Atėjus rudeniui išdrįsti pradėti sportuoti skatinantis „Impuls“ pakvietė žinomus krepšininkus Deividą Gailių, Roką Giedraitį ir Artūrą Jomantą pasidalinti savo patirtimi apie tuos pirmuosius kartus, kurie jiems įsiminė labiausiai.
Laukti buvo verta
D.Gailius prisimena labai asmenišką istoriją, kurioje svarbiausia buvo neprarasti kantrybės. Krepšininkas jos neprarado ir už tai buvo apdovanotas.
„Mano pirmasis pasimatymas su žmona buvo labai įsimintinas. Visų pirma tuo, kad man jos tada reikėjo laukti daugiau nei dvi valandas. Tačiau laukdamas aš nė karto nesudvejojau. Net nepagalvojau apie tai, kad gal reikėtų nebelaukti ir keliauti namo“, — pasakoja jis.
Per tas pora valandų „Lietuvos ryto“ puolėjas taip ir neprarado vilties, kad sulauks savo būsimosios žmonos. Ir ne be reikalo.
„Aš žinojau, kad ji gyvena šiek tiek toliau, už miesto. Todėl ją savo mintyse ir teisinau. Kaip paaiškėjo vėliau, elgiausi teisingai. Pralaukęs tas pora valandų galiausiai jos sulaukiau. Visa kita — jau istorija“, — teigia D.Gailius.
Pirmųjų rungtynių laukė su nekantrumu
Kito „Lietuvos ryto“ žaidėjo Roko Giedraičio įsimintiniausias pirmasis kartas tiesiogiai susijęs su krepšiniu.
„Iki šiol labai gerai atsimenu tas savo pirmąsias krepšinio rungtynes. Man regis, jos įvyko man mokantis pirmoje ar antroje klasėje. Turnyro, kuriame dalyvavome, nugalėtojai gaudavo didelį prizą — saldainių maišą“, — prisimena jis.
Vis dėlto daug labiau už tą saldainių maišą būsimajam krepšininkui rūpėjo proga apsivilkti pirmąją savo aprangą.
„Dabar tai skamba šiek tiek juokingai, bet galimybė pagaliau gauti pirmąjį savo krepšinio aprangą man buvo labai svarbi. Prieš rungtynes apie tą saldainių maišą visai negalvojau. Visos mintys sukosi apie tai, kada pagaliau bus išdalinti tie išsvajoti marškinėliai su numeriais“, — sako R. Giedraitis.
Užsispyrimas davė rezultatą
Tuo tarpu A. Jomantas iki šiol labai ryškiai atsimena pirmąjį kartą, kuris jam parodė, kad gyvenime kažko pasiekti įmanoma tik apsišarvavus kantrybe ir užsispyrimu.
„Kai dar buvau visai mažas, gal kokių 5 metų, Mažeikiuose pradėjau lankyti plaukimo treniruotes. Tačiau labai ilgai man nesisekė. Vandens lyg ir niekada nebijojau, bet tiesiog niekaip negalėjau persilaužti“, — pasakoja „Lietuvos ryto“ krepšininkas.
Anot jo, pirmieji mokymosi metai buvo labai sudėtingi, bet minties viską mesti niekada nebuvo, ir tai pagaliau davė rezultatus.
„Labai ilgai plaukdavau su pagalbine lenta. Galiausiai pamažu pramokau ir plaukti šuniuku. Šiandien džiaugiuosi, kad tada nepasidaviau. Jeigu ne tas mano užsispyrimas, plaukti taip ir nebūčiau išmokęs“, — teigia A.Jomantas.