Pakeliui į įvykio vietą nuo specialiųjų tarnybų transporto užsikemša vienintelis kelias. Ateina naktis. Per keletą valandų užsipildo artimiausios ligoninės, tačiau dėl personalo trūkumo net ir čia esantiems nespėjama suteikti reikiamos pagalbos. Tuo tarpu kiti savo eilės laukia miške. Kai kas ir nesulaukia – miršta nukraujavę, nes greitosios pagalbos medikams baigėsi kraujavimą stabdantys turniketai.
Suprasti akimirksniu
- Senoji civilinės gynybos sistema sugriuvo, o efektyvi naujoji per 30 metų nesukurta
- Sveikatos apsaugos ministerija apie pasiruošimą ekstremalioms situacijoms kalba nenoriai
- Sveikatos apsaugos įstaigų atstovai sako, kad nėra standartizuotų pasiruošimo ekstremalioms situacijoms gairių, aiškios sistemos ir strategijos
- Beveik nėra kontroliuojama, kaip ligoninės ir GMP ruošiasi ekstremalioms situacijoms
- Sveikatos apsaugos įstaigos negauna finansavimo, kuris būtų skirtas pasiruošti ekstremalioms situacijoms
- Pratybos, skirtos pasiruošti ekstremalioms situacijoms, dažniausiai būna tik formalios ir skirtos ataskaitoms, o ne realioms problemoms išsigryninti.
- Realių pratybų organizavimui reikalingos lėšos, tačiau jų neskiria nei pačios įstaigos, nei SAM
- Ekstremalios nelaimės atveju nėra bendros medikų iškvietimo iš namų sistemos
Ši 15min aprašyta hipotetinė masinės nelaimės situacija nėra tokia neįmanoma, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Panaši nelaimė Didžiojoje Britanijoje nutiko 1988 metų gruodžio 12 dieną Klapmano vietovėje, kuomet atokioje vietoje susidūrus dviem traukiniams žuvo 35, sunkiai sužaloti buvo 69, o lengvai – 415 žmonių. Į pasiruošimą ekstremalioms situacijoms Jungtinėje Karalystėje rimtai buvo žiūrima ir iki šio incidento. Tikėtina, kad tai tąkart išgelbėjo daug gyvybių, mat buvo paruošti realūs planai, į incidento vietą iškart atvyko ne tik gelbėjimo tarnybos, bet ir joms padedančios savanorių organizacijos. Po šio įvykio buvo atliktas tyrimas ir jo ataskaitoje pateikta kone šimtas rekomendacijų, kaip būtų galima pagerinti tiek geležinkelių, tiek gelbėjimo tarnybų darbą ekstremalių situacijų metu.
15min nutarė patikrinti, kaip Lietuvos sveikatos sistema būtų pasiruošusi, jeigu ją staiga užkluptų ekstremali situacija – masinė nelaimė, teroristinis išpuolis ar tektų dirbti karinio konflikto metu. Kaip tokioje situacijoje dirbtų greitoji medicinos pagalba, ligoninės ir ko būtų galima tikėtis iš Valstybės rezervo. Ar medikai žino, kaip turėtų elgtis, ar juos būtų lengva sukviesti, ar mokėtų dirbti pavojingomis sąlygomis ir kaip sugebėtų įstaigos funkcionuoti, jeigu nutrūktų vandens, šilumos ar elektros tiekimas.
Apie tai – trijų dalių 15min straipsnių ciklas „Atsainumo kaina“.
Senoji civilinė gynyba sugriuvo, o naujoji – nesukurta
Subyrėjus Sovietų Sąjungai Lietuva pradėjo gyventi santykinai ramų gyvenimą: šaliai potvyniai, karai, terorizmo išpuoliai ar branduolinės avarijos grėsė labiau teoriškai nei realybėje. Palaipsniui, per paskutinius dešimtmečius, buvo numarinti dar sovietmečiu kurtos sovietinės civilinės gynybos sistemos likučiai. O naujajai niekas neskyrė dėmesio. Regis, visi pavojai liko praeityje. Valdžios institucijų susiimti neprivertė net ir 2014 m. prasidėjęs karas Ukrainoje.
Šalia Lietuvos Baltarusijoje išdygusi neaiškaus saugumo atominė elektrinė, staiga užklupusi COVID-19 pandemija, plūstelėję migrantai politikus ir institucijas privertė rimčiau susimąstyti apie pasirengimą ekstremalioms situacijoms.
Sveikatos apsaugos ministerija, kuri kuruoja sveikatos priežiūros įstaigas, ypač sujudo šių metų kovą, po karo Ukrainoje pradžios. Medicinos įstaigoms buvo išsiųsti įvairūs paklausimai, nurodymai, rekomendacijos. Įstaigos buvo įpareigotos „pasiruošti ekstremalioms situacijoms“, tačiau šiems nurodymams įgyvendinti įstaigos, pasak jų atstovų, negavo jokio papildomo finansavimo.
Ministerija apie pasiruošimą ekstremalioms situacijoms kalbėti nenori
Apie Lietuvos sveikatos sistemos pasiruošimą ekstremalioms situacijoms 15min bendravo su dešimtimis esamų ir buvusių ligoninių, poliklinikų, greitosios medicinos pagalbos, Valstybės rezervo darbuotojų. Dalis šių žmonių sutiko bendrauti tik anonimiškai, kadangi jų kritinė nuomonė apie ministerijos darbą gali pakenkti jų karjerai ir įstaigai, kuri yra pavaldi pačiai ministerijai. Tekste pateiktos tik oficialiai sutikusių kalbėti įstaigų atstovų citatos, tačiau darant hipotezes ar išvadas remtasi visais turimais šaltiniais.
