Lietuvos ir Latvijos rungtynes turbūt geriausiai apibendrina skaičiai, galutinis rezultatas, Arturo Žagaro pasiektas pasaulio čempionato rekordas ir viskas, ką mes matėme šioje „kovoje“ dėl penktos vietos pirmenybėse.
Aš esu pragmatikas, kai užimtos vietos nieko nelemia ir rungtynės atrodo nesvarbios, į jas pernelyg rimtai nežiūriu.
Šiuo atveju prieš mačą buvo daug kalbų apie „Baltijos derbį“, bet latviai buvo labiau užsimotyvavę ir pasiruošę. Jie plėšėsi lyg tai būtų kova dėl medalio, skirtingai nei Lietuvos komanda.
Po tokio smūgio šlapiu skuduru per veidą daug kam ir sensacinga pergalė prieš JAV nublanksta.
Galutinėje rikiuotėje esame šeštoje pozicijoje. Rezultatas – vidutiniškas. Ir tokiems latviams čempionate pralaimėti nebūtų gėda, jei tai įvyktų po didelės kovos, kai kaimynai tiesiog viską pataiko, o mes negalime apsiginti.
Šįkart patyrėme pakankamai graudų sutriuškinimą (63:98), trečią pagal dydį po nepriklausomybės atgavimo. Latvija mus atbeldė stipriau nei mes juos įveikėme draugiškame turnyre Taivane, kuomet po rungtynių juokėmės iš šio varžovo, keldami klausimus, ką jie be Kristapo Porzingio veiks pasaulio taurėje.
Viską susumavus, Latvija buvo geresnė už Lietuvą.
Pasikartosiu, bet šis čempionatas tapo vidutinišku. Manau, kad ažiotažo dėl gražaus žaidimo buvo per daug. Taip, mūsų krepšinis buvo simpatiškas, pataikymas geras ir patrauklus akiai komandinis žaidimas, bet tai vyko iki tam tikro lygio.
Ar šiame turnyre iš Kazio Maksvyčio komandos pamatėme geros gynybos momentų? Kai pralaimime, kalbame, kad nepataikėme. Bet Juodkalnija prieš mus irgi nepataikė iš gerų padėčių, tačiau, kai pasakai tokį dalyką, tampi tautos priešu. „Ne, ne, juk vyrai gerai gynėsi“.
Kaip ir praėjusiame Europos čempionate, taip ir šįmet mes nebuvome gera gynybinė komanda. Gynybiniai rodikliai neatrodo gerai, o pergales nešė gražus puolimas ir puikus tritaškių realizacijos procentas.
Nugalėjome vidutinio pajėgumo Graikiją, vidutinio pajėgumo Juodkalniją, o čempionato puošmena – pergalė prieš JAV, kai įmetėme 110 taškų.
Jeigu keliame Lietuvai aukštus tikslus ir kažką laimėti, gražiai sužaisti ir po to paploti vyrams už gerą pataikymą nepakaks. Reikia galvoti, kaip iš šios komandos daugiausia išspausti gynyboje, nes be geros gynybos laimėti medalį yra praktiškai neįmanoma.
Rašau viso čempionato įvertinimą kiekvienam Lietuvos rinktinės žaidėjui ir treneriui Kaziui Maksvyčiui.
#2 Margiris Normantas – 5,5
| 6 tšk., 3,1 rez. perd., 6,4 naud. bal., 20 min. |
Bangavo, kartais perdegdavo, o kartais būdavo problemų ir gynyboje. Ypač įstrigo pirmoji atkarpa ketvirtfinalyje prieš Bogdaną Bogdanovičių.
Margiriui Normantui ne viskas pavyko. Jis pelnė 18 taškų pirmajame mače su Egiptu, bet tikriausiai niekas nesitikėjo, jog jis čempionate turės 18 taškų vidurkį.
Žaidė kaip combo gynėjas, nemažai buvo su kamuoliu ir turi gerą rezultatyvių perdavimų vidurkį. Pataikymo procentai galiausiai pakrito.
Pamatėme, kad jis turi medžiagos žaisti rinktinėje, bet nesu garantuotas, kad Margirį išvysime dvyliktuke kitą vasarą olimpinėje atrankoje, jei sugrįš Marius Grigonis.
Jei lygintume jį su Tomu Dimša, man pastarasis paliko stabilesnio ir užtikrintesnio žaidėjo įspūdį.
#8 Tadas Sedekerskis – 8
| 6,6 tšk., 7,3 atk. kam., 12,1 naud. bal., 23 min. |
Tadas Sedekerskis įrodė, kad jis yra rinktinės žaidėjas ir kad jis turi čia būti.
Tik šio krepšininko atsiradimas leido trenerių štabui priimti nestandartinių sprendimų. Buvo aišku, jog Jonas Valančiūnas bus atakuojamas Nikola Vučevičiaus ar Mike'o Tobey, o K.Maksvytis ant šių žaidėjų galėjo užmesti T.Sedekerskį ir pasitikėti, kad šis susitvarkys su savo užduotimis.
Specifinėse gynybinėse situacijose šio krepšininko išnaudojimas buvo svarbus dalykas, suteikęs mūsų trenerių štabui lankstumo. Kitas dalykas – puiki kova dėl atšokusių kamuolių, noras žaisti atviroje aikštelėje ir greitose atakose.
T.Sedekerskis pasižymėjo dvigubu dubliu prieš Ameriką. Šaunuolis. Juk tai buvo pirmasis jo turnyras atstovaujant nacionalinei rinktinei.
Jis tikrai vertas ir toliau vilkėti šiuos marškinėlius su trispalve.
