Šį mėnesį Kaune kaip Eurolygos televizijos komentatorius viešėjęs Joe Arlauckas pažėrė krūvas įdomių istorijų per atvirą interviu Ispanijos portalo jotdown.es portalo dviem žurnalistais.
J.Arlauckas turi ką papasakoti, nes žaidė įdomiais laikais – nuo 1987 metų iki 2000 metų.
Nors įsitvirtinti NBA karjeros pradžioje jam nepavyko, vėliau jis dešimt metų rungtyniavo Ispanijoje, per šešerius jų Ispanijos lygoje vidutiniškai rinkdavo po daugiau nei 20 taškų per rungtynes.
1993-1998 metais J.Arlauckas atstovavo Madrido „Real“, kur jo keliai prasilenkė su A.Saboniu ir R.Kurtinaičiu.
Jotdown.es žurnalistai paklausė J.Arlaucką, ar tiesa, kad iš pradžių jis turėjo bėdų su A.Saboniu?
„Ne, – atsakė J.Arlauckas. – Tai buvo adaptacijos periodas. Sabas kalba mažai. Nors tai yra gerai, iš pradžių atrodė atšiaurus.
Per pirmąsias dienas jo klausdavau: „Kas yra blogai, Sabai, ar tu žaidi kortomis?“ O jis atsako: „Taip“. Ir tai viskas, daugiau jis nieko nesako.
Be to, aš mėgdavau baudos aikštelėje, per 4-5 metrus nuo krepšio. Jūs žinote, kokio ūgio jis yra. Jis užimdavo du metrus ploto. Kai jis įkirsdavo į baudos aikštelę, užimdavo visą erdvę, nebelikdavo vietos kitiems. Negali jam perduoti kamuolio, nes stovi visai prie pat jo ir galiausiai meti prastą metimą. Tačiau aš buvau profesionalas ir ieškojau išeičių.“
J.Arlauckas buvo paprašytas prisiminti ir R.Kurtinaitį, kuris papildė Madrido „Real“ ir žaidė 1995 metais, kai „Real“ iškovojo Eurolygos čempionų titulą.
Jis įšoko į baseiną, nors ten beveik nebuvo vandens.
„Trys yra geriau nei du, mažyti“, – jis visada taip sakydavo. „Nesuprantu, kodėl meti tuos dvitaškius“, – R.Kurtinaičio pomėgį atakuoti iš toli prisiminė J.Arlauckas. – Jis keliavo į Hiustoną ir dalyvavo NBA tritaškių konkurse. Jis yra vienas geriausių žmonių, kokius esu sutikęs gyvenime.
Kai mes laimėjome lygą, šventėme keturias ar penkias dienas iš eilės. Mes nuvykome į Sabonio namus, o gal pas Chechu (taip buvo vadinamas „Real“ žaidėjas Jose Biriukovas). Nepamenu, kieno tai buvo namai, bet jis (Kurtinaitis) įšoko į baseiną, nors ten beveik nebuvo vandens. Vandens lygis buvo žemas, tik ant pačio dugno, kas buvo likę po žiemos. Jis susižeidė, mes keliavome į parduotuvę, jo veidas buvo kruvinas.
Tada, pas mane namie, jis ir Sabonis, atvykę išėmė iš šaldytuvo visą vaikų maistą ir padėjo ten penkiolika butelių degtinės. Jie tarė man: „Tu nusiramink.“
Jie nupirko kelias dėžes alaus ir mes gėrėme alų visą dieną. Šeštą valandą jie pasakė: eime visi į virtuvę. Jie ištraukė šampano taures, pripildė jas pomidorų sultimis, pabarstė pipirais, o tada su šaukštu užpylė degtinės. O tada: šotas po šoto. Penkiolika butelių.
Jie buvo girti, bet jų moterys...
Aš pamenu ir daugiau. Tada mes nuvykome pas japonus vakarienės. Kertant pėsčiųjų perėją jis sustabdė automobilį, o ten sėdėję kažką pasakė Kurtinaičiui, kaip čempionui. Aš nežinau, ką. Jis užšoko ant mašinos ir įlipo į ją pro galinį langą. Įskrido. Ir jis iškeliavo su jais gerti, ten buvo trys vaikinai. Jie nusivežė jį. Aš nesupratau kur.“
