Žinutes apie tai, kad Valentino dieną senovėje buvo tuokiamos vienos lyties poros, pastaruoju metu itin aktyviai platina rusiškos propagandos veikėjai.
Homofobiškais pareiškimais siekiama atgrasyti rusus nuo „svetimos“ šventės, kurią mini visi „supuvę Vakarai“.
Trys viename
Romos martirologe, kur sudėtas vienintelis oficialus Romos Katalikų Bažnyčios (RKB) šventųjų gyvenimų aprašymų rinkinys, vasario 14 d. minima trijų kankinių, vardu Valentinas, šventė.
Tai – kunigas (nukirsdintas Romoje), Interamnos vyskupas ar diakonas ir Romos provincijoje Afrikoje nukankintas kunigas.
Spėjama, kad tai vienas asmuo. Nors istoriniai šaltiniai mini skirtingas šv. Valentino gyvenimo ir mirties datas, dauguma tyrinėtojų yra įsitikinę, kad buvo tik vienas šv. Valentinas, o skirtingos datos – tai tik į šaltinius įsivėlę netikslumai.
Tiesa, kartais minimas ir kitas, vėliau gyvenęs Valentinas. Šventasis šiuo vardu gyvenęs penktajame amžiuje Romos provincijoje Retijoje – dabartinėje Šveicarijoje. Jis laikomas epilepsija sergančių žmonių užtarėju.
Labiausiai tikėtina, kad populiariojoje kultūroje įsimylėjėlių globėju laikomas Šv. Valentinas gimė Romoje apie 176 metus.
Apie jo gyvenimą žinoma nedaug. Istoriniai šaltiniai teigia, kad jis buvo kunigas, paskui vyskupas dabartiniame Italijos Terni mieste, už keliasdešimties kilometrų į šiaurę nuo Romos.
Buvo nukirsdintas Romoje, sulaukęs beveik šimto metų, 273-ųjų vasario 14 d.
Jo palaikai buvo palaidoti vienose Romos katakombų, vėliau buvo perkelti į vieną Romos bažnyčią, o dar vėliau į Terni – miestą, kuriame jis vadovavo vietinei Bažnyčiai.
Kodėl Valentino diena yra įsimylėjėlių šventė?
Populiarūs papročiai, susiję su Šventojo Valentino diena, neabejotinai kilo iš viduramžiais Anglijoje ir Prancūzijoje paplitusio tikėjimo, kad vasario 14 d., t. y. įpusėjus antrajam metų mėnesiui, paukščiai pradeda poruotis.
Dėl šios priežasties ši diena buvo laikoma ypatingai skirta įsimylėjėliams ir tinkama proga rašyti meilės laiškus bei siųsti meilės ženklus.
XIV ir XV a. prancūzų ir anglų literatūroje yra užuominų apie šią praktiką.
Viena iš versijų, dėl ko Valentino diena švenčiama būtent vasario 14-ąją, tai religijos bandymas įveikti pagoniškus papročius.
Vasario viduryje romėnai švęsdavo pagonišką šventę, keldami jaunų vyrų apeigas, kurių metu, kaip buvo tikima, jie priartėdavo prie vaisingumo dievo Luperkaus, kurio oficiali šventė – Luperkalija.
Ši šventė Senovės Romoje prasidėdavo puota, kuri buvo lydima nuogybių. Per ją vyrai atsitiktine tvarka iš stiklainio išrinkdavo moters vardą, su kuria būdavo susieti per visą šventę.
Dažnai pora likdavo kartu iki kitų metų šventės. Daugelis įsimylėdavo ir susituokdavo.
Yra ir kitas mitas – tvirtinama, kad imperatorius Klaudijus II nusprendė, jog vedę vyrai yra prasti kariai, todėl griežtai uždraudė santuokas.
Tačiau daugybė įsimylėjėlių vis tiek norėjo įtvirtinti savo santuoką, todėl jaunas šventikas Valentinas, nepaisydamas imperatoriaus paliepimo, slapta juos sutuokdavo.
Atėjo laikas, kai Klaudijus sužinojo apie tokią veiklą. Tuomet, iš pykčio, bandė Valentiną atversti į pagonybę, tačiau jam nepavyko, todėl Valentinui buvo nukirsta galva.
15min verdiktas: trūksta konteksto. Nors vyrauja mitas, kad Valentino dieną išties buvo tuokiami įsimylėjėliai, apžvelgus visas šventės kilmės versijas, nei vienoje jų neminima apie išskirtinai homoseksualų santuokas, ar, kad tokios išvis buvo sudaromos.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.