– Prieš pokalbį prasitarėte, kad bijote interviu. Kodėl?
– Jeigu kalbėčiau tik už save – būčiau rami, bet juk kalbu už instituciją, už policiją. Ir įvaizdis – tai ne tik mano, o visos įstaigos.
– Yra baimė sukompromituoti?
– Žinoma, visada yra atsakomybė. Keliu aukštus reikalavimus sau, institucijai, žmonėms. Policijoje nuėjau netrumpą kelią, mačiau tikrai nemažai jos raidos etapų, žinau užkulisius. Esu profesijos patriotas, turiu ir naivaus optimizmo. Kaip ir visur gyvenime, pirmiausia matau šviesiąją pusę, o po to jau suprantu ir žinau, kad yra ir juoda, bloga. Bet visą laiką matau gerus dalykus.
Visi kalba, kad policijoje mažos algos, nuolat vyksta pertvarkos, žmonių trūksta.... Aš žinau, kad problemų yra.
Ir kai visi kalba, kad policijoje mažos algos, nuolat vyksta pertvarkos, žmonių trūksta.... Aš žinau, kad problemų yra. Bet, kai galvoju apie savo instituciją, apie savo profesiją, man visai kiti dalykai būna priekyje – atsakomybė prieš visuomenę, pareigūno statusas – 24/7 turi būti pasiruošęs, turėti tvirtą vertybinį pagrindą, būti ir protingas, ir empatiškas, ir mandagus, ir gerbti, ir žinoti. Ir kai reikia – jėgą panaudoti. Visas kompleksas dalykų, kurie šiaip iš principo atrodo sunkiai suderinami viename žmoguje. O tu, kaip pareigūnas, visa tai turi turėti.
– Kaip visame tame nusikaltėlių pasaulyje pavyksta įžvelgti pozityvą?
– Kodėl žmonės žiūri detektyvus? Tai gėrio ir blogio kova. Ir tu supranti, kad esi to gėrio pusėje. Tu kovoji su blogiu, padedi, tu esi tas, į kurį kreipiasi nukentėjęs žmogus.
