Išskyrus pralaimėjimą prieš Serbiją ketvirtfinalyje, lietuviai Maniloje žengė be nesėkmių ir ant menčių buvo paguldę Egiptą, Meksiką, Juodkalniją, Graikiją, JAV ir Slovėniją.
Atrodė, kad pergalė prieš Latviją galėtų vainikuoti neblogą pasirodymą planetos pirmenybėse, o sirgaliai net ėmė svarstyti apie garbingą rinktinės sutikimą Vilniuje.
Bet visas iliuzijas išsklaidė latviška mašina, pervažiavusi ir sumaitojusi Lietuvos rinktinę skirtumu, kuriuo mūsų komandą nuo 1992-ųjų buvo įveikusios tik dvi pasaulio elito rinktinės: JAV ir Ispanija.
„Neįsivaizduoju, sunku pasakyti. Latvija atėjo kautis, atsikeršyti už pralaimėjimą, o mes atėjome pasižiūrėti. Nežinau, ką pasakyti“, – žodžių po siaubingų rungtynių pritrūko Mindaugas Kuzminskas, per 17 minučių neįmetęs nė taško.
– Kada pradėjote justi, kad viskas slysta iš po kojų?
– Realiai, visą laiką tiki, kol rezultatas yra adekvatus. Bet nuo pat pradžios matėsi, kad jie atėjo pasiruošę kautis dėl kiekvieno centimetro. Pažiūrėkite, visi kamuoliai, kurie buvo neaiškūs, atiteko jiems. Absoliučiai, pradedant žaidėjais, baigiant kitais, šiandien apsišiukšlinome. Čempionatas atrodė smagus, neblogas, bet su vienomis rungtynėmis gali grįžti namo tik nuleidęs galvą.
– Baigėte rungtynes be trijų žaidėjų. Kiek tai apsunkino situaciją ir kaip reagavote į Igno traumą?
– Aš nežinau, kiek ji rimta. Žiauriai gaila, kad paskutinėse rungtynėse patyrė traumą, nes viso čempionato metu, sakyčiau, žaidė nuostabiai. Nežiūrint šių rungtynių, kalbant tik apie Igną, jis daug ką darė rinktinėje, ko nedaro „Žalgiryje“. Čia viena geriausių jo versijų, ką aš esu matęs – kalbant ir apie jo individualų žaidimą, tiek apie komandinį.
O atsakant į klausimą, ar trūko trijų žaidėjų – trūko, bet ne tame esmė mūsų pralaimėjimo. Patys išėjome, prisidarėme gėdos ir pateisinimų čia negalima rasti.
– Ką treneris sakė rūbinėje per ilgąją pertrauką?
– Nieko nesakė, normalu. Mes nesame ta komanda, kuriai reikia sparnuotų frazių. Visi turėjome būti alkani ir turėjome žaisti.
– Jei nežiūrint tik į šias rungtynes, o į visą čempionatą ir šešias pergales iš aštuonių – kaip galima įvertinti visą turnyrą?
– Blemba, nu... Atrodo, skaičius neblogas, nes ir trečia vieta bus su dviem pralaimėjimais, o ketvirta net su trimis. Bet palyginčiau tai su vakarėliu, kai viskas smagu, bet pabaigoje kas nors susimuša. Tai čia mūsų rungtynės. Atrodo, viskas gerai eina, net ir po pralaimėjimo serbams atsigauname, nukalame slovėnus, o dabar tokia gėda.
– Nuo ko priklausė toks skirtumas tarp komandų?
– Nuo mūsų pačių. Nė vieno žaidėjo šiandien nebuvo, kad nugriūtų, kad duotų. Kai atsilikinėji 30 taškų, bent sukovoti... Kai latviai draugiškose nuo mūsų atsilikinėjo 30 taškų, tai beveik iki muštynių ėjo. Mes to šiandien nedarėme.
– Susidarė įspūdis, kad ir Luca Banchi šiandien buvo paruošęs gerą planą prieš Lietuvą. Ar tai tiesa?
– Taip. Manyčiau, kad mes truputį užsiliūliavę, nes tikėjomės, kad tai bus pakartojimas draugiškų rungtynių. Ten sužaidėme, be problemų laimėjome. O čia, pradedant žaidėjais ir baigiant treneriais, visi jie atėjo geriau pasiruošę ir labiau norėjo laimėti. Čia viskas apie norą tokiose rungtynėse – prieš slovėnus mes norėjome laimėti, nes jie viena koja žaidė. O čia atėjome užmėtyti kepurėmis ir baisiai gavome į kaulus.
Tai buvo turbūt pirma rinktinė mano karjeroje, kai visi žaidėjai buvo laimingi.
– Kiek pozityvo duoda Roko Jokubaičio čempionatas?
– Gerai, jei žiūrint realistiškai, kur visus galima pagirti. Tai buvo turbūt pirma rinktinė mano karjeroje, kai visi žaidėjai buvo laimingi. Mačiau, kad ir Martynas Gecevičius buvo pasakęs tą citatą. Kad komandose būtų 12 laimingų žaidėjų – tai neįmanoma. Vienas nepatenkintas žaidimo laiku, kitas vaidmeniu. O čia jautėsi puikiai, priėmė savo vaidmenis, susitaikė su jais. Buvo gerai. Iki šiandien.
– Ar užteks motyvacijos į rinktinę atvykti ir kitais metais?
– Motyvacijos man tikrai netrūks. Tik kad lygio užtektų.
