Praėjusį mėnesį 45 metų A.Fetisovas tapo atgaivinto Sankt Peterburgo „Spartak“ klubo prezidentu. Būtent šioje komandoje jis pradėjo savo karjerą, kuri truko šešiolika metų iki 2007-ųjų.
Aštuoniems klubams atstovavusio A.Fetisovo kelyje buvo daug Lietuvos krepšininkų. Prieš Arvydą Sabonį jis žaidė Ispanijoje, atstovaudamas Valjadolido „Forum“ ir „Barcelona“, o Saratovo „Avtodor“, Maskvos CSKA, Vroclavo „Sląsk“ klube jo bendraklubiu buvo Gintaras Einikis, Maskvos „Dinamo“ – Kšištofas Lavrinovičius.
Apie jų ir savo krepšinio gyvenimo nuotykius A.Fetisovas atvirai papasakojo interviu Rusijos dienraščio „Sport-express“ žurnalistams. Pateikiame įdomiausias interviu ištraukas.
Apie Arvydą Sabonį: „Žaidžiau prieš jį Ispanijoje vieną sezoną. Pamenu, galvą pakeliu, o dangaus nematau... prieš mane Sabonis kabo. Teko kažkur kamuolį iškišti.“
Svečiuose pas A.Sabonį: „Pakvietė į namus, o ten laksto trys tokie patys vaikai. Visi blondinai. Kaip jis sakė: „Gimdysime iki tol, kol bus starto penketas. Arba kol gims dukra“. Jo žmona, buvusi Kauno vicemis (iš tikrųjų – „Mis Vilnius“), vis kalbėjo: Andrejau, koks tu didelis! Sakau: gal išprotėjai? Pas tave vyras 221 cm ūgio! Ji atsakė: taip, prie jo įpratau. O štai tu – toks didelis...
Pamenu pas jį buvo baras su alumi. Stiklinaitės kabo. Dvi skirtingos statinės, du kraneliai. Prieini ir įsipili.
Apie Sabonio batų dydį. „Pas jį 56-as. Pas mane – 49-as. Bet nepaliko didelio įspūdžio. Vis dėlto esu matęs sportbačius ir 62 dydžio. Pas rumuną Gheorghe'ą Muresaną. Jo ūgis 232 cm.“
G.Einikis milicijoje: Puodelį kavos, cigaretę ir konsulą!
Apie Gintarą Einikį: „Maskvoje, už CSKA žaidėme. Pasisveikinau su kažkokia bobute prie laiptinės. Išėjo ji šunelį pavedžioti, o jis užpuolė Einikį. Mūsų lietuvis draugas kažką prikalbėjo neaiškia rusų kalba. Bobutė išsigando vien dėl Einikio išvaizdos: plikas, baisus, didelis. Toks didvyris iš 1990-ųjų. Iškvietė miliciją.
Paėmė į aršetinę. O jis pirmuoju reikalu pareiškė: „Puodelį kavos, cigaretę ir konsulą!“ Milicija susilydė.
Ar buvo blaivus? Nevisiškai. Mes su jo žmona atvažiavome, susitarėme, kad paleistų. Apie Einikį galima būtų knygą parašyti. Tūkstančiai nuotykių. Štai neseniai – Lietuvoje sėdo už vairo, trenkėsi į stovinčią mašiną, kurioje vaikinas su mergina bučiavosi. Iššoko ir pabėgo. O kai ryte jį areštavo, buvo labai nustebęs.
O vaikinas sakė: „Negalėjau juk suklysti. Tai juk Einikis!“ Lietuvoje jį žino kiekvienas šuo.“
Apie Marcelo Nicola nelaimes (buvęs Vilniaus „Lietuvos ryto“ treneris iš Argentinos): „Tai istoriją apie patį nesėkmingiausią žmogų, kokį sutikau krepšinyje. Buvo toks argentinietis Nicola Valjadolide. Rūbinėje atsisėdo ant kriauklės. Ta sulūžo – aštriuoju kraštu perrėžė sėdmenis, išvežė „greitąja“. Visa rūbinė užlieta kraujo, koridorius, mes – šoke. Pasirodo, kažkokią svarbią veną perpjovė. Bet pasveiko, žaidė vėl. Ir vėl papuolė...
Vienas bėgo prie krepšio, deda ir griebiasi už lanko rankomis. Nieko nėra aplinkui. O pirštai – drėgni – išslysta ir žiebiasi ant parketo pakaušiu. Trys dienos reanimacijoje.“
Apie Rimo Endrijaičio žodžius (Saratovo „Avtodor“ treniravęs lietuvis yra sakęs apie A.Fetisovą, kad jo judesiai ir kūno sudėjimas kaip juodaodžio): „Gal jis ir teisus. Aš metus lankiau šuolius į vandenį. Ten reikia labai prasitampyti. Paskui dvejus metus lankiau plaukimą. Mus vis tampė, pririštus prie švediškos sienelės. Galėdavau vieną ranką užmesti už nugaros ir pasiekti priešingos pusės ausį. Pabandykite patys tai.“
Apie Kšištofo Lavrinovičiaus konfliktą su treneriu: „Maskvos „Dinamo“ treneris Zvi Sherfas per pertrauką įbėgo į persirengimo kambarį ir užriko ant Kšištofo Lavrinovičiaus. Šis atšovė atgal. Sherfas pačiupo jį už gerklės, pradėjo smaugti. Kai atitraukėme, Kšištofas sumurmėjo: Dar kartą pirštu paliesi, galvą nutrauksiu.“
Apie bėdas dėl agentų ir klubo savininkų: „Milijonas atvejų. Ortega (Arturas Ortega – buvęs A.Sabonio ir kitų krepšininkų agentas) Saratove prašė: Pakentėk, pakentėk. O kuo viskas baigėsi? Radionovas, „Avtodor“ savininkas visus „metė“ metams: brolius Pašutinus, Einikį, Chižniaką, mane. Savame repertuare. Atminimui liko lapelis su 200 tūkst. dolerių. Agentas kažkodėl Radionovą palaikė. Susitarė, suko savus reikalus.“
Apie sukčius Saratove: „Einikis užsirovė. Nuėjo pasikeisti šimtą dolerių – vaikinas paėmė. Staiga rėkia: „Milicija! Įkišo jam krūvą rublių ir – į šalį. Einikis leidosi paskui jį.
Žinoma, pavijo. Nutempė pas Radionovą į ofisą. Ką jau ten daryti – nieko nežino. Bet pinigus grąžino.“
Apie muštynes su Sergejumi Panovu: „Serioža niekada nepasižymėjo švaria gynyba, o mes tris savaites bazėje treniravomės, visai sužvėrėjome. Galėjome pratrūkti kiekvieną sekundę.
Jis sužaidė šiurkščiai. Ir gavo kumščiu į veidą. Atsakyti nespėjo, vaikinai sulėkė, išskyrė.“
Apie rūkymą: „Pradėjau rūkyti, dar prieš patekdamas į internatą. Dar Dušanbėje (Tadžikistanas). Ten žmonės rūkė tokią retą šlykštynę – stumdomo tabako kažkokia rūšis, kurią reikia užkišti po lūpa arba liežuviu. Pirmą kartą apsvaigina. Paskui – kaip įprastos cigaretės. Vidurio Azijoje tai parduodama bet kuriame bare“.
1994 m. per pasaulio čempionatą mūsų rinktinėje rūkė kokie devyni.
Apie cigarečių žalą: „Labai trukdė! Ypač prastai būdavo, kai prasidėdavo pasirengimas sezonui. Pirmas dvi savaites miršti, plaučius vėdini.“
Apie rūkymą duše: (kalbama, kad Sergejus Karasiovas rūkė NVS komandos persirengimo kambaryje): „Duše tai laisvai. Bet štai rūbinėje – to nesu matęs. 1994 m. per pasaulio čempionatą mūsų rinktinėje rūkė kokie devyni. Išskyrus Sergejų Bazarevičių (dabartinis Rusijos rinktinės treneris, – red. past.), Panovą ir dar kažkurį. Įprastai po rungtynių vykdavo susirinkimai. O Sergejaus Belovo (tuometinio Rusijos rinktinės trenerio) nėra ir nėra. Visi: „Na, einame parūkysime“. Užeiname į dušą, vos užsitraukiame – durys atsidaro. Belovas užmeta akį: „Cigarečių negesinkite, susirinkimas bus trumpas. Mes ant muilinių padėjome, išėjome.
Ką treneris pasakė? „Sveikinu su pergale!“ Tada mes grįžome atgal.“
Apie gėrimą: „Kiek galėjau išgerti ir likti ant kojų? Dešimt litrų. Ne per valandą, žinoma. Vasara, vasarnamis, žvejyba – visą dieną vis trūkteli.“
Apie tai, iš ko gerdavo (Anatolijus Myškinas yra pasakojęs žurnalistams, kad krepšininkai gerdavo iš kibiro, moteriškų batelio): „Man pati egzotiškiausia tara – dešimties litrų alaus stiklinė. Bato formos. Su „Spartak“ važiavome į Vokietiją 1990-ųjų pradžioje. Sužaidėme draugišką mačą, vokiečiai pakvietė į restoraną. Tai tą batą ir siuntėme ratu.“
Apie pinigus (ar karjerą baigė būdamas milijonieriumi?): „Ką jūs! Štai dabar Aleksejus Švedas Chimkuose gauna keturis milijonus eurų. Tuo metu tokių kontraktų net arti nebuvo. Kita vertus, aš ramiau vertinau pinigus. Gyvenau pagal principą: Dievas davė, Dievas atėmė. Pirmą sezoną Ispanijoje sužaidžiau faktiškai už dyką.
Per metus sutaupiau 80 tūkst. dolerių. Atidaviau juos draugui, kuris turėjo padėti nupirkti butą Piteryje. O juos praganė. Ar tai kazino pralošė, ar kažkur investavo nesėkmingai. Pasakė: „Pinigų nėra“. Neužmuši jo juk dėl to.“
Apie kazino: „Pats nebuvau fanatas. Tarp pažįstamų buvo tokių, kurie dirbo azartinių žaidimų versle. Pasakojo, kad per vakarą žmonės pralošia butus, mašinas. Tikėdamiesi atsigriebti įlįsdavo į milžiniškas skolas. Tai – jau liga. Aš iki beprotybės nežengdavau.
Daugiausiai esu laimėjęs 23 tūkst. dolerių. Maskvoje, prie ruletės. Šeštą ryte paskambinau draugui ir paprašiau mane išvežti. Daugiausiai pralošęs esu 10 tūkst. dolerių. Kažkokia premija buvo iš dangaus nukritusi, tai ir pasilinksminau.
Buvo ir kitokių. Saša Miloserdovas (pernai sučiuptas Maskvoje dėl narkotikų laikymo), Vladas Kondratovas... Saša su Kirilenka (dabartiniu Rusijos krepšinio federacijos prezidentu Andrejumi Kirilenka, – red. past.) žaidė jaunimo rinktinėje, Europos čempionate buvo simboliniame penkete, jam piešė NBA ateitį. Bet nesugebėjo įveikti silpnybių.“
