Kaip dienraštyje „Lietuvos žinios“ rašo žurnalistė Rasa Kalinauskaitė, braižas, kaip viešumoje buvo sustyguota Ž.Plytniko ir ūkio ministro Dainiaus Kreivio epopėja, primena įvykius Valstybės saugumo departamento (VSD) skandalo metu – tarsi ranka, kuri užkulisiuose tampo politinio šešėlių teatro virvutes, būtų likusi ta pati.
Ž.Plytnikas mini tą patį pavadinimą, kaip ir buvę kontržvalgybininkai, – „Publicum“. Tik anksčiau žiniasklaida buvo perkama už „Gazprom“ pinigus, o šiandien – už valstybės milijonus. Be to, gali būti, kad šio klano „stogas“ iš VSD persikėlė į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), kuriai Generalinė prokuratūra ir likimo ironija lėmė tirti garsiąją D.Kreivio ir Ž.Plytniko pažymą. Šio klano jėgą rodo faktas, kad premjero Andriaus Kubiliaus artimiausias bendražygis D.Kreivys išlėkė kaip kamštis. Buvo ministras, ir ministro nėra.
Neskaidrūs viešieji pirkimai
Klano veikimo schema, kurią Ž.Plytnikas nupiešė interviu dienraščio „15 min“ žurnalistei Liepai Želnienei, paprasta. Korumpuotai žiniasklaidai skirtas vaidmuo – skandalais ir „kompromatais“ paspausti politikus, kad jie sudarytų sąlygas kelioms stambioms viešųjų ryšių įmonėms „laimėti“ neskaidrius viešuosius pirkimus ir pasiimti liūto dalį įvairioms viešinimo programoms skiriamų milijonų. Vėliau šiuos pinigus viešųjų ryšių įmonės paskirsto reketo akcijose nusipelniusioms žiniasklaidos priemonėms.
Ž.Plytnikas sako šio klano taikiniu tapęs tada, kai užkirto kelią neskaidrioms renovacijos viešinimui skirtų Europos Sąjungos milijonų dalyboms. Žiniasklaida nupiešė VPT vadovą kaip klouną, kuris blaškosi po Vilnių su neaiškiais skundais dėl patiriamo spaudimo, apie kurį teigė nieko nežinąs STT vadovas Žimantas Pacevičius, o dabar jau buvusiam ūkio ministrui buvo perduotas įspėjimas – „D.Kreivys tegu tvarkosi su tuo, kuris laksto išplėstom akim (Ž.Plytniku)“. Klanas, prievartaujantis politikus susimokėti už tylą viešųjų pirkimų pinigais, naikina tuos, kurie nėra linkę duoti ir imti.
Ž.Plytniko įvardyti etatiniai viešinimo konkursų laimėtojai – „Publicum“, „VRP/Hill & Knowlton“, „VIP Viešosios informacijos partneriai“.
Preliminari 2009-2011 metais atliktų viešinimo paslaugų vertė – 31,4 mln. litų, bet tikslios sumos šiuo metu pasakyti neįmanoma, nes kai kurie pirkimai buvo nutraukti, o apie kitus nėra nei skelbimų, nei viešojo pirkimo procedūrų ataskaitų. Nors buvo patikrinta tik maža dalis tais metais įvykusių pirkimų, tačiau iš 37, kurie buvo vertinami, net 32-iejuose (t. y. 86 proc.) nustatyta pažeidimų.
Prie šių Ž.Plytniko pateiktų skaičių galima pridurti faktą, kuris liudija apie „Publicum“ vietą viešųjų ryšių rinkoje. 2009 metais, kai sunkmečiu didžioji dalis agentūrų patyrė nuostolių ir ši rinka smuko 20-30 proc., „Publicum“ pajamos išaugo dvigubai – iki 25,5 mln. litų.
Bet tai, ką neseniai įvardijo Ž.Plytnikas, pasiryžęs suardyti šį korupcijos voratinklį, jau seniai yra tapę vieša paslaptimi. Nuo valdiškų pinigų nustumtos smulkesnės bendrovės jau įprato rašinėti pretenzijas neskaidrių konkursų organizatoriams ir bergždžiai skųstis spaudoje dėl sąlygų, pritaikytų rinkos rykliams.
Mokesčių mokėtojams kainuoja milijonus
Užkulisiuose apie viešųjų ryšių rinkoje vykstantį veiksmą kalbama dar atviriau. Pavyzdžiui, pasakojama kriminalinių legendų tipo istorija apie vieną viceministrą, kuris X ministerijos rengto konkurso finalo išvakarėse atplėšė vokus su įmonių pasiūlymais ir paskambino bendrovės Y direktoriui, kad tas sumažintų kainą. Hepiendas – Y su partneriais laimėjo keliolikos milijonų užsakymą.
Arba – dalijamasi įtarimais apie kartelį, kurį sudarė didieji koncernai „Publicum“ ir 2008 metų spalį įsteigtas „The Book“. Apie intymius šių koncernų ryšius esą liudija ir tai, kad jie buvo apsikeitę antrinių bendrovių akcijomis. Kad tokių mainų būta, patvirtina ir „Lietuvos žinių“ turimi dokumentai. 2010 metų balandžio 10 dieną UAB „The Book“ iš UAB „Publicum Group“ nupirko dalį savo antrinių įmonių „Artium Magister“ ir „Box Agency“ akcijų. Dar viena sąsaja – 2010 metų sausio 6 dieną UAB „Publicum Media“ valdybos nare tapo advokatė, kuri 2009 metų pabaigoje buvo įgaliota atstovauti „The Book“ bendrovei.
Tokia padėtis, anot šaltinių šios rinkos užkulisiuose, mokesčių mokėtojams kainuoja milijonus litų – susitarę nekonkuruoti, didieji koncernai pateikia paraiškas dėl skirtingų konkurso dalių ir jas laimėję dirba nepadoriai išpūstais įkainiais.Tokia padėtis, anot šaltinių šios rinkos užkulisiuose, mokesčių mokėtojams kainuoja milijonus litų – susitarę nekonkuruoti, didieji koncernai pateikia paraiškas dėl skirtingų konkurso dalių ir jas laimėję dirba nepadoriai išpūstais įkainiais.
Be kitų keistenybių, neoficialūs „Lietuvos žinių“ šaltiniai stebisi netikėta buvusio Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) Kaimo plėtros programų departamento direktoriaus Žygimanto Pliuskaus karjera, kurią sieja su 2008-2009 metais įgyvendintu NMA projektu – visuomenės informavimo kampanija apie Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones. Projekto vertė – 25,5 mln. litų. Konkurencinis dialogas, anot piktų liežuvių, buvo imituojamas ir galiausiai konkurso laimėtojas pasirinktas renkantis iš vienintelio pasiūlymo – to, kurį pateikė „Publicum“. O rengiant konkurso sąlygas dalyvavęs NMA darbuotojas Ž.Pliuskus netrukus buvo įdarbintas „Publicum“ ir 2009 metų rugsėjį net trumpam tapo šios bendrovės valdybos nariu.
Nors įvairiais įtarimais apaugo ir 2010 metais NMA vykdytas analogiškas kaimo plėtros viešinimo konkursas, jo finalas buvo tradicinis – „Publicum“ gavo 6, o „The Book“ bendrovės 5 mln. litų užsakymą.
Dar vienas tipiškas neskaidrus konkursas, anot šios rinkos žinovų, – šiuo metu Seimo kanceliarijos vykdomas konkursas įmantriu pavadinimu „Projekto “Lietuvos valstybingumo paveldas elektroninėje erdvėje ir projekto „E-Seimas – elektroninės demokratijos priemonių plėtojimas Lietuvos Respublikos Seime“ viešinimo paslaugų pirkimas. Į jo sąlygas įrašytas reikalavimas, kad įmonės per pastaruosius trejus metus būtų sudariusios bent vieną ne mažesnės nei 3 mln. litų vertės viešinimo sutartį. Toks barjeras užkerta kelią dalyvauti konkurse visiems, išskyrus stambiuosius koncernus. Be to, būsimiems milijonų laimėtojams yra sudarytos idealios sąlygos išpūsti savo paslaugų įkainius. Konkurso dalyvių prašoma pateikti ne konkrečias publikacijų kainas atskiruose leidiniuose, bet kainų vidurkį. Žinodama, kurioje žiniasklaidos priemonėje skelbs publikacijas, viešųjų ryšių įmonė gali dirbtinai padidinti šį įkainį, o likusius sumažinti. Rezultatas – kainų vidurkis bus mažas, bet konkursą laimėjusi įmonė turės visišką laisvę pirkti paslaugas iš leidinio, kuriame publikacijas įvertino daug brangiau negu tikroji rinkos kaina.
Kieno kišenėse „nusės“ šis kainų skirtumas, belieka spėlioti. Bet kas, anot lakaus pasakymo, galėtų paneigti, kad dalis iš biudžeto išmelžtų pinigų grįžta panašių konkursų organizatoriams ir papildo partijų kasas?
Kodėl tyli STT?
Kapų tyla STT reagavo į „Lietuvos žinių“ neseniai paviešintą informaciją, kad operatyvinę veiklą kuruojančio STT direktoriaus pirmojo pavaduotojo Aideno Karpaus žmona bręstant skandalui dėl neskaidraus renovacijos viešinimo konkurso sudarė sutartis su jo favoritu laikytos „Publicum“ grupės bendrove. Šis faktas su korupcija kovojančios tarnybos nesudomino, tarsi aukšto rango STT pareigūno šeimai būtų natūralu maitintis iš šios tarnybos tyrimų akiratin patekusios įmonės.
Bet kur kas keistesnis reiškinys yra kantrybė, su kuria STT jau ne vienerius metus žvelgia į akivaizdžiai korumpuotą viešųjų ryšių rinką. Šia kantrybe viešai stebisi ir Ž.Plytnikas: „Tai yra be galo dideli pinigai ir teisėsauga turėtų būti labai suinteresuota atlikti šiuos tyrimus. Tačiau iki šiol tokių tyrimų nėra. Galima būtų paklausti – kodėl?“
Tiesa, vienas tyrimas vis dėlto buvo. Ir prasidėjo griausmingai. 2009 metų gegužę STT atliko poėmius Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (VMI) bei „keliose uždarosiose akcinėse bendrovėse“. Dienraščio žiniomis, viena iš jų buvo UAB „Publicum“. Visuomenė buvo informuota, kad atliekamas tyrimas dėl VMI vykdyto projekto „Šešėlis ne išeitis“ – įtariama, kad antikorupcinė socialinė reklama, už kurią VMI atseikėjo 1,4 mln. litų, buvo pagaminta nepadoriai išpūtus įkainius. Bet STT pasikuklino taip pat garsiai pranešti apie šio tyrimo finalą. „Ši byla, pradėta 2009 m. balandį, 2010 m. kovo mėnesį buvo nutraukta nenustačius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“, – rašoma šios tarnybos atsakyme „Lietuvos žinioms.“
Nuo to laiko nebuvo girdėti apie jokius ryžtingesnius STT veiksmus, skaidrinant viešųjų ryšių rinką.
Primena V.Pociūno istoriją
Apžvalgininkas Artūras Račas savo tinklaraštyje jau yra klausęs - kam dirba STT? Pagrindo tokiam klausimui suteikė pastebėjimas, kad būtent iš šios tarnybos vienam iš dienraščių turėjo nutekėti informacija, neva Ž.Plytnikas sekė D.Kreivį. Klausimų įdėmiems šio skandalo peripetijų stebėtojams kilo ir daugiau. Ypač pikantiškai atrodė STT vadovo Ž.Pacevičiaus mykimas, neigiant desperatiškus Ž.Plytniko tvirtinimus, kad jis tikrai suteikė STT informaciją apie spaudimą ir neskaidrius konkursus. Kokia prasmė buvo neigti VPT vadovo žodžius? Juk STT su ja bendradarbiaujančius pareigūnus turėtų apsaugoti bent jau nuo viešos pajuokos... O gal visiems šiems mykimams dirigavo patyrusi viešųjų ryšių specialisto ranka?
Tai, kaip viešumoje buvo sustyguotas Ž.Plytniko ir D.Kreivio skandalas, primena VSD tyrimo istoriją.
Pažymoje, kurią VSD skandalo metu parengė V.Pociūno bendražygiai, yra surašyti faktai, liudijantys, kad Lietuvos žiniasklaida vykdė „Gazprom“ valdomų dujininkų tarpininkų Lietuvoje užsakymus, pildama purvą ant Baltarusijoje nužudyto pareigūno atminimo ir gindama interesus verslo grupės, apie kurią buvo surinkta medžiaga kaip apie Rusijos specialiųjų tarnybų priedangos organizaciją. Įvardytos konkrečios – šimtatūkstantinės – sumos ir konkrečios žiniasklaidos priemonės, vykdžiusios šiuos užsakymus.
Dalis šios informacijos tapo žinoma, išviešinus V.Pociūno žūties aplinkybes tyrusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto medžiagą. Joje yra ir „Publicum“ pėdsakas.
2001 metais šią bendrovę įsteigė dujų tarpininkės „Dujotekanos“ vadovas Rimandas Stonys kartu su buvusiu žurnalistu Ričardu Jarmalavičiumi, kuris šiuo metu yra vienintelis „Publicum“ akcininkas.
Seime liudiję kontržvalgybos pareigūnai, remdamiesi slapta įrašytais pokalbiais, R.Jarmalavičių minėjo kaip itin artimą R.Stoniui asmenį, per kurį VSD skandalo metu buvo palaikomi ryšiai su įvairių žiniasklaidos priemonių vadovais.
Šiandien buvęs VSD kontržvalgybos skyriaus viršininkas Vytautas Damulis dirba taksistu Vilniuje, o vienas iš kontržvalgybos vadovų Kastytis Braziulis tapo bedarbiu. R.Jarmalavičiaus „Publicum“ gauna riebius valstybės užsakymus, o Ž.Plytnikas rūpinasi, kad viešųjų ryšių koncernai tai valstybei nenumautų paskutinių kelnių.
Sąžiningų VSD pareigūnų liudijimai taip ir liko balsai tyruose. Jau penkerius metus tie, kurie turi pretenzijų atstovauti Lietuvos žurnalistų bendruomenei, apsimeta, kad šių liudijimų apie žiniasklaidos korupciją nebuvo. Jokia Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nepradėjo jokio tyrimo ir neišdrįso paklausti kolegų apie „Gazprom“ užsakymus.
