunesnių, o dabar antras pagal amžių po Mindaugo Kuzminsko. Kaip pasikeitė rinktinės kolektyvas ir hierarchija joje?
– Jokios hierarchijos nėra. Yra kapitonas, kaip ir visose kitose komandose. Paprastas dalykas, kaip ir klubiniame krepšinyje, taip ir čia – turi gerbti vyresnį žaidėją. Man svarbiausias dalykas yra pagarba, tai man buvo skiepijama nuo mažų dienų. To mokau ir jaunus žaidėjus – jeigu padaro kokią nesąmonę, privelia klaidų, stengiuosi tai pateikti ir komunikuoti su pagarba. Iš karšto rėkimo ir koliojimosi nieko gero neišeina. Turėjau pavyzdžių ir savo klube, kur tikrai neblogai susitvarkiau su tuo. Po to žaidėjai dar labiau suartėja, nes pamato, kad tavo reakcija nėra karšta, o tiesiog ramus paaiškinimas.
Jauna karta, skirtingi dalykai, skirtingai reikia kalbėti ir prieiti. Yra daug niuansų šiais laikais. Man atrodo, Mindaugas sakė, kad labai nemažai mums padėjo tai, jog interneto visiškai nebuvo Taivane – visi šnekėjo, visi prisiminė tuos laikus, kai visi susėsdavo, numesdavo telefonus ir nesvarbu, kas kam rašo, kas kam skambina, yra komanda, o laikas, skirtas važiavimui iš ir į treniruotę, yra skirtas komandos lipdymuisi.
– Po rungtynių prieš Suomiją negailėjai kritikos rinktinės žaidimui, nors pasiekėte pergalę. Dabar sužaistos dar dvejos draugiškos rungtynės su Puerto Riku ir Latvija – kaip reziumuotum jas ir visą pasirengimo laikotarpį?
– Žiūrėdamas kaip žaidėjas, nes nesu specialistas, nesu treneris, pasakyčiau, kad abejos rungtynės buvo žingsniai link ten, kur aš įsivaizduoju, kad šita komanda turi žaisti. Ypač prieš latvius buvo daug to, kas man patiko – kad būtent per gynybą padarėme rezultatą. Tikrai džiaugiausi dauguma žaidėjų.
Taip, po Suomijos pasakiau kritikos, tai buvo kritika ne tik žaidėjams, bet ir sau pačiam, tačiau dvejos paskutinės rungtynės rodo kilimą. Vėlgi, norime formą turėti pačiame aukščiausiame taške pačiose svarbiausiose rungtynėse, kai bus aukščiausias lygis, aukščiausias žaidimo tempas. Kaip pavyks tą ištaikyti, bus matyti.
– Ką labiausiai dar reikėtų taisyti šiai komandai?
– Sunku pasakyti – pažiūrėsime rytoj. Kiekvienoms rungtynėms treneriai duoda užduotis, o jeigu jas išpildome, viskas liuks. Esame jauna, alkana komanda, kuri turi žiūrėti į rytojų, o ne poryt ar užporyt. Pirma Egiptas, o po to žiūrėsime, kas bus toliau.